Antrasis pasaulinis karas.
Pasaulio skilimas į skirtingas idėjines stovyklas.
Didėjanti karo grėsmė
Pasaulinė ekonominė krizė sąlygojo tarptautinių santykių pablogėjimą, ko pasėkoje atsirado prielaidos kilti karo židiniams. Egzistavo reali galimybė šiuos židinius užgesinti, bet tai priklausė nuo didžiųjų pasaulio valstybių sugebėjimo koordinuoti savo veiksmus.
Pirmasis šio sugebėjimo patikrinimas buvo pati ekonominė krizė. Ji buvo pasaulinio masto ir kovoti su ja reikėjo bendrais veiksmais. Beveik tuo pat metu JAV padidino muito mokesčius, Didžioji Britanija devalvavo svarą sterlingą ir pabandė sukurti sąlygas eksportui. Kitos šalys pasekė jų pavyzdžiu. Prasidėjo tikras muito mokesčių ir valiutų karas, kuris dezorganizavo pasaulinę prekybą ir dar pagilino ekonominę krizę. Kiekviena valstybė išeiti iš krizės stengėsi savarankiškai, dažnai bandydama tai padaryti kitų sąskaita, ko pasėkoje augo lenktyniavimas ekonomikos srityje ir bendri veiksmai įveikiant krizę tapo nebeįmanomi.
Besibaigiantys gamtiniai resursai ir greitai augantis gyventojų skaičius Japonijos valdžią vertė ieškoti išeičių. 1931 m. ji aneksavo Mandžūriją. 1938 m. liepos 29 d. japonai įsiveržė į Tarybų sąjungos teritoriją ir užėmė „Bezimianaja“ aukštumą. Po keleto dienų japonų kariuomenė buvo išvaryta, bet įvairios provokacijos tęsėsi dar ilgai. Kol JAV diplomatai bandė derybų keliu sureguliuoti įtampą šiame regione japonai organizavo Perl Harboro puolimą.
Italija, nepatenkinta dalybomis po Pirmojo pasaulinio karo, laikė save nuskriausta. Jos dėmesį traukė Etiopija – viena iš dviejų nepriklausomų Afrikos valstybių. 1935 m. spalio 3 d. Italijos kariuomenė įsiveržė į Etiopijos teritoriją ir ją okupavo. Tautų lyga paskelbė Italiją agresoriumi.
Trečiajame dešimtmetyje Vokietija tapo galingiausia Centrinės Europos valstybe. Visos mažesnės valstybės suprato, kad nieks negarantuoja jų suvereniteto, turėjo pataikauti Vokietijai. Prancūzijos inicijuota Rytų Europos valstybių sąjunga buvo bejėgė be pačios Prancūzijos pagalbos. Hitleris galutinai patikėjo savo nebaudžiamumu.
1936 m. Vokietija ir Japonija pasirašė Antikominterno paktą, prie kurio 1937 m. prisijungė ir Italija. Taip fašistų valdomos Vokietija ir Italija kartu su militaristine Japonija sukūrė karini-politinį bloką ir pradėjo aktyvų pasiruošimą kariniams veiksmams.Tarybų sąjungos užsienio politika 20-30 metais išliko nepakitusi. Supratusi pasaulinės revoliucijos plano žlugimą, Rusija ėmė ieškoti išeities iš politinės izoliacijos. Matydama, kad Vokietijos – Japonijos sąjunga yra grėsminga , tarybų valdžia ėmė keisti pasenusias schemas. Santykiuose su Vokietija buvo galimi du keliai – pabandyti susitarti su Hitleriu arba pradėti karą su juo.
Nuo 1933 m. Tarybų sąjunga aktyviai palaikė Prancūzijos užsienio reikalų ministro Lui Bartu pasiūlytą kolektyvinio saugumo politiką. Laikantis šio kurso Tarybų sąjungai pavyko palengvinti savo situaciją. 1933 m. buvo užmegzti diplomatiniai santykiai su JAV. 1934 m. Tarybų sąjunga buvo priimta į Tautų lygą. Tačiau šie laimėjimai nebuvo reikšmingi. Dideles abejones dėl šių sutarčių kėlė tas faktas, kad Tarybų sąjunga neturėjo sienos su Vokietija. Kad įvykdyti savo įsipareigojimus jos armija turėtų kirsti Lenkijos ir Rumunijos teritorijas. Šių valstybių vyriausybės bijojo Tarybų sąjungos daug labiau nei Vokietijos, todėl kategoriškai atsisakė pasirašyti sutartis leisti Tarybinei armijai kirsti jų teritorijas.
Masinės represijos prieš Raudonosios armijos vadus stipriai sumažino karinį valstybės potencialą.
Lenkijai ir Rumunijai Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos suteiktos garantijos sukūrė Centrinėje Europoje naują politinę situaciją. Dabar Vokietija nebegalėjo užpulti Tarybų sąjungos nepažeidusi jų suvereniteto ir neatsidūrusi konfliktinėje situacijoje su Didžiąja Britanija ir Prancūzija. 1939 m. sužlugo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Tarybų sąjungos derybos dėl bendrų karinių veiksmų. Visi šie įvykiai stiprino tarybų valdžios mintis ieškoti suartėjimo su Vokietija. 1939 m. rugpjūčio 21-22 d. Hitleris paprašė Staliną ne vėliau kaip iki rugpjūčio 23 d. priimti Vokietijos užsienio reikalų ministrą I. Ribentropą. Stalinas įsakė atidėti derybas su Didžiąja Britanija ir Prancūzija ir po neilgų Ribentropo ir Molotovo derybų 1939 m. rugpjūčio 23 d. buvo pasirašyta nepuolimo sutartis su slaptais protokolais. Šiame slaptame protokole šalys susitarė dėl įtakos sferų Rytų Europoje. Vokietija pripažino Tarybų sąjungos įtakos sferą į kurią įėjo Suomija, Latvija, Estija ir Besarabija. Tarybų sąjunga pripažino Lietuvą kaip Vokietijos įtakoje esančią teritoriją taip pat buvo numatytas Lenkijos padalinimas. Stalinas po šio susitarimo Tarybų sąjungą padarė Vokietijos bendrininke padalinant Rytų Europą. Po šios sutarties pasirašymo Hitleris galutinai apsisprendė pulti Lenkiją.
Antrojo pasaulinio karo eiga
1939 m. rugsėjo 1 d. vokiečiai įsiveržė į Lenkiją. Rugsėjo 3 d. Didžioji Britanija ir Prancūzija pagal duotas garantijas Lenkijai, kuriomis Maskvoje niekas netikėjo, paskelbė karą Vokietijai. Taip prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
„Blickrigo“ doktriną Hitleris
pasirinko netik dėl karinių, bet ir dėl ekonominių sąlygų. Kadangi pagal „blickrigo“ strategiją kariniai veiksmai buvo suplanuoti keliomis kompanijomis, tai karinė pramonė spėdavo pertraukų metu aprūpinti kariuomenę technika ir šaudmenimis. Prieš Lenkiją buvo sutelkta 2/3 visos vermachto sausumos kariuomenės, todėl Vokietija turėjo ženklų pranašumą. Nors vermachto planai nebuvo pilnai realizuoti, bet rugsėjo 16 d. Varšuva jau buvo apsupta. Tuo metu priešinosi tik atskiri išsklaidyti lenkų armijos daliniai.
Lenkija tapo pirmąja Vokietijos agresijos auka. Pradėtas sistemingas lenkų inteligentijos ir žydų naikinimas, įvestas privalomas darbas, daug žmonių išvežta darbams į Vokietiją.
Pabaigus su Lenkija, Vokietija perdislokavo savo dalinius prie Prancūzijos sienos. Ten pat buvo pasiųstos didelės Prancūzų ir sąjungininkės Didžiosios Britanijos pajėgos. Pastarųjų armijų užduotis buvo Prancūzijos, Belgijos ir Liuksemburgo sienų apsauga. Belgija ir Liuksemburgas buvo paskelbę neutralitetą. Nors buvo aišku , kad tai Vokietijos nesustabdys, nei Anglija, nei Prancūzija nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Dėl šių aplinkybių situacija Vakarų fronte buvo pavadinta „keistu karu“.
Pasinaudojusi priešininko neveiklumu Vokietija užgrobė Daniją ir Norvegiją, kad galėtų įkurti karines bazes veiksmams Atlanto šiaurėje.