Antras pasaulinis karas
5 (100%) 1 vote

Antras pasaulinis karas

Įvadas

Kaip pastebėjau, į prašymą išvardinti Antrajame pasauliniame kare dalyvavusias valstybes, žmonės paprastai atsako taip: „Vokietija, Italija, TSRS, JAV, Prancūzija, Anglija, Japonija….“ (nebūtinai tokia tvarka) ir čia užstringa. Na dar pasako Lenkiją, gan dažnai Lietuvą, ir viskas. Doresni prisipažįsta daugiau nežiną, kiti tiesiog spėlioja. Ir gana dažnai pataiko, nes kare visgi dalyvavo dauguma to meto valstybių. Skaičius skirtinguose šaltiniuose nurodomas skirtingas. Netikslumų atsiranda dėl to, kad kai kurių valstybių dalyvavimas kare yra kvestionuotinas, pagaliau ir kai kurių karo „veikėjų“ valstybingumas yra klausimas. Pavyzdžiui, Indija. Ji laikoma sąjungininkų koalicijos nare, tačiau nepriklausomybę gavo tik 1947 m.

Vienaip ar kitaip, karo dalyvių geografija daugeliui tebėra terra incognita, tad pabandysiu apžvelgti mažiau žinomas karo dalyves.

II. Australija ir Okeanija

Australija buvo Didžiosios Britanijos dominija ir pasauliniame kare palaikė metropoliją – karą Vokietijai paskelbė 1939 m. rugsėjo 3 d. kartu su Didžiąja Britanija, Naująja Zelandija, Indija ir Pietų Afrikos Sąjunga. Australų 6-oji divizija kovėsi Egipte, kartu su britų ir indų daliniais saugojo Sueco kanalą, ruošdamasi kanalo gynybai, jei italams pavyktų prasiveržti iki Sueco. Kaip ir kitos italų operacijos, bandymas užgrobti Suecą žlugo, ir B.Mussolinis nusprendė atsigriebti užpuldamas Graikiją. Ir čia vokiečiams teko jį gelbėti. Sąjungininkų pagalbą Graikijai sudarė 3 britų, 2 australų ir 1 Naujosios Zelandijos karių divizija, kurios iš Atikos buvo evakuotos 1941 m. balandžio 29 d.

Kartu su britų, indų ir laisvosios Prancūzijos daliniais, 1941 birželį australai kovojo vaduojant Sirijos ir Libano mandatines teritorijas iš Viši vyriausybės valdžios. Šiaurės Afrikoje australų ir Naujosios Zelandijos daliniai kovėsi iki pat 1943 m., vėliau jie veikė Italijoje, bet patiems australams šios operacijos buvo antraeilės.

Antrasis Pasaulinis karas – vienintelis karas, kada australams teko ginti savo tėvynę. Viena australų divizija kovėsi Malajoje ir, kapituliavus generolui Percivaliui, pateko į japonų nelaisvę. Praradę Birmą ir Malają, britai pradėjo evakuoti Singapūrą. Australai tai laikė išdavyste ir atšaukė transportinį laivą, gabenusį australų karius į Rangūną, motyvuodami, kad kariai reikalingi ginti pačią Australiją. Be to, nepasitikėdami britais, australai kreipėsi pagalbos į JAV. Dėl to buvo suformuotas Ramiojo vandenyno pietvakarių regiono (RVPR) štabas, kuriam vadovauti pavesta generolui MacArthurui.

Australijoje buvo pradėta formuoti Australijos Imperinė armija ir pirmą kartą paskelbtas visuotinis šaukimas į armiją. Sunerimti tikrai buvo ko. Japonai įžengė į Naujosios Gvinėjos salą (iki 1975 m. dabartinė Papua Naujosios Gvinėjos teritorija priklausė Australijai) ir užėmė šiaurinę jos dalį. Tapo aišku, kad jeigu japonai užims Port Morsbį, jiems atsivers kelias bombarduoti pačią Australiją.

Australija Japonijai karą paskelbė 1941 m., po Perl Harboro atakos, tačiau dabar karas jau įžengė į pačią Australiją. 1942 m. vasario 19 d. japonai subombardavo Darvino uostą. Grėsmė Port Morsbiui iškilo, kai į Bunos ir Ganos miestus išsilaipino generolo Hodžio vadovaujamos XVIII armijos daliniai.

Manau čia reiktų kiek nušviesti karo veiksmų Naujojoje Gvinėjoje geografiją. Rytinėje salos dalyje tolyn į jūrą išsikiša pusiasalis, kurį Vakarų-Rytų kryptimi į dvi dalis skiria Oveno Stenlio kalnų grandinė. Vienintele Templtono perėja eina vadinamasis Kokodos kelias, jungiantis Buną ir Port Morsbį. Generolas Hodis kaip tik ir planavo Kokodos keliu nusigauti į Port Morsbį, tačiau Templtono perėjoje rugsėjo 23 dieną australai ir amerikiečiai pradėjo kontrpuolimą ir nustūmė japonus atgal į šiaurę. Japonai įsitvirtino užimtuose miestuose ir kietai gynėsi.

Gana paimta gruodžio 9 d., o Buna – tik 1943 m. sausį. Kitas svarbus japonų centras Naujoje Gvinėjoje – Lae miestas (120 mylių į vakarus nuo Ganos, Houn įlankos pakrantėje) paimtas tik rugsėjo 16 d.

Vėliau australų ir Naujosios Zelandijos armijos kartu su amerikiečiais kovėsi visose RVPR operacijose. Naujosios Zelandijos laivynas ir 8-oji divizija ypač pasižymėjo kovose dėl Saliamono salų.

Europoje Naujosios Zelandijos kariai taip gerai nepasirodė. Naujosios Zelandijos generolas majoras B.C.Freibergas buvo paskirtas dalinių Kretos saloje vadu. Per garsųjį Kretos puolimą Naujosios Zelandijos brigada padarė klaidą, gegužės 20 d. atsitraukdama iš Malėmės oro uosto, kur įsitvirtino vokiečių desantininkai. Naujosios Zelandijos karių ataka bandant vokiečius iš ten išvyti gegužės 22 d. baigėsi nesėkmingai, ir 26-ąją gen. Freibergas buvo priverstas pradėti evakuaciją.

Po karo Australija ir Naujoji Zelandija dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje (1946 m. liepos 29 d.- spalio15 d.). Australija pasirašė vadinamąsias Paryžiaus taikos sutartis su Italija, Suomija, Bulgarija, Rumunija ir Vengrija, o Naujoji Zelandija – su Italija ir Suomija (1947 m. vasario 15 d.).

III. Amerikos

Tai, kad nepavyksta išvardinti nė trečdalio karo dalyvių, nereikėtų laikyti neišprusimu. Dauguma įstojimą į karą
deklaravusių valstybių nenuveikė nieko, dėl ko jas derėtų prisiminti kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą. Tai ypač ryšku kalbant apie Pietų Amerikos valstybes.

Pavyzdžiui – Argentina, kuri karą Vokietijai ir Japonijai paskelbė 1945 m. kovo 9 d. Tiesa, karo metu vokiečiai dėjo daug pastangų, kad Argentina neįsitrauktų į karą.

Čilė pasielgė taip pat – palaukė karo pabaigos ir prisijungė prie nugalėtojų – karą Vokietijai paskelbė 1945 m. vasario 15 d., o Japonijai – balandžio 11 d.

Paragvajus karo pradžioje buvo provokiško nusistatymo, tad kaip ir Venesuela į nugalėtojų tarpą suskubo tik 1945 m. vasarį.

Taip pat ir Urugvajus karą Vokietijai ir Japonijai paskelbė tik 1945 m.

1941 m. karą Vokietijai, Italijai ir Japonijai paskelbė Dominika, Haitis, Nikaragva, Gvatemala, Salvadoras, Panama ir Kuba. Pastaroji ( karą paskelbė 1941 m. gruodžio 9 d.) buvo viena svarbiausių JAV sąjungininkių Karibų jūros baseine, ką rodo ir tai, kad po karo Kubai buvo leista savo požiūrį išdėstyti Paryžiaus taikos konferencijoje.

Panama 1942 m. gegužę sudarė sutartį su JAV, pagal kurią šiai buvo leista Panamos teritorijoje steigti savo bazes. Beje, dauguma Lotynų Amerikos valstybių būtent tuo ir prisidėjo prie koalicijos, kad leido JAV steigti savo bazes ir tiekdavo žaliavas. Dosniausiai pasielgė Gvatemala, kuri perdavė JAV savo jūrų ir aviacijos bazes, be to konfiskavo savo teritorijoje buvusį vokiečių turtą, kurio didžiąją dalį sudarė kakavmedžių plantacijos.

Meksika pirmiausia paskelbė karą Japonijai (1941 m. gruodžio 9 d.) ir tik beveik po pusmečio (kai povandenininkai nuskandino kelis meksikiečių krovinius laivus) – Vokietijai ir Italijai. Meksikai kaip ir Kubai buvo leista savo požiūrį išdėstyti Paryžiaus taikos konferencijoje.

Ekvadoras 1942 m. nutraukė diplomatinius santykius su Ašies šalimis ir leido JAV savo teritorijoje steigti laivyno bazes. Kažką dar nuveikti koalicijos labui Ekvadoras nelabai ir turėjo laiko, nes 1941-1942 m. kariavo su Peru.

O Peru, savo ruožtu, karo pradžioje buvo labiau užsiėmusi karu su Ekvadoru, ir tik 1942 m. nutraukė diplomatinius ryšius su Ašies šalimis.

Bolivija prieškario laikotarpiu buvo provokiška šalis, mat jos diktatoriumi 1937-1939 m. buvo vokietis generolas leitenantas Germanas Buschas. Tačiau po jo savižudybės naujoji vyriausybė vėl ėmė orientuotis į JAV ir 1942 m. nutraukė diplomatinius santykius su Ašies valstybėmis, o 1943 m. balandžio 7 d. oficialiai paskelbė Vokietijai ir Italijai karą.

Hondūras prisijungė prie koalicijos 1942 m., leisdamas JAV Svano saloje įkurti karinę bazę.

Į koalicijos narių sąrašus įtraukta ir Kolumbija, bet neradau jokių duomenų apie šios šalies veiklą karo metu. Nieko ypatinga nenuveikė ir Kosta Rika. Jos vyriausybė tik apribojo Kosta Rikoje gyvenančių vokiečių veiklą.

Kaip matome, dauguma Pietų Amerikos valstybių apsiribojo oficialia karo deklaracija ir leidimu JAV kariuomenei naudotis savo teritorija. Tokia jų politika buvo orientuota daugiau į pačią JAV, negu Ašies šalis.

Ir tik viena Pietų Amerikos šalis yra įnešusi realų indėlį į kovą su Ašimi. Tai Brazilija. Karą Vokietijai ir Italijai ji paskelbė 1942 m. rugpjūčio 22 d. (Japonijai, tiesa, tik 1945 m. birželio 6 d.).

Neapsiribojęs deklaracijomis ir leidimu JAV kariuomenei naudotis savo bazėmis, Brazilijos diktatorius G.D.Vargas ėmė organizuoti karinį korpusą. Anot legendos (nes nežinau, kiek tame tiesos), išgirdęs apie tai, vienas italų generolas replikavo, kad greičiau jau gyvatės ims rūkyti pypkes, nei kad brazilai vyks kariauti į Europą. Ir štai, pirmosiomis 1944 m. liepos dienomis, JAV laivu „General Mann“ į Italiją išplaukė 5081 karys su rūkančios gyvatės emblema.

BEP emblema

Antrasis ir trečiasis brazilų ešelonai (10 369 kariai) liepos 22 d. į Italiją išsiųsti laivais „General Meigs“ ir „General Mann“. Ketvirtasis (4722 kariai) ir penktasis (5128 kariai) ešelonai į Italiją išvyko paskutiniosiomis 1944 m. lapkričio ir pirmosiomis 1945 m. vasario dienomis. Iš viso Brazilijos ekspedicines pajėgas (BEP) sudarė 25 300 karių.

Pirmiausia BEP kariai buvo perginkluoti ir perrengti pagal JAV standartus, nes braziliška ginkluotė buvo pasenusi, o uniformos netinkamos kovos veiksmams Europoje. BEP buvo įtrauktas į 4-osios JAV armijos, vadovaujamos generolo Crittenbergerio sudėtį, ir dislokuoti Tarkvinijoje, 350 km nuo Neapolio.

Brazilai sėkmingai užėmė Serčio upės slėnį ir Monte Prano vietovę, bet čia trims mėnesiams buvo sustabdyti žiemos ir vokiečių, įsitvirtinusių Gustavo bei Bernardo linijose. Čia įvykusios kautynės dėl Monte Kastelo buvo kruviniausios, kokiose tik brazilams yra tekę kovoti. BEP užduotis buvo kartu su 10-ąja JAV kalnų divizija, kuri čia gavo kovos krikštą, užimti Monte Belvederį, dėl ko jiems teko sunkiai pakovoti. Tačiau 1945 m. vasario 21 d. sąjungininkai įžengė į Monte Kastelą. Kovo 5 d. BEP užėmė Kastelnuovo.

Vėlesniame, ir paskutiniame, karo Italijoje etape, “Pavasario ofenzyvoje”, brazilams teko užduotis užimti Montesės miestą, ką jie sėkmingai padarė, bet vėliau miestas vos neprarastas vokiečių kontrpuolimo
metų.

Balandžio pabaigoje karas virto besitraukiančių vokiečių persekiojimu. 1945 m. balandžio 28 d. prie Fornovos brazilams pasidavė 148-oji vermachto pėstininkų divizija, 80-oji šarvuotoji divizija bei kelios italų divizijos. Buvo paimta daugiau nei 16 tūkstančių belaisvių ir per tūkstantį įvairių transporto priemonių, tankų ir t.t. Gegužės 5 d., BEP įžengė į Turiną, kur susitiko su prancūzų daliniais. Maždaug tuo pačiu metu Italijoje sužinota apie A. Hitlerio mirtį, kas privertė vokiečius nuleisti ginklus.

Kare Italijoje dalyvavo ir Brazilijos karo lakūnai. Jie buvo priskirti 350-ajai JAV oro pajėgų naikintuvų grupei. Iš brazilų lakūnų buvo sudaryta viena iš XXII oro taktinės komandos eskadrilių. Jie skraidė modifikuotais P-47D.

Apibendrinant galima pateikti tokią statistiką: per aštuonis dalyvavimo kare mėnesius, BEP paėmė 20 573 priešo belaisvius (iš jų 2 generolai, 892 – karininkai) ir prarado 2000 žmonių (į ši skaičių įeina ir Brazilijos oro pajėgų, karo laivyno ir vokiečių povandenininkų Brazilijos prekybiniam laivynui padaryti nuostoliai). Brazilija vienintelė iš Lotynų Amerikos šalių Paryžiaus taikos konferencijoje dalyvavo kaip pilnateisė narė (taikos sutartį Brazilija pasirašė tik su Italija).

Iki šiol buvo kalbama apie Lotynų Amerikos valstybės. Šiaurės Amerikoje įsikūrusios JAV ir Kanada. Kadangi čia kalbama apie mažiau žinomas karo dalyves, tai JAV indėlio į karą, bent jau kol kas, neaptarinėsiu.

Kiek mažiau žinoma apie šiaurinio JAV kaimyno Kanados veiksmus Antrajame pasauliniame kare. O ji buvo pirmoji abiejų Amerikų šalis, paskelbusi karą Vokietijai (1939 m. rugsėjo 10 d.).

Daugelis lakūnų, kovojusių mūšyje dėl Britanijos, buvo kanadiečiai. Žymiausia kanadiečių operacija – nesėkmingas bandymas užimti Djepą Prancūzijoje 1942 m. rugpjūčio19 d. Iš 5000 kanadiečių 1000 žuvo, o 2000 pateko į vokiečių nelaisvę.

Atidarius antrąjį frontą, Normandijoje išsilaipino ir I kanadiečių armija, kovojusi Europoje iki pat karo pabaigos.

III. Afrika

1939 m. Afrika vis dar tebebuvo kolonijų žemynas. Laisvomis valstybėmis ten tebuvo Liberija, Egiptas, Etiopija ir Didžiosios Britanijos dominija – Pietų Afrikos Sąjunga (dab. Pietų Afrikos Respublika)(PAS). Šioje šalyje visada buvo labai stiprios rasistinės nuotaikos (juodaodžių getai ten buvo įsteigti dar trečiajame dešimtmetyje), taigi ir palankumas nacistinei Vokietijai, todėl PAS didelio noro kariauti nerodė ir tik kelių balsų persvara 1939 m. rugsėjo 3 d. paskelbė karą Vokietijai.

Pietų afrikiečių daliniai kovėsi šiaurės Afrikoje, Europoje (pvz., generolo Alano Cunninghamo pajėgose, 1941 m. kovojusiose Etiopijoje, veikė ir pietų afrikiečių divizijos), bet labai nepasižymėjo, juolab, pakankamai problemų buvo tėvynėje – provokiškos jėgos rengė diversijas, netgi ruošė sukilimą.

Rasistinių pažiūrų afrikanieriai visada reiškė savo susižavėjimą tiek nacionalsocializmu, kaip ideologija, tiek jo praktika Vokietijoje. Naciai taip pat neslėpė savo palankumo PAS rasistams ir tikėjosi jų atėjimo į valdžią (šios viltys išsipildė, bet tik 1948 m., kai naciams jokios naudos iš to jau nebebuvo ). Beje, išlikusiuose nacistų pokarinio pasaulio perdalijimo planuose į PAS žiūrima labai palankiai, jai buvo planuota atrėžti keletą piečiausių Didžiosios Britanijos kolonijų.

Po karo, dar nerasistinės vyriausybės valdoma, PAS dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje, pasirašė taikos sutartis su Italija ir Suomija.

Kitoje valstybėje – Liberijoje, XIX a. įkurtoje iš JAV emigravusių juodaodžių, JAV karo metu buvo įsteigusi karinių bazių, remti veiksmams šiaurės Afrikoje. Pati Liberija į karą nesikišo ir tik 1944 m. sausį formaliai paskelbė karą Vokietijai.

Anksčiausiai karas prasidėjo Etiopijai. 1935 spalio 3 d. ją užpuolė italų pajėgos, vadovaujamos maršalo Pietro Badoglio. Nepaisant aršaus etiopų priešinimosi, 1936 m. gegužės 5 d. italų pajėgos įžengė į sostinę Adis Abebą. Imperatorius Haile Selassie I (tikr. Tafaris Makonnenas) buvo priverstas emigruoti. Po sunkios pergalės prieš menkiau ginkluotą priešą, iš Etiopijos ir seniau Italijai priklausiusių Eritrėjos ir Italų Somalio buvo sudaryta Italijos Rytų Afrikos kolonija (1936 m. birželio 1 d.).

Kita Somalio dalis, tuomet vadinta Somalilendu, priklausė Didžiajai Britanijai. Šią teritoriją Italija užpuolė ir prie Italijos Rytų Afrikos prijungė 1940 m. rugpjūtį, bet ilgai tuo nesidžiaugė, nes 1941 m. sausio 19 d. britai iš Sudano (vadovaujami generolo Williamo Platto) ir Kenijos (vadovaujami generolo A.Cunninghamo) pradėjo Italijos kolonijų puolimą ir vos per keturis mėnesius, padedami etiopų sukilėlių, išvijo italus iš visos Italijos Rytų Afrikos. 1941 m. balandžio 4 d. generolas A.Cunninghamas įžengė į Adis Abebą. Tuo pačiu britai išvijo Viši administraciją iš Prancūzijos Somalio (dab. Džibutis).

Nepriklausomybę atgavusi Etiopija daugiau kare nieko nenuveikė, tačiau kaip pilnateisė narė dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje, pasirašė taikos sutartį su Italija.

Egiptas nepriklausoma valstybe buvo pripažintas 1922 m. Į karą buvo
įtrauktas ne savo noru – Italijos 10-oji armija iš rytų Kirenaikos (Libijoje) puolė Egipte dislokuotą britų armiją „Nilas“, siekdama užimti Sueco kanalą ir atkirsti vieną svarbiausių britų tiekimo arterijų, tačiau britai pradėjo kontrpuolimą ir 1941 m. vasarį įžengė į Kirenaiką.

Įstrigusiems italams į pagalbą atėjo vokiečiai. Hitleris pasiuntė generolo Erwino Rommelio vadovaujamą Afrikos korpusą, kuris pradėjo sėkmingai stumti britus atgal. Rommelis mušė britus, kol prieš jį nebuvo mestas gabesnis ir talentingesnis karo vadas – generolas Bernardas Montgomery’is. Bet šiuo atveju mums rūpi Egiptas.

Viena reikšmingiausių to meto Egipto politinių jėgų buvo vafdistų partija, praktiškai ir iškovojusi Egiptui nepriklausomos valstybės statusą. Visgi visiško suverenumo vafdistai nepasiekė ir vienintelė karinė jėga Egipte tebebuvo britai. Egiptas, aišku, turėjo savo kariuomenę, bet realios atsvaros britams ji nesudarė. Nepaisant jų nuopelnų, vafdistų įtaka karo pradžioje buvo sumenkėjusi, atitinkamai sustiprėjo aplink karalių Farouką I (valdė 1936-1952 m.) ir tuometinį ministrą pirmininką Ali Maherą susispietusi nacionalistinių pažiūrų karininkija.

Suprasdami, kad egiptiečiams jie visų pirma yra Britanijos priešai, vokiečiai žadėjo įtvirtinti Egipto nepriklausomybę, bet tik aukštiems Ašies valdininkams prieinamuose dokumentuose Egiptą buvo planuojamą perleisti Italijos valdžiai.

Tarp Egipto karininkų ir vokiečių buvo užmegzti slapti kontaktai. Rommelio pajėgoms vis labiau artėjant prie Egipto, pats karalius Faroukas slapta susisiekė su vokiečiais ir išreiškė savo palankumą Vokietijos atžvilgiu. Beje, provokiškai grupuotei tuo metu priklausė ir Gamalis Abdelis Nasseras bei Anwaras Sadatas. Britai, aišku, negalėjo pakęsti tokios situacijos. Jiems teko užgniaužti savo išdidumą ir atsigręžti į vafdistus.

Įsitikinę, kad dabartinė vyriausybė su karaliumi priešakyje bet kada gali paremti vokiečius ir gavę vafdistų pažadą karo metu nerengti ir neremti jokių antibritiškų veiksmų, anglai veikė grubiai, bet efektyviai – 1942 m. vasario 2 d. Didžiosios Britanijos ambasadorius Egipte Milesas Lampsonas įsakė Faroukui I paprašyti vafdistų lyderio Mustafos an-Nahho suformuoti naują vyriausybę. Nahhas tapo premjeru, bet tuo pačiu pasirašė nuosprendį vafdistų judėjimui – bendradarbiavimas su britais (be to – vien tik siekiant prasimušti į valdžią) gerokai sumažino jų populiarumą, vėliau dar buvo išleista vieno eksvafdisto knyga, demaskuojanti M.Nahho korupciją, tad, nepaisant britų paramos, 1944 m. M.Nahho vyriausybė žlugo. Galutinai vafdistus pribaigė sprendimas boikotuoti 1945 m. rinkimus – po jų partija paprasčiausiai suskilo. Susidaręs vakuumas leido iškilti radikalioms dešiniosioms grupuotėms, tokioms kaip „Jaunasis Egiptas“ ir „Islamo brolija“, ilgainiui tapusiomis teroristų kalvėmis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2731 žodžiai iš 8969 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.