Antikos isminciai
5 (100%) 1 vote

Antikos isminciai

Aristotelis

Aristotelis (Αριστοτέλης/Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. – 322 pr. m. e.) – graikų filosofas, tyrinėtojas. artu su Sokratu ir Platonu yra laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje.

Gyvenimas

384 m. pr. m. e. Aristotelis gimė Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, dabartinė Graikijos Makedonijos provincija, Makedonijos karaliaus Aminto III-ojo dvaro gydytojo Nikomacho šeimoje. Tėvai anksti mirė, augo globėjų šeimoje. 367 m.pr.m.e 17-kos metų Aristotelis pradėjo lankyti Platono Akademiją Atėnuose.

Nuo 343 m. pr. m. e. buvo Aleksandro Makedoniečio auklėtojas, įkūrė Likėjų (Licėjų arba peripatetinę mokyklą).

347 m. pr. m. e. Platonas mirė, o Akademijai vadovauti pradėjo ne akivaizdžiai gabiausias ir talentingiausias Aristotelis, bet Speusipas, Platono sūnėnas. Aristotelis dėl Atėnuose išplitusių antimakedonietiškų nuotaikų išvyksta į Mažąją Aziją, Atarneus valdovo Hermiaso dvarą, kur veda jo įdukrę Phytias.

Politikos ir valstybės samprata

Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu – tai menas valdyti valstybę. Žvelgiant plačiau Aristotelio politika įjungia ir kitas jo metafizikos dalis, yra neatskiriamai susijusi su etikos ir valstybės samprata. Čia jo „politika“ įgyja naują, gilesnę prasmę ir sunkiai suvokiama neišnagrinėjus jo minčių apie valstybės atsiradimą, tikslą ir santvarkas.

Valstybė, Aristotelio nuomone, atsiranda natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų – šeimos ir gyvenvietės. Valstybė yra tobulesnė už kitas dvi, nes pasireiškia kaip šių dviejų formų entelechija ir galutinis tikslas. Valstybingumo galimybė buvo žmoguje jau nuo pat pradžių, nes „žmogus pagal prigimtį yra politinis gyvūnas“. Kadangi Aristotelis pripažįsta šeimos santvarką kaip pagrindinę, iš kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstybę laiko šeimos aukštesne ir būtina išsivystymo forma, tai mano, kad valdžia valstybėje – tai labiau išvystyta šeimos galvos valdžia. Iš čia daroma išvada, kad geriausia valstybės valdymo forma yra patriarchalinė monarchija, labiausiai primenanti valdžią šeimoje. Aristotelio nuomone idealus valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namiškiais rūpinasi tikras šeimininkas.

Valstybę Aristotelis apibrėžia kaip „piliečių bendrabūvio formą, kurioje piliečiai naudojasi esama politine santvarka ir laikosi įstatymų“. Įstatymas suprantamas kaip aukščiausioji, niekam nepavaldi ir beaistrė jėga. Aristotelis, nors ir pripažindamas valstybinės santvarkos keitimosi galimybę, rašė, kad įstatymai yra pagrindas tam, kad valdantieji valdytų ir gintų esamą valstybinę santvarką nuo tų, kurie ją pažeidžia. Jis pirmasis iš Antikos mąstytojų užsiminė apie valdžios padalinimą į tris dalis: įstatymų leidžiamąją, administracinę ir teisinę. Tačiau Aristotelis neatskyrė jų moderniaja prasme, o tik paminėjo kaip atskirai egzistuojančias nagrinėdamas piliečio sampratą.

Aptardamas valstybės valdymo modelius Aristotelis juos skirsto pagal dvi klasifikacijas: pagal teisingumo kategoriją, bei atsižvelgdamas į valdančiųjų kiekį. Teisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko monarchiją (vieno asmens įstatymais apribota valdžia), aristokratiją (kilmingųjų valdymas) bei politėją (daugumos, viduriniojo sluoksnio valdymas). Neteisingomis valdymo formomis Aristotelis laiko tironiją (vieno asmens neribota valdžia), oligarchiją (turtingųjų valdymas), demokratiją (minios valdymas). Aristotelis savo veikale „Valstybė“ ieškodamas idealaus valstybės modelio išskiria politėją. Joje valdantis vidurinysis sluoksnis nepataikaus turtingiesiems, taip pat nesistengs įtikti nuskurdusiems visuomenės sluoksniams.

Aristotelis teigia, kad „valstybė pagal savo prigimtį yra daugis“ ir susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes „iš vienodų žmonių valstybė susidaryti negali“. Kiekvienas toks žmogus turi būti savo darbo specialistas ir dirbti tik tai, ką geriausiai sugeba. Pasak Aristotelio „valstybė tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius“. Tačiau valstybės funkcijos nėra tik materialių poreikių tenkinimas. Ji egzistuoja ne tam, kad apgintų mus nuo tarpusavio neteisingumo ar atliktų tam tikras ekonomines – juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti ne patį gyvenimą, o laimingą gyvenimą.

Pilnateisiais valstybės nariais Aristotelis pripažįsta ne visus valstybės gyventojus, o tik tuos, kurie turi galimybę dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose ir atlikti žynių funkcijas, t.y. piliečius. Toks apibrėžimas Aristoteliui buvo „absoliutus“. Jo nuomone, tokia piliečio samprata egzistavo visose iki tol buvusiose valstybinėse santvarkose, o skirtumas buvo tik tame, kokiam visuomenės sluoksniui buvo prieinamos teisinės-administracinės ir žynių funkcijos.

Aristotelis manė, kad gyvenant amatininko ar valstiečio gyvenimą neįmanoma siekti dorybės. Ir tik piliečiai, galintys skirti laiko dorybėms ugdyti, naudojasi pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda. Vergų Aristotelis iš viso nepriskyrė valstybei ar net visuomenei,
apibrėždamas juos kaip būtinus įrankius.

Aristotelio nuomone tam, kad būtų galima gyventi laimingai, reikia ne tik dvasinės pusiausvyros, bet dar ir sveikatos bei materialinių turtų. Labai svarbu esą, kad piliečiai galėtų būti laisvi nuo kasdienių rūpesčių, o valdovai rūpintųsi, jog ne tik valstybės tarnautojai, bet ir privatūs žmonės, kurie to verti, galėtų gyventi be rūpesčių.

Pasaulio samprata

Aristotelis išgarsėjo savo teiginiu: „Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė“. Jo teigimu, realiai egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime – jiems nereikia kokio nors pagrindo. Tik jie yra tai, kas vėliau pradėta vadinti substancija.

Iš kiekvieno analizuojamo daikto galima išskirti savybes, kurios įeina į daikto sąvoką ir yra bendros tos rūšies daiktams. Tas bendras savybes Aristotelis vadina forma, o kitas, individualias, – materija. Tik geometrinių kūnų forma sutampa su jų geometrine forma. Kai kalbame apie žmogų, turime omeny ne kūno dalių formą, o savybes, tokias kaip protingumas, mirtingumas ar visuomeniškumas. Daikto materija yra tai, kas jame nėra forma. Taigi materija yra beformė, neapibrėžta. Neapibrėžtumas kyla iš to, kad individualios savybės yra kintamos. Materijos sąvoka Aristotelio filosofijoje praranda ankstesnę prasmę. Ikisokratikai – Talis, Anaksimenas, Demokritas materiją suprato skirtingai, bet visi jie laikė ją apibrėžta, turinčia tam tikrų bendrų savybių. Pasak Aristotelio, daiktų medžiaga, iš kurios jie padaryti, tai jau suformuota materija. Grynoji arba „pirmoji“ materija neturi jokios formos, jokių rūšinių savybių, ji yra visiškai neapibrėžtas daiktų pagrindas. Panašiai mąstė tik Anaksimandras.

Būtent beformė materija Aristotelio būties struktūroje užėmė žemiausią padėtį. Aukščiau jos – negyvi organizmai, virš jų – gyvi. Dar aukščiau – siela. Aukščiausią padėtį užima tokia forma, kurios realizacijai materija nereikalinga. Ja yra grynasis Protas, arba, kitaip tariant, Dievas. Kitaip nei kiti filosofai, Aristotelis atsisakė priešinti realybę ir regimybę. Jo teigimu, viskas juda, kol pasiekia savo natūralią vietą. Judėjimas yra laikinas, natūrali kūno būsena – ramybė. Tik dangaus šviesuliai juda be sustojimo, bet todėl kad jų judėjimo trajektorijos yra tobulos ir juos judina Dievas.

Aristotelio kosmologija turi aiškiai išreikštą geocentrinį pobūdį, kas nebuvo būdinga jo mokytojui. Kadangi Žemė – visatos centras, tai judėjimas turi tik dvi kryptis: aukštyn ir žemyn. Žinoma, tai, kas aukščiau, yra tobula. Visa dangaus sritis yra dieviško veikimo vieta.

Platonas

Platonas (gr. Πλάτων; 422-347 pr. m. e.) – graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose. Platonas yra pravardė („platus“, „plačiapetis“), o tikrasis vardas – Aristoklas (gr. Αριστοκλής).

Platonas – gimė 428 /427 m. pr. e. , o mirė 348 / 347 m. pr. e., sukūrė objektyviojo idealizmo sistemą, kurioje iki šiol ieškome viso idealizmo ištakų. Sokrato mokinys, rėmęsis taip pat pitagorininkų Parmenido, Herakleito filosofija. Būdamas 40 metų Atėnuose įkūrė filosofijos mokyklą, vadinamąją Platono Akademiją. Parašė apie 30 filosofinių dialogų.

Platono filosofinės idėjos

Dialoguose derindamas nuomones, stengėsi atskleisti filosofijos sąvokas. Šį iš Sokrato perimtą metodą (Platonas vadino jį Dialektika) grindė tikrovės idealistine samprata, kurios branduolį sudaro vadinamoji idėjų teorija. Platonas, kaip ir Sokratas, manė, kad sąvokose slypi tikras, besąlygiškas žinojimas, kurio turiniui būdinga bendrumas, vientisumas, pastovumas. Kadangi šios žinojimo ypatybės nesutampa su juntamosios tikrovės (t.y., konkrečių, individualių, laikinų daiktų) turiniu, Platonas darė išvadą, kad tikroji būtis esanti ne toji tikrovė, o idėjų būtis. Ji egzistuojanti kaip objektvus mintimi suvokiamų bendrybių atitikmuo ir, būdama savarankiška juntamosios tikrovės atžvilgiu, atliekanti konstruktyvaus daiktų modelio (principo) funkciją. Gėrio idėjai Platonas filosofijoje tenka absoliutaus principo, demiurgo vaidmuo. Idėjų teorijoje iškelta būties nejuntamumo prielaida tapo metodologiniu klasikinio idealizmo principu. Juo remiantis, tikrovė traktuojama kaip susidedanti iš juntamojo pavidalo ir tikrosios prigimties.

Tikrovės sudvejinimo metodologija sąlygojo racionalistinį, aprioristinį Platono gnoseologijos pobūdį. Platonas skyrė jutiminiu pagrindu susidarančias atsitiktines nuomones apie daiktus ir tikrovės esmės (idėjų) pažinimą protu ir juos vieną nuo kito atribojo. Aiškindamas proto veiklą, rėmėsi gryno sielos dvasiškumo prielaida. Todėl pažintinę žmogaus proto galią siejo su sielos savybe suvokti idėjų pasaulį nepriklausomai nuo žmogaus, jam dar negimus. To patyrimo „prisiminimas“ diskursyvinio ir intuityvaus proto pastangomis ir vedąs į tikrąjį žinojimą. Žinojimas visada reikalaująs didelių pastangų ir esąs prieinamas tik filosofijai, naudojančiai dialektiką, iš dalies – matematikai.

Pažinimą Platonas laikė tik vienu sudėtingos žmogaus prigimties aspektų, siejo su neracionaliais sielos polinkiais (impulsyvumu, geidžiančiuoju) ir teikė etinę prasmę; protingasis pradas esąs lemiama visų sielos polinkių harmonijos, kartu ir gyvenimo pilnatvės sąlyga.
Platonui buvo gėris, teisingumo išraiška ne tik vidiniame, bet ir socialiniame gyvenime, kurio idealą jis vaizdavo valstybės utopijoje. Ideali valstybė turinti siekti teisingumo, vadovaudamasi visiems bendru tikslu ir pajungdama jam asmeninius interesus. Individas esąs tik visuomenės organizmo dalis, privalanti atlikti griežtai apibrėžtą funkciją. Platonas išskiria socialinius luomus: gamintojų, gynėjų ir valdovų-filosofų. Valdovai turėtų pasižimėti išmintimi, sargybiniai – narsa, gamintojai – produktyvumu (polinkiu darbui). Šie socialiniai sluoksniai atitinka sielos struktūrinę hierarchiją ir šia prasme yra objektyvaus pobūdžio.

Veikalai:

• Lachetas

• Protagoras

• Gorgijas

• Sokrato apologija

• Kratonas

• Teaitetas

• Valstybė

Platono idėjų pasaulis

Platonas savo filosofiją priešpastatė Graikijoje vyravusiam materializmui. Kaip Platonas suprato filosofiją, jos esmę ir prasmę? Savo knygoje (veikale) “Puota” Dialogo pokalbyje tarp Diotimos ir Sokrato jis duoda atsakymąus į šiuos klausimus.

“Diotima: Kai gimė Afroditė, dievai susiriko į puotą. Tarp jų buvo Metiolės sūnus Poras. Vos jiėms pavalgius, o valgio buvo į valias, atėjo prašyti išmaldos Penija ir atsistojo prie durų. Poras apsvaigės nuo nektaro vyno tada dar nebuv, – išėjo į Dzeuso sodą ir apsunkęs užmigo. Penija, būdama labai neturtinga, sugalvojo nuo Poro turėti vaiką. Ji atsigulė šalia jo ir pradėjo Erotą. Štai kodėl Erotas pasifarė Afroditės palydovu ir tarnu: jis buvo pradėtas deivės gimimo iškilmėse, be to, jis iš prigimties myli kas gražu, o afroditė graži.Tai, kad Erotas yra penijos ir Poro sūnus,nulėmė jo visą likimą: jis visados neturtingas ir toli gražu ne toks švelnus bei gražus , kokiu jį įprasta laikyti. Priešingai, jis šiurkštus, nevalyvas, basas, be prieglaudos, guli visada ant žemės, be patalo, miega prie durų, pakelėse, neturi pastogės, ir kaip tikras savo motinos sūnus niekad neišsikapsto iš bėdos. Antra vertus, iš tėvo jis gavo palinkimą į visą , kas gražu ir gera, jis drąsus ,narsus, atkaklus, puikus medžiotojas, rezgąs kokias nors pinkles, visą savo gyvenimą filosofuoja, labai mėgsta apsvarstymą ir įkvepia jį kitiems, geras žmogus, kerėtojas ir sofistas. ( Sofistais vadinosi Atėnuose gyvenę filosofai, kurie savo išmintį ir patyrimus pardavinėdavo klientams, mokydami ne dorovės,o kaip geriau prisitaikyti visuomenėje ). Savo prigimtimi jis nei nemirtingas, nei mirtingas: tą pačią dieną jis tai žydi ir klesti, jeigu jam gerai sekasi, tai miršta;tačiau paveldėjęs tėvo prigimtį, ir vėl atgyja.Visa, ką jis įsigyja, nueina niekais, ir jis niekad nebūna nei turtingas, nei vargšas. Jis yra taip pat viduryje tarp išminties ir kvailumo, ir štai kodėl : iš dievų nė vienas neužsiima filosofija, ir nenori pasidaryti išmintingas, kadangi jie ir be to išmintingi; ir aplamai nė vienas išminčius nesiekia išminties. Nefilosofuoja ir nesiekia išminties nė kvailiai : čia ir glūdi kvailumo nelaimė, kad kvailys nebūdamas nei gražus, nei tobulas, nei protingas, esti visada savim patenkintas. O kas nemato, kad jam ko stigtų,tas nė nenori to, ko jam, jo manymu, netrūksta.

Sokratas : Kas gi, Diotima, ieško išminties, jei jos nemyli nei išminčiai, nei kvailiai?

Diotima : Bet tai aišku ir vaikui, – tie kurie yra tų dviejų priešybių vidury, jiems priklauso ir Erotas. Juk išmintis – vienas iš gražiausių dalykų, o Erotas – meilė to. Kas gražu; todėl Erotas būtinai myli išmintį, kitaip sakant – jis filosofas, o filosofas stovi viduryje tarp išminčių ir kvailių. Tai vėl pareina nuo kilmės : jo tėvas išmintingas, motina neturi nei išminties, nei turto. Štai kokia, mielas Sokratai, šio demono prigimtis.

Nagrinėti Platono pažiūras nėra lengva, nes mąstytojas viename veikale paprastai neapsiriboja viena kuria nors problema, bet susieja ją su daugeliu kitų ir analizuoja įvairiais aspektais. Suprasti ir vertinti tas pažiūras sunkina ir mąstytojo polinkis į meną. Norint apibūdinti Platono pažiūras, jo idėjas, reikia aprėpti visą jo kūrybą ir pasekti mąstysenos eigą. Rašė Platonas dažniausiai dialogus, manydamas. kad tokia pasakojimo forma artimiausia gyvam žodžiui ir teikia daug galimybių minčiai išreikšti.

Platonas galvojo, kad tikras žinojimas pasiekiamas protu, sąvokomis, fiksuojant tai, kas daiktuose bendra ir pastovu. Tačiau Sokrato mokinio išmojis buvo platesnis : jis neapsiribojo vien etika, kaip Sokratas, bet ėmėsi teoriškai aiškinti būtį, pažinimą ir žmonių gyvenimą. Išplėtus sąvokinio pažinimo sritį, savaime iškilo klausimas apie sąvokų objektą. Jei tikras žinojimas remiasi bendrybe ir tuo, kas nekinta, tai toks, anot Platono, turėtų būti ir sąvokų objektas. Tuo tarpu jutimams Tuo tarpu jutimams prieinami pasaulio daiktai tokių savybių neturi. Jau Heraklitas sakė, kad pasaulyje nėra pastovaus. Čia “viskas teka (juda) ir niekas nestovi vietoje”. Pasaulis primena upę ir “ du kartus į tą pačią upę tau nebristi “ Sokrato mokinys neginčijo to ką Heraklitas teigė apie daiktus, tačiau darė išvadą, kad sąvokų objektas turėtų būti ne daiktai, o kažkas kita, būtent tai, kas bendra ir pastovu, kas nepažįsta “gimimo nei mirties, nei augimo, nei nykimo”. O juk ir Parmenidas tvirtino būties
minčiai “ Parmenido bei Sokrato buvo artima Platonui. Dėl to sąvokų objekto jis ieškojo ne kintančių daiktų pasaulyje, o šalia jo. Taigi Platonas pasiekia dualizmo ir objektyvaus idealizmo keliu: be jutimais suvokiamų daiktų,pripažino ir savarankišką, amžiną, nekintančią būtį – idėjas. “ Amžiną neatsirandančią būtį “ jis atskyrė nuo tos, kuri amžinai tampa, bet niekados nepasiekia egzistencijos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2485 žodžiai iš 8265 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.