Antikos mitologija
5 (100%) 1 vote

Antikos mitologija

Gimimas

Dzeusas

Kronas prarydavo savo vaikus po jų gimimo, bijodamas kad jie gali atimti iš jo valdžią, kaip tai jis padarė sukildamas prieš savo tėvą. Dėl to Dzeusą Rėja pagimdė pasislėpusi kalno oloje Kretoje. Kronui praryti ji davė akmenų ryšulį. Pagal vieną iš legendų, akmenų praryti negalėjo net dievas, todėl Rėja jam davė vaistų, nuo kurių jis atrijo ir kitus, anksčiau prarytus vaikus.

Dzeusą auginti ir saugoti Rėja pavedė ožkai (arba nimfai) Amaltėjai bei kuretams, ginkluotiems jaunuoliams. Dzeusu taip pat rūpinosi nimfos – Adrastrėja ir Ida. Kuretai ietimis daužė savo skydus ir ginklų triukšmu nustelbė vaiko verksmą, kad jo neišgirstų Kronas.

Apie Dzeusą kūdikį yra daug pasakiškų legendų. Taip pat pasakojama, kad Dzeusą išmaitino bitės. Graikiškai bitė — „melissa“ ir pagal vienus duomenis, vienos nimfos vardas buvęs Melisa, o pagal kitus, — Melisėju vadinę Adrastėjos ir Idos tėvą. Iš vienos Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito ambrozija, o nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „gausybės ragu“, arba Plutu (turtu), arba Tiche (laime); iš šio rago tekėjo neišsenkama gausybė maisto ir gėrimo. Dzeuso skydą (aigis), egidę, kuris iš pradžių reiškė tamsų audros debesį (kaitaragis), liaudies etimologija taip pat susiejo su ožka. Aix (šaknis — aig) reiškia „ožka“, todėl egidę taip pat vadino „ožkienos skydu“ ir teigė, kad jis padarytas iš Amaltėjos kailio. Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę keturi – nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dioniso vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis. Šie dievai išsikovojo vietą Olimpo viršūnėje Dzeuso dėka, nes jie vienaip ar kitaip buvo susiję su juo giminystės ryšiais – Dzeusas, Hera, Poseidonas, Demetra, Hestija ir Hadas buvo susieti brolystės ryšiais ir kovėsi su titanais; kiti olimpiečiai buvo Dzeuso ir įvairių moterų vaikai.

Dešimt nuolatinių Olimpo dievų:

• Dzeusas, vyriausias, dangaus ir griaustinio dievas;

• Hera, santuokos ir vyriausia deivė;

• Poseidonas, jūrų dievas;

• Arėjas, karo dievas;

• Hermis, keliautojų, piemenų, tarpininkas tarp žmonių ir dievų;

• Hefaistas, kalvių, amatininkų ir ugnies dievas;

• Afroditė, meilės ir grožio deivė;

• Atėnė, išminties, strategijos ir karo deivė;

• Apolonas, šviesos, gyvybės, medicinos, šaudymo iš lanko, menų, pranašyščių;

• Artemidė, medžioklės ir laukinių žvėrių.

Kiti keturi Olimpo dievai:

• Hestija, šeimos židinio deivė;

• Demetra, žemdirbystės deivė;

• Dionisas, vyno ir ekstazės dievas;

• Hadas, požeminio pasaulio valdovas.

Taip pat žiūrėkite:

• Graikų dievų sąrašas

[taisyti] Šaltinis

• Olimpo dievai

Rodomas puslapis „http://lt.wikipedia.org/wiki/Olimpo_dievai“

Gimimas

Tik gimusią kaip ir jos brolius ir seserys prarijo jos tėvas Kronas, tik Dzeusą Rėja, jos motina, išgelbėjo. Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas.

[taisyti] Įsikūnijimai

Hera – pasaulio valdovo žmona, ir jos olimpinėje tobulybėje, ji – tikras moteriškumo įsikūnijimas. Greta gegutės, kitas jos šventasis paukštis yra povas, įsikūnijantis spindintį moters grožį ir „povišką“ moterišką tuštybę, pasipūtimą. Ir kartu jos didelėse karviškose rudose akyse giliai atsispindi motinystė, romumas ir liūdesys. Kaip tik todėl moteriškasis Heros grožis buvo nusakomas žodžiu „jautakė“ (boopis) net tada, kai liaudis jau seniai nebeįsivaizdavo dievų gyvulių pavidalu ir niekas nebeprisiminė, kad kažkada Dzeusas buvo garbinamas kaip jautis, o jo žmona kaip karvė.

[taisyti] Dzeuso žmona

Hera

Dzeuso žmona – baltarankė deivė Hera. Tris šimtus metų dar prieš susituokdami, Dzeusas ir Hera mylėjo vienas kitą. Eubojos saloje, Ochės viršukalnėje, Dzeusas pirmą kartą apkabino Herą. Pagal kitas vietines legendas, tai atsitikę kitoje vietoje (ant kito kalno), bet visada „šventosios vestuvės“ įsivaizduojamos kalno viršūnėje. „Šventųjų vestuvių“ šventę graikai švęsdavo pavasarį, kai palaimingas lietus apvaisindavo žemę. Tai rodo Heros emblemos; gėlių vainikas ant deivės galvos ir gegutės ant jos skeptro. Mitas sako, kad Dzeusas ateina pas žmoną pasivertęs gegute, o gegutės kukavimas, pagal graikų valstiečių išmintį, reiškia trijų dienų lietų. Dangaus ir Žemės, Dzeuso ir Heros, susitikimas pavasarį taip pat tik vienas jų sąjungos momentas, ir Žemė, palaimingoje ramybėje laukianti lietaus – apvaisintojo, tiktai vienas Heros moteriškojo
dieviškumo požymis. Dangus yra tik viena iš daugelio Dzeuso, pasaulio valdovo, apraiškų.

[taisyti] Vaikai

Motinos sunkiu joms metu laukė iš Heros pagalbos ir jos dukterimi laikė Eileitiją, kuri dalyvaudavo, gimstant kiekvienam kūdikiui. Hera su motinišku pasididžiavimu žvelgia į savo dukterį Hebę, jaunystės deivę. Jos sūnūs: Arėjas, karo dievas, ir Hefaistas, šlubas dievas – kalvis. Hefaisto yda, jo luošumas, labai užgauna motinišką Heros išdidumą.

[taisyti] Šeimos židinio saugotoja

Hera saugo moterystės šventumą, todėl mituose pasakojama, kaip jos pačios vedybiniam gyvenimui nuolat gresia pavojus; taip mituose stengiamasi gyviau ir visapusiškiau mums įrodyti, kaip Hera saugo šeimos židinį: Hera – vedybinės ištikimybės pavyzdys; ji reikalauja, kad Dzeusas sunkiai nubaustų jos suvedžiotoją Iksioną. Dzeusas mažiau laikosi santuokinės ištikimybės. Herai nematant, jis užmezga vedybinius santykius su deivėmis ir mirtingosiomis moterimis. Tokiais atvejais Hera energingai gina savo santuokines teises, negailestingai žudo ir persekioja savo varžoves bei jų vaikus, gimusius iš Dzeuso (pavyzdžiui, Heraklį).

[taisyti] Nesutarimai

Dzeuso ir Heros vedybos nebuvo Olimpo tobulumo pavyzdys. Olimpo sutuoktiniai neretai ir kivirčijasi. Apie tai aiškiai pasakojama mituose. Olimpiečių puotas sudrumsčia dviejų sutuoktinių barniai. Tokiu atveju įtampą kiek sumažina juokas, kai Hefaistas iškrečia kokį pokštą. Bet būna, kad ir jis pakliūva į bėdą, jei tėvams susikivirčijus, palaiko motiną. Kartą atsitiko taip, kad Hera pasišalino ir nekalbėjo su vyru. Bet Dzeusas ją surado ir griebėsi gudrybės. Jam padėjo vieno krašto karalius Alalkomenas: iš puikaus ąžuolo jis išdrožė lėlę ir pavadino ją Dedala, todėl, kad ją išskamptavo „meistras“ (dai dalos). Ją papuošė gražiais jaunosios rūbais, iš gretimos Tritono upės atėjo nimfos, drauge su jomis atvyko vestuvininkai, ir pagaliau visi su muzika pasuko į Beotiją. Tai matydama, Hera jau ima pavydėti. Ji nusileidžia nuo Kiterono. Lydima Platėjų moterų, eina pas Dzeusą ir tik dabar pamato, kad Dzeusas ją apgavo: jokios jaunosios nėra, yra tiktai aprengta lėlė. Hera atleidžia už šį įžeidimą, bet jau ima pavydėti ir lėlei ir reikalauja sudeginti ją. Tiktai po to leidžia Platėjų gyventojams ateityje lėlės garbei rengti šventę. Tame mieste iš tiesų buvo švenčiama Daidalė – „lėlės šventė“; jos metu su iškilmigomis apeigomis degindavo lėles.

Taip pat žiūrėkite:

• Dzeusas

• Arėjas

• Heraklis

• Hebė

• Hefaistas

[taisyti] ŠaltinisStraipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Peršokti į: navigaciją, paiešką

Dzeuso statula – vienas iš septynių pasaulio stebuklų

Graikų mitologijoje Dzeusas (gr. Ζευς arba Δίας) — Krono ir Rėjos sūnus, vyriausias ir galingiausias iš Olimpo dievų. Galingesnės už jį buvo tik likimas personifikacijos, jo dukterys deivės moiros. Dzeuso simboliai: žaibas, skeptras ir erelis. Romėniškas Dzeuso atitikmuo — dievas Jupiteris, induizmo — Djausas.

Turinys

[slėpti]

• 1 Gimimas

• 2 Titanomachija

• 3 Orakulai

• 4 Laisvė

• 5 Tobulumas

• 6 Vaikai

• 7 Šaltiniai

[taisyti] Gimimas

Dzeusas

Kronas prarydavo savo vaikus po jų gimimo, bijodamas kad jie gali atimti iš jo valdžią, kaip tai jis padarė sukildamas prieš savo tėvą. Dėl to Dzeusą Rėja pagimdė pasislėpusi kalno oloje Kretoje. Kronui praryti ji davė akmenų ryšulį. Pagal vieną iš legendų, akmenų praryti negalėjo net dievas, todėl Rėja jam davė vaistų, nuo kurių jis atrijo ir kitus, anksčiau prarytus vaikus.

Dzeusą auginti ir saugoti Rėja pavedė ožkai (arba nimfai) Amaltėjai bei kuretams, ginkluotiems jaunuoliams. Dzeusu taip pat rūpinosi nimfos – Adrastrėja ir Ida. Kuretai ietimis daužė savo skydus ir ginklų triukšmu nustelbė vaiko verksmą, kad jo neišgirstų Kronas.

Apie Dzeusą kūdikį yra daug pasakiškų legendų. Taip pat pasakojama, kad Dzeusą išmaitino bitės. Graikiškai bitė — „melissa“ ir pagal vienus duomenis, vienos nimfos vardas buvęs Melisa, o pagal kitus, — Melisėju vadinę Adrastėjos ir Idos tėvą. Iš vienos Amaltėjos rago tryško nektaras, iš kito ambrozija, o nulaužtą Amaltėjos ragą vadino „gausybės ragu“, arba Plutu (turtu), arba Tiche (laime); iš šio rago tekėjo neišsenkama gausybė maisto ir gėrimo. Dzeuso skydą (aigis), egidę, kuris iš pradžių reiškė tamsų audros debesį (kaitaragis), liaudies etimologija taip pat susiejo su ožka. Aix (šaknis — aig) reiškia „ožka“, todėl egidę taip pat vadino „ožkienos skydu“ ir teigė, kad jis padarytas iš Amaltėjos kailio.

[taisyti] Titanomachija

Užaugęs Dzeusas, patartas žmonos Metidės, davė Kronui išgerti stebuklingo gėrimo, ir šis visus vaikus atrijo atgal. Dzeusas pakvietė visus savo brolius ir seseris, kiklopus, hekatonkheirus, gigantus, į kovą su titanais. Per dešimt metų titanai buvo nugalėti ir sumesti į Tartarą, kur juos saugojo šimtarankiai. Taip baigėsi titanų ir prasidėjo Olimpo dievų valdymas. Dzeusas su savo broliais pasidalino pasaulio valdymą, traukdami burtus: Dzeusui atiteko žemės ir dangaus valdymas, Poseidonui jūrų valdymas, o Hadui požemio karalystė.

Dzeusui buvo išpranašauta, kad jei jo žmonai Metidei gims sūnus, jis nuversiąs Dzeusą nuo sosto.
Dzeusas išsigandęs pranašystės ir prarijęs nėščią Metidę, tačiau vaikas vis tiek gimė — tai buvo Atėnė, kurią Hefaistas turėjo išimti iš Dzeuso galvos.

[taisyti] Orakulai

Dzeusas ir Ijo

Nors dauguma orakulų yra dedikuoti Apolonui, bet keletas yra priklausančių ir Dzeusui vienas iš jų yra Dzeuso-Amono orakulas Etiopijoje, minimas mite apie Andromedą.

[taisyti] Laisvė

Dzeusas vienintelis visiškai laisvas (eleutheros), nors ir negali pakeisti tvarkos nei gamtos, nei idėjų pasauly. Dar daugiau, jo buvimas — pasaulio vieningumo laidas. Moiros, likimo deivės, buvo Dzeuso dukterys, taip pat kaip ir Horos, saugančios nustatytą tvarką tiek gamtos pasauly, tiek ir moralės srityje, glaudžiai tarp savęs susijusiuose. Pripažinti ir gerbti pasaulio tvarką, laikytis Temidės (Įsakymo) įsakymų buvo būtina. Temidė kartais laikoma Gajos Žemės) dukterimi, o kartais sutapatinama su ja ir manoma esant ją Horų motina. Vienintelis žmonių vertas gyvenimo būdas buvo laisvė, ir nors, pagal Eschilą, „niekas nėra laisvas, išskyrus Dzeusą“, vis dėlto, tarp Dzeuso malonių, kurias jis teikė žmonėms, buvo ir laisvė. Todėl, kai po Platajos mūšio su persais graikai išsilaisvino, Dzeuso — dievo išvaduotojo (Zeus Eleutherios) garbei Atėnuose įvyko šventė, kuri vėliau būdavo švenčiama kas penkeri metai.

[taisyti] Tobulumas

Dzeusas — dievų ir žmonių tėvas, „valdovų valdovas, laimingiausias tarp laimingiausių ir tobuliausias tarp tobuliausių, palaimintasis Dzeusas“. Taip iškilmingai garbina Dzeusą choras mergaičių, ieškančių išsigelbėjimo prie Dzeuso aukuro Eschilo dramoje. Žemiškieji valdovai manė, kad jų valdžia kilusi iš Dzeuso, ir jie patys dažniausiai stengdavosi kildinti save iš jo arba skleidė legendą, kad jų karališkasis skeptras — Dzeuso dovana. Savo tobulumą jis prijungia prie žmonių sumanymų tobulumo, todėl jis ir teleios — „tobulasis“, „teikiantis tobulybę“.

[taisyti] Vaikai

Partnerė Vaikai

Hera

Arėjas, karo dievas; Eileitija, gimdyvių deivė; Hebė, jaunystės deivė; Hefaistas, kalvystės dievas.

Demetra

Persefonė, atgimstančios gamtos, mirusiujų pasaulio deivė.

Alkmenė arba Maja

Hermis, prekybos dievas.

Dionė arba Talasa

Afroditė, meilės ir grožio deivė.

Semelė arba Demetra Dionisas, vyndarystės, ekstazės dievas.

Selenė

Ersa, rasos deivė; Nemėjos liūtas, pabaisą, kurią įveikė Heraklis; Pandija, ryškumo personifikacija.

Danajė

Persėjas, pusdievis.

Temidė

Astraja, tiesos deivė, pavirtusi Mergėlės žvaigždynu; Horos, įvairios deivės.

Leto

Artemidė, medžioklės deivė; Apolonas, menų, grožio ir šviesos dievas.

Eurinomė

Charitės, geranoriškos, malonios ir linksmos deivės.

Mnemosinė

Mūzos, trys pirmosios, vėliau dar devynios menų deivės.

Metidė

Atėnė, karo ir strategjos deivė (ji buvo mylimiausias Dzeuso vaikas).

Alkmenė

Heraklis, pusdievis.

Anankė arba Temidė

Moiros: Antropė, Kloto, Lachesė

Elara

Titijas, milžinas.

Egina

Ajakas, Aeginos salos karalius.

Antiopė

Amfionas, Zeto dvynys brolys, kartu jie pastatė Tėbus; Zetas, Amfiono dvynys brolis, kartu jie pastatė Tėbus.

Kalista

Arkas

Karmė

Britomartė, nimfa.

Elektra

Dardanas, Darnanijos įkūrėjas; Harmonija, harmonijos ir santarvės deivė (arba Arėjo ir Afroditės dukra); Jasionas

Europa (mitologija)

Minas, Kretos karalius; Radamantas, Minas jį išvarė iš Kretos;

Europa arba Laodamija

Sarpedonas, Mino išvarytas persikėlė į Lykiją

Himalija

Trys sūnūs (vienas jų Kronijus).

Jodamė

Tebė, nimfa.

Ijo

Epafas, įkūrė Memfio miestą Egipte.

Leda

Elena (Helena) iš Trojos; Polidėjusas (Poluksas), Elenos brolis.

Eridė

Atė, pažeminimo personifikacija;

Maera

Lokras

Niobė

Argas, Heros tarnas; Pelasgas;

Olimpija

Aleksandras Didysis, Makedonijos karalius

Pluta

Tantalas, pusdievis.

Podargė

Balius, nemirtingas žirgas padovanotas Poseidono Pelėjui; Ksantas, nemirtingas žirgas padovanotas Poseidono Pelėjui.

Pira (Pyrrha)

Helena, mitologinė graikų protėvė.

Taigetė

Lakedamonas, Lakademonijos karalius, vedė Spartos princesė Eurotiją

Nežinoma Tichė, sėkmės deivė; Litėja.

[taisyti] Šaltiniai

• Imrė Trenčeni-Valdapfelis (1972). „Mitologija“.

• Zeus

Poseidonas (gr. Ποσειδῶν) graikų mitologijoje – vyriausias jūrų dievas. Jis taip pat yra žemės drebėjimų ir arklių dievas. Poseidonas yra Krono ir Rėjos sūnus. Romėnų atitikmuo – Neptūnas, etruskų – Netunas (Nethuns).

Turinys

[slėpti]

• 1 Kilmė

• 2 Kultas

• 3 Vaizdavimas

• 4 Romėnų kultūroje

• 5 Mitai

o 5.1 Gimimas

o 5.2 Mylimieji

o 5.3 Kitos istorijos

• 6 Vaikai

[taisyti] Kilmė

Mikėnų kultūroje, kuri daug priklausė nuo jūros išteklių, Poseidonas svarbumu varžėsi su Dzeusu, jeigu tikėtume išlikusiomis Mikėnų lentelėmis. Poseidono vardas „PO-SE-DA-VO-NE“ yra žymiai dažniau minimas nei Dzeuso „DI-U-JA“. Taip pat jų lentelėse minimas moteriškas Poseidono variantas „PO-SE-DE-IA“ deivė, kuri tikrai egzistavusi, tik dabar yra pamiršta. Tose lentelėse iš Pilo (Pylos) aprašomi aukojamos gėrybės „dviem karalienėms ir Poseidonui“ ir „dviem karaliaus karalienėms“. Bene akivaizdžiausia indetifikacija „dviejų karalienių“ būtų Demetra ir Persefonė.

Demetros ir Poseidono vardai yra siejami
vienoje iš Pilo lentelių, kur jie pasirodo kaip „PO-SE-DA-VO-NE“ ir „DA-MA-TE“, kontekste sušventinto išrinkimo. Žodžių elementas „DA“ kiekvieno iš jų varde yra, atrodo, susijęs su indoeuropiečių šaknimi reiškiančia dalijimą žemės ir garbės (palyginimui lot. dare „duoti“), todėl „Poseidonas“ reikštų kažką panašaus į „davimo valdovas“ arba „duodančiosios vyras“, o „Demetra“ – „davimo motina“.

Pagal kai kuriuos mokslininkus Poseidonas iš pradžių buvęs aristokratiškas dievas-arklys, kuris asimiliavosi su artimųjų rytų vandens dievybėmis, kai pagrindinis graikų pragyvenimo šaltinis pasikeitė nuo sausumos prie jūrą. Todėl Poseidonas tapo jūrų, bet kartu ir arklių dievu.

[taisyti] Kultas

Poseidonas

Poseidonas buvo labiausiai garbinamas keliuose miestuose: Atėnuose, antras pagal svarba po Atėnės, Korinte ir pietinėje Italijos teritorijoje buvo pagrindinis dievas.

Poseidonas istorijos eigoje vadintais tokiais epitetais kaip Enosichtonas (Enosichthon), Seischtonas (Seischthon) ir Enosigajus (Ennosigaios), kurie reiškia „žemės drebintojas“, siejant su jo vaidmeniu sukeliant žemės drebėjimus.

Pagal Pausianą, Poseidonas buvo vienas pagrindinių Delfio orakulo prižiūrėtųjų, vėliau perėmė iš jo šias pareigas Apolonas. Apolonas ir Poseidonas artimai bendradarbiavo daugybėje sferų: pavyzdžiui, kolonizacijoje, Apolonas davė leidimą iškeliauti ir įsikurti toliau nuo Delfio, tuo tarpu Poseidonas prižiūrėjo kolonistus kelyje, taip pat jiems įsikuriant teikias švarų vandenį už aukojimus. Ksenofobas Anabasis (Xenophon Anabasis) aprašo grupę Spartiečių karių dainuojančių šlovinamąją giesmę Poseidonui, kuri iš tikrųjų yra dalis himno dainuojamo paprastai Apolonui.

Poseidonas kaip ir Dionisas su savo Maenadėmis, Poseidonas irgi sukėlė tam tikrų neramumų. Vienas Hipokrato tekstų biloja, kad Poseidonas yra kaltas dėl tam tikros rūšies epilepsijos.

Jūreiviai melsdavę Poseidono saugios kelionės, kartais skandindavę arklius kaip auką jam.

[taisyti] Vaizdavimas

Poseidonas visada vaizduojamas kaip raumeningas pagyvenęs vyras su ilga barzda, rankoje tridantis. Poseidono karieta traukiama jūros arklių. Taip pat siejamas su delfinais. Kai Poseidonas yra geros nuotaikos, jis kuria salas ir ramina jūras, kai bloga, jis trenkia su savo trišakiu į žemę ir sukelia chaotiškus žemės drebėjimus, skendimus, laivų dužimus.

Gražus, kaip ir pats Dzeusas, skrieja Poseidonas bekraštėmis jūromis, o aplink jo karietą žaidžia delfinai, spiečiasi iš gelmių išnirusios žuvys. O kai mosteli Poseidonas savo grėsmingu tridančiu, nelyginant kalnai iškyla jūros bangos, pasidabinusios baltomis putų keteromis, ir siaučia baisi audra. Triukšmingai daužosi jūros bangos į pakrantės uolas ir drebina žemę. Bet štai ištiesia Poseidonas savo tridantį virš bangų, ir jos nurimsta. Nutyla audra, nusiramina jūra, pasidaro lygi it veidrodis ir vos girdimai plakasi į krantą – mėlyna, bekraštė.

[taisyti] Romėnų kultūroje

Neptūnas buvo garbinamas romėnų pirmiausia kaip arklių dievas, žirgų lenktinių sergėtojas. Turėjo šventyklą šalia lenktynių trasos, Circus Flaminius, Romoje (pastatyta 25 m. pr. m. e.), taip pat vieną Campus Martius vietovėje. Liepos 23 d. švenčiama Neptunalija skirta vandens dievams, daugiausia Neptūnui.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2949 žodžiai iš 9688 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.