DARBO PLANAS
1. Įvadas
2. Trumpa Aristotelio biografija, jo sąryšis su tuometine politika.
3. Pagrindiniai Aristotelio veiklos bruožai.
4. Trumpas knygos “Politika” apibūdinimas.
5. Glaustai ir sistemiškai apibudinti pirmą bei antrą knygas.
6. Plačiau paanalizuoti trečią knygą.
7. Glaustai ir sistemiškai apibudinti likusias knygos dalis.
8. Aristotelis ir Platonas. Jų nuomonių skirtumai ir panašumai remiantis knygomis “Politika” ir “Valstybė”.
9. Išvados
10. Naudotos literatūros sąrašas.
ĮVADAS
Aristotelis – vienas garsiausių antikos politikų – filosofų. Iki šių dienų liko tik labai maža dalis Aristotelio palikimo. Jis be abejonės kūrė dialogus auditorijai; daugelyje iš jų buvo nagrinėjami politiniai dalykai. Nė vienas iš jų neišliko, tik keletas padrikų fragmentų. Žymiausi išlikę jo veikalai: “Politika”, “Nikomacho etika”, “Eudemo etika”.
Šio referato tema – plačiau aptarti traktatą “Politika”. Rašant šį referatą iškėliau keletą tikslų: 1) aptarti visas aštuonias knygas 2) plačiau aptari trečiąją knygą 3) palyginti Platono “Valstybę” su Aristotelio “Politika, rasti panašumų ir skirtumų šiuose veikaluose 4) pasinaudoti Carnes Lord nuomone plačiau apibūdinti Aristotelio biografiją bei politinę veiklą 5) Stengtis interpretuoti savaip šį veikalą, įterpti savo nuomonę.
Rašant šį darbą naudotasi knyga Aristotelio “Politika” bei įvadinių Carnes Lord straipsniu.
Rašant šį darbą iškilo keltas problemų: sunku kai kuriose vietose suvoki Aristotelio nuomonę, nes jis rašė savitu stiliumi. Suprantamiau parašytas Carnes Lord straipsnis. Galbūt man artimesnė ir suprantamesnė šiuolaikinė politikos terminologija.
Carnes Lord apie nagrinėjamą temą rašo labai plačiai ir suprantamai, todėl kai kuriose vietose pasinaudota jo nuomone.
ARSITOTELIO BIOGRAFIJA BEI JO SĄRYŠIS SU TUOMETINIAIS ĮVYKIAIS
Aristotelio gyvenamasis laikotarpis nuo 384 – 322 m. pr. Kr. Į istorijos atmintį ilgam įsirėžęs antikos mąstytojas gimė Stageiros mieste, Šiaurės Graikijos Kolchidės pusiasalyje. Jo tėvas buvo taip pat garsus žmogus – Makedonijos valdovo Aminto III asmeninis gydytojas, tačiau Aristotelis tėvo pėdomis nesekė, bet pasinaudojo ryšiais su Makedonijos valdovų rūmais. Aristotelis jaunystėje buvo išsiųstas tęsti mokslų į Atėnus. Čia jis sutiko kitą žymią istorijos asmenybę, savo amžininką – Platoną ir iki pat jo mirties buvo jo Akademijos nariu. Yra hipotezė, kad kurį laiką Aristotelis buvo net Aleksandro Didžiojo mokytojas, tačiau šio pasakojimo negalima laikyti autentišku. Atėnuose Platonas įkūrė savo mokyklą – Likėją, skirtą visų žmogiškojo pažinimo sričių studijoms bei mokymui. Po Aleksandro mirties kai graikų miestai sukilo prieš Makedonijos hegemoniją, Aristotelis paliko Atėnus. Netrukus Aristotelis mirė. Jam tada buvo 62 metai. ( 7psl. )
Žymiausi Aristotelio veikalai: “Politika”, kuris ir bus nagrinėjamas referate bei “Nikomacho etika”, traktatai: “Eudemo etika” ir “Didžioji etika”. Pasak Carines Lord pastarieji nėra tokie įdomūs ir nagrinėja labai plačias temas. Kiti išlikę Aristotelio kūriniai “Retorika”, “Atėnų politėja”. Pastaroji yra įdomi tuo, kad yra vienintelė išlikusi Aristotelio ir jo mokinių sudaryta graikų miestų – valstybių santvarkų istorijos rinkinio pavyzdys. ( 8 psl. )
PAGRINDINIAI ARISTOTELIO POLITINĖS FILOSOFIJOS BRUOŽAI
Aristotelis nė viename savo veikale nėra sistemiškai išaiškinęs skirtumo tarp teorinių ir praktinių mokslų, bet iš esmės šie pažinimo būdai Aristotelio supratimu skirtingi. Teoriniais mokslais Aristotelis laikė metafiziką, matematiką, fiziką, biologiją ir psichologiją. Jis teigė, kad teorinio mokslo objektai yra nekintantys, arba dalykai, kurių kitimo pagrindas glūdi juose pačiuose. Jis manė, kad teoriniam mokslui reikalingas sugebėjimas – mokslinė, arba teorinė , sielos protingojo prado dalis. Praktiniai mokslai yra kintantys, tikslas – ne pažinimas, bet veiklos tobulinimas. Praktinio mokslo metodą Aristotelis, manykime, kad supranta kaip analizės būdą, skirtą atskleisti ne tiek pagrindams ir priežastims, bet veikiau išryškinti žmogaus veiklos fenomenams. Jis mano, kad praktinėje ar politinėje srityje nereikia siekti tokio tikslumo, kaip teoriniuose moksluose, nes žmogiškieji dalykai iš prigimties yra kintantys. ( 8 psl. )
Tai nereiškia, kad Aristotelio praktinis mokslas visai nesusijęs su teoriniu mokslu t. y. politika. Keliose vietose Aristotelis nurodo, kad jo politiniuose veikaluose nebus apseita be “teorinės filosofijos”, kur to reikalauja tyrimas. ( 9 psl. )
Carines Lord pastebėjo, kad vienintelėje vietoje, kur Aristotelis vartoja terminą “politinė filosofija”, jis tarsi parodo, kad ji neturi nieko bendro su tais tyrimais, kurių jis ėmėsi parašytuose etiniuose ir politiniuose veikaluose. Atrodo, kad “Politikoje” ir “Nikomacho etikoje” plėtojamus tyrimus Aristotelis laiko ”politikos išmanymo” arba “ politikos mokslo” forma. Iš čia gali kilti abejonių, kas Aristotelis “politinę filosofiją” laiko atskira disciplina nuo “politikos mokslų”. ( 9 psl. )
Tačiau mes jau žinome, kad Aristotelis žmogiškuosius dalykus laikė kintamais, teigė, kad jų negalima tiksliai
pažinti. Galime manyti, kad jis neigė teorinės politinės filosofijos galimybę. Tačiau jis daug ką nutyli tarp eilučių. Pasak Carines Lord, Aristotelis žmogų laiko gamtos dalimi, kitaip tariant, priskiria jam “prigimtį”, kuri žmogiškųjų reikalų sraute pasireiškia svarbiais dėsningumais. Vadinasi tam tikra prasme žmogaus veiklos principai ir priežastys gali būti tiriamos ir teoriškai. Politikai mano, kad visa tai Aristotelis sąmoningai nutyli, kad esmingiausios ir galutinės jo mintys apie žmogų lieka tarp eilučių nutylimos. ( 11 psl. )
Aristotelis svarstė tokius klausimus: kokia yra visuotinio žmonių siekiamo gėrio prigimtis, kas yra gėris ar geras gyvenimas, atskiram žmogui ir pilietinei bendrijai, domėjosi kas yra teisingumas ir dvasios didybė, supratingumas. Visi šių klausimų atsakymai susiję su valstybe, jos valdymu ar piliečiais.
VEIKALO “POLITIKA” TRUMPAS APIBŪDINIMAS
Veikalas “ Politika” susideda iš aštuonių skyrių. Skyriai vadinami knygomis, pavyzdžiui, pirmas skyrius t. y. pirma knyga, antras – antra knyga ir t.t…Manoma, kad veikalas buvo rašomas kaip paskaitų kursas, skirtas Likėjo mokiniams. Taip pat vyrauja nuomonė, kad knygos buvo rašomos ne vienu metu, o kaip atskiri traktatai, kurie gvildeno skirtingas problemas ir vėliau buvo sujungti į vieną veikalą. ( 341 psl. )
Pirmoje knygoje aptariami ūkio klausimai, antroje – pateikiami samprotavimai apie geriausią valdymo būdą, trečioje – dėstoma bendroji valstybės ( polio) teorija, ketvirtojoje, penktojoje ir šeštojoje aptariamos esamos santvarkos, pateikiama jų klasifikacija, septintojoje- aptariama geriausioji santvarka, o aštuntoji knyga skirta geriausios valstybės piliečių auklėjimo klausimams. ( 341 psl. )