Antimonopolinė politika Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Antimonopolinė politika Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3

ANTIMONOPOLINĖS POLITIKOS ESMĖ 4

VALSTYBINIS KAINŲ REGULIAVIMAS IR PASEKMĖS 4

Vaistų kainų reguliavimo ydos ir pasekmės 6

ANTIMONOPOLINĘ POLITIKĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI 7

KONKURENCIJOS TARYBOS VEIKLA 10

ATSAKOMYBĖ UŽ KONKURENCIJOS ĮSTATYMO PAŽEIDIMUS 12

IŠVADOS 13

LITERATŪROS ŠALTINIAI 14

ĮVADAS

Kiekviena valstybė reguliuoja savo šalies ekonomiką. Valstybinis ekonomikos reguliavimas yra valstybės valdymo išraiška. Ekonominis reguliavimas skirstomas į bendrus ir dalinius tikslus. Siekiant bendrų tikslų jis orientuojamas į antimonopolinių priemonių taikymą, prieš ekonominių galių sutelkimą vienose rankose, nesąžiningas prekybos operacijas. Valstybei reguliuojant ekonomiką vienas iš pagrindinių tikslų yra – apsaugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Konkurencija apibūdinama kaip savotiškos gamybos bei prekybos įmonių ar paslaugų teikėjų varžybos dėl vartotojų palankumo, lojalumo. Nesąžininga konkurencija dažniausiai atsiranda šalyje įsiviešpatavus vienai didžiulei įmonei, taip vadinamai monopolijai. Monopolija turi didžiulę rinkos galią, ji gali ne tik iškraipyti konkurenciją, užkirsdama kelią kitoms įmonėms patekti į rinką, pakenkti vartotojams, nustatydama aukštas kainas, neatitinkančias vartotojų realių pajamų. valstybės yra ypač suinteresuotos monopolijų reguliavimu, nes dažniausiai monopolijos valdo tokius išteklius, kurie yra būtini vartojimui, pavyzdžiui, dujos, energija ir panašiai. Tokį valstybės reguliavimą, kontroliuojant monopolijas, vadiname antimonopoline politika.

Vykdant antimonopolinę politiką Lietuvoje, pagrindinis Vyriausybės dėmesys skiriamas vykdyti kainų reguliavimą energetikos, ryšių bei transporto sektoriuose, kurie veikia kaip natūralios monopolijos.

Lietuvos antimonopolinę politiką reglamentuoja konkurencijos įstatymas, kainų įstatymas, kai kurioms stambioms įmonėms taikomi ir individualūs įstatymai.

Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos antimonopolinę politiką.

Uždaviniai:

• atskleisti antimonopolinės politikos esmę, reikalingumą šalies ekonomikai;

• nustatyti Lietuvos antimonopolinės politikos įgyvendinimo priemones;

• aprašyti Lietuvos antimonopolinės politikos ypatumus;

• išanalizuoti Lietuvos antimonopolinę politiką reglamentuojančius teisės aktus.

Darbe daugiausiai remtasi LR įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais ir straipsniais.

ANTIMONOPOLINĖS POLITIKOS ESMĖ

Antimonopolinė politika- tai valstybės vykdoma politika, siekiant apsaugoti konkurencijos laivę, išvengti nesąžiningos konkurencijos veiksmų, konkurencijos iškraipymų. Iš žodžio “antimonopolinė” galima būtų spręsti, kad tai politika nukreipta prieš monopolijas, nes priešdėlis “anti” dažnai turi reikšmę -“prieš”. Tačiau Lietuvoje antimonopolinio įstatymo nėra, taip vadinama tik politika, o ją reglamentuoja pagrindinis šalies įstatymas – “LR Konkurencijos įstatymas”.

Antimonopolinė politika vaidina svarbų vaidmenį, ir yra reikalinga tam, kad įmonės galėtų nevaržomai konkuruoti rinkoje, vartotojai būtų apsaugoti nuo aukštų kainų. Jeigu šalyje nėra nė vienos monopolijos, antimonopolinė politika vis tiek turėtų būti vykdoma, nes kaip minėjome, tokia politika nėra nukreipta prieš monopolijas, bet yra suinteresuota apsaugoti konkurencijos laisvę.

Kiekvienos valstybės priedermė – saugoti konkurencijos laisvę. Ji gali būti išsaugoma pasitelkiant ne tik ir ne tiek konkurencijos teisės priemones, kiek griežtai laikantis laisvos konkurencijos principų. Pagrindiniai iš šių principų yra šie:

1) niekas negali prievarta (tiesiogine prasme) įtakoti rinkos dalyvių elgesio,

2) niekas negali riboti įėjimo į rinką ar išėjimo,

3) niekas negali apriboti rinkos technologiškai (privalomais standartais),

4) valstybei draudžiama teikti bet kokias privilegijas,

5) valstybei, kaip nustatančiai ir saugančiai žaidimo taisykles rinkoje, draudžiama dalyvauti versle.

Apskritai konkurencija ekonomikoje yra tas pats, kas ir laisvos rinkos sistema, tad sąlygų jai egzistuoti sudarymas ir reikštų konkurenciją, taigi ir efektyvumą bei tarnavimą vartotojui. Konkurencijai yra būtinos kai kurios teisinės sąlygos. Tai nevaržoma laisvė įeiti į rinką ir siūlyti savo produktus, išeiti iš rinkos, galimybės pirkti arba nepirkti siūlomų produktų. Todėl valdžios uždavinys – identifikuoti, kas trukdo šių sąlygų egzistavimui, ir šiuos trukdžius pašalinti.

VALSTYBINIS KAINŲ REGULIAVIMAS IR PASEKMĖS

Valstybinis kainų reguliavimas yra pagrindinė Lietuvos antimonopolinės politikos vykdymo priemonė. Teigiama, kad jei kainos nebūtų reguliuojamos, tai monopolistai galėtų jas nepagrįstai didinti. Valstybinis kainų reguliavimas yra svarbi valstybinio ekonomikos reguliavimo sistemos dalis. Kartu tai ir valstybės kontrolės dėl konkurencijos principų ir socialinės apsaugos sistema. Valstybinis kainų reguliavimas – tai vyriausybės turimų teisių ir materialinių galimybių panaudojimas, siekiant stabilizuoti arba pakeisti kainų lygį ir proporcijas.

Valstybė gali nustatyti minimalią arba maksimalią kainų ribą, tačiau kai kalbame apie antimonopolinę politiką, jos vykdymo priemone galėtų būti tik maksimalios kainos nustatymas, nes minimali kaina nustatoma visai kitais tikslais,
pavyzdžiui, subsidijuojant žemės ūkį ir panašiai.

Lietuvoje kainų liberalizavimas prasidėjo dar 1991 metais, tačiau iki šiol išliko daug valstybės reguliuojamų kainų. Tai – energetikos, komunalinių, medicinos paslaugų, transporto, telekomunikacijų paslaugų. Šiandieninis kainų reguliavimas, nustatant maksimalias kainas, paprastai grindžiamas tuo, kad energetikos, transporto ar kiti reguliuojami sektoriai yra monopolijos. Maksimalios kainos siekia apsaugoti prekių (paslaugų) vartotojus, nes monopolijai nustačius labai dideles šių paslaugų kainas, vis tiek neatsisakytume šių paslaugų, nes jų poreikis yra būtinas. Energetikos, medicinos bei kitų paslaugų maksimalių kainų nustatymu siekiama padaryti šias prekes ir paslaugas prieinamas mažas pajamas turintiems žmonėms.

Nors kainų reguliavimu siekiama apsaugoti mažas pajamas gaunančius gyventojus, tačiau kainų reguliavimas tiek vienu, tiek kitu būdu sukelia daugiau problemų, negu išsprendžia. Visų pirma maksimalios kainos nustatymas keičia monopolijos veiklą. Kai nustatytoji kaina yra mažesnė už pusiausvyros kainą, rinkoje susidaro deficitas, vartotojai prekės apskritai negauna už nustatytą kainą arba negauna tiek, kiek norėtų, arba tokios kokybės, kokios norėtų. Negana to, reguliuojamų prekių gamintojams (kurie taip pat yra vartotojai) iškyla reali grėsmė netekti darbo – verslininkams neapsimoka gaminti nepelningas prekes, todėl jie tiesiog nutraukia gamybą. Rinkos santykiai paprastai persikelia į neformalųjį sektorių – juodąją rinką, kuri yra neatskiriamas reguliavimų atributas. Jei reguliuojamos kainos mažesnės nei rinkos, pirkėjas neranda jam reikalingų prekių (deficitas), nes pardavėjui tiesiog neapsimoka jų gaminti. Gamintojas, negaudamas pajamų, kurios padengtų jo patirtus kaštus, nutraukia gamybą, atleidžia darbuotojus. Kainų reguliavimas niekuomet nebus sėkmingas, nes pagrįsta kaina susiformuoja tik rinkoje, t.y. kainas apsprendžia pirkėjai, o kainų reguliuotojai bando jas išvesti iš kaštų. Nuskriausti lieka visi – ir vartotojai, nes kainos lieka “išpūstos”, ir monopolistai, nes reguliuotojai juos verčia dirbti nuostolingai

Manoma, kad ”pats netinkamiausias žingsnis siekiant apsisaugoti nuo konkurencijos iškraipymų yra kova prieš vieną ar kitą monopolistą. Pagrindinis ir vienintelis uždavinys turėtų būti ne susilpninti monopolistą, bet sudaryti sąlygas konkuruoti. Piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi yra neįmanomas esant laisvai galimybei įeiti į rinką, išeiti iš jos ir laisvai siūlyti savo produktus. Taigi, saugotis reikia ne monopolistų, o konkurencijos laisvės suvaržymų.” Kaip tik tai Lietuva ir stengiasi daryti, remdamasi konkurencijos įstatymu.

Laisvos kainos yra būtina pilnaverčio ekonominio gyvenimo sąlyga. Kainos gamintojams suteikia informaciją, ko reikia pirkėjui, esančiam rinkoje. Tik esant nereguliuojamoms kainoms gali įvykti mainai, naudingi ir pirkėjui, ir pardavėjui. Tik esant laisvoms kainoms vartotojas gali rasti jam reikalingą prekę, o pardavėjas turi paskatų prekę gaminti ir parduoti. Ėmus reguliuoti kainas, ši rinkos komunikacijų sistema yra sugriaunama.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1142 žodžiai iš 3793 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.