Antrasis pasaulinis karas
5 (100%) 1 vote

Antrasis pasaulinis karas

„Ryto garsų“ reportažai







2005 05 09

Holokaustas (3)



Vokietijai pradėjus karą su Sovietų Sąjunga, Lietuvoje prasidėjo sukilimas, kuriuo siekta išlaikyti valstybingumą, tačiau kartu su sukilimu prasidėjo ir masiniai žydų pogromai.Didžiausias pogromas įvyko nacių kariuomenei pasiekus Kauną, „Lietūkio“ garažo kieme, kur laužtuvais apsiginklavę nusikaltėliai užmušė kelias dešimtis žydų vyrų. Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuolio vardai yra suteikti daugiau kaip 500 žmonių Lietuvoje. Įtariamų genocidu ir karo nusikaltimais bylose Lietuvos pareigūnai sako susiduriantys su sunkumais. Nacių nusikaltimus tiriančio Simono Vyzentalio centro Jeruzalės skyriaus vadovas Efraimas Zurofas sako pasigendantis Lietuvos politinės valios tiriant žydų genocidą. Nacių okupacijos metais išžudyti beveik visi Lietuvos žydai. Audros Čepkauskaitės pasakojimas.







2005 05 06

II Pasaulinis karas kario akimis (3)



Nors kalbėdami apie karą istorikai dažniausiai mini valstybių vadovų ir karo vadų vardus, tačiau tie žmonės retai kaunasi patys. Antrajame Pasauliniame kare žuvo daugiau negu penkiasdešimt milijonų žmonių, iš jų trečdalis – kariai abiejose fronto pusėse. Antrojo pasaulinio karo veteranas, klaipėdietis teatrologas docentas Vitalijus Zabarauskas, prieš šešiasdešimt metų karą pabaigęs Berlyne, sako, kad herojizmo kare nėra. Su juo kalba Audra Čepkauskaitė.







2005 05 05

Karo sąjungininkai



Šešerius metus trukusiame II pasauliniame kare dalyvavo daugiau negu šešiasdešimt valstybių. Karas nuo iki tol buvusių skyrėsi ne tik mąstais ir žudymo technika, bet ir tuo, kad civilių jame žuvo dvigubai daugiau, negu karių. Be pagrindinių sąjungininkų, buvo skaičius šalių, kurios kovėsi pusėje tų, kurių įtakoje tuo metu buvo. Kariaujančiųjų požiūris į neutraliomis norėjusias būti valstybes buvo įtarus. Audros Čepkauskaitės pasakojimas apie prieš nacius kovojusiąsąjungininkų koaliciją.







2005 05 04

Karo nusikaltimai



II Pasauliniame kare žuvo daugiau negu 50 milijonų žmonių. Kitaip negu iki tol vykusiuose karuose, kai žmonės žūdavo mūšių lauke, II Pasaulinis karas tapo civilių žmonių skerdynėmis – jų kare žuvo dukart daugiau, negu kariškių. Atskiras žmonių grupes naciai prilygino gyvuliams ir išradingai kūrė žudymo metodus. Europos žydams buvo suplanuota mirtis, o sovietai ir tokios tautos kaip lietuviai turėjo tapti režimo vergais. Apie nacių ir su jais kolaboravusių vietinių gyventojų nusikaltimus – Audra Čepkauskaitė.







2005 05 03

Karo pradžia



Pasaulis ruošiasi minėti pergalės prieš nacius 60-ąsias metines. II Pasauliniame kare žuvo dešimtys milijonų žmonių, dauguma – civiliai. Istorikų teigimu, 60 valstybių įtraukusio karo priežastys jau buvo tarsi užprogramuotos baigiantis I Pasauliniam karui. Audros Čepkauskaitės pasakojimas.

Baltijos valstybių paradoksai





Žinia, kad trys mažos Baltijos valstybės po II-ojo pasaulinio karo vienintelės iš kitų Vidurio Rytų Europos regiono valstybių nebuvo atkurtos.

Vakarų šalių istorikai, rašę šiuo klausimu, vadovavosi faktu, kad nei JAV prezidentas F. D. Rooseveltas, nei Didžiosios Britanijos premjeras W. Churchillis nesutiko pripažinti Baltijos valstybių aneksijos ir kad, vadinasi, „naujo Miuncheno“ dėl Baltijos valstybių nebuvę, o dėl aneksijos visa atsakomybė tenkanti J. Stalinui. Tačiau iš tų pačių istorikų pateiktos medžiagos matosi, kad Stalinas veikė atsižvelgdamas į Vakarų valstybių poziciją, ir tai leidžia įtarti, kad Miunchenas dėl Baltijos valstybių, tegul ir nepasirašytas, bet egzistavo. Tad kiltų klausimas – ar tikrai Lietuvos, kaip ir kitų dviejų Baltijos valstybių išnykimą galų gale nulėmė bendras didžiųjų valstybių interesas atsikratyti jomis kaip nereikalingomis? O jeigu taip – tai kodėl? Atsakymui nemažai medžiagos galima rasti ankstesnėje Baltijos valstybių istorijoje.

Tikriausia, nebus didelė naujiena teiginyje, kad Baltijos valstybių egzistavimas per visą tarpukarį buvo probleminis. Faktinį savo egzistavimą pradėjusios, kaip ir dauguma kitų naujų valstybių, 1918 m. pabaigoje Baltijos valstybės formalaus juridinio pripažinimo iš didžiųjų pasaulio galybių sulaukė vėliausiai: Latvija ir Estija – po dviejų metų (1921 m sausį), o Lietuva – net po keturių (1922 m.gruodį). Šia prasme padėties paradoksalumą tur būt ryškiausiai demonstravo Tautų Sąjungos pozicija. Žinia, kad tarp tikslų, dėl kurių įkurta Tautų Sąjunga, buvo siekis sudaryti sąlygas mažų tautų apsisprendimui bei apsaugai. Baltijos tautos, be abejo, buvo mažos, silpnos, ir savo egzistenciją rėmė apsisprendimo principu.

Tačiau 1920 m gruožio mėn. Tautų Sąjungos Asamblėjoje svarstant Baltijos valsybių klausimą buvo nutarta jų į Sąjungą nepriimti, remiantis geopolitiniais motyvais. Esą, Baltijos valstybės esančios Rusijos įtakoje, ir dėl jų egziztavimo nėsą jokių garantijų. Dėl tokio Asamblėjos sprendimo Portugalijos atstovas net taip paironizavo: „Kadangi Baltijos valstybių egzistencijai gręsia pavojus, tai mes nutarėme nuteisti jas miriop“.

Tiesa, požiūris į Rusiją bei į Pabaltijo regioną nebuvo visą laiką

vienareikšmis. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Vakarų Sąjungininkų ir ypač JAV planuose buvo numatomas platus demokratinio apsisprendimo bei teisingumo principų taikymas regione. Pavyzdžiui, garsiojoje prezidento W.Wilsono programoje Rusijai buvo numatyta sudaryti sąlygas visiškai laisvam apsisprendimui dėl jos vidinės santvarkos bei suteikti jai pagalbą įsijungiant į laisvų nacijų bendriją. Šalia to buvo sakoma, kad Rusijos teritorija nėra sinonimas imperijai. Nepriklausomas gyvenimas buvo planuojamas ne tik lenkams bet ir suomiams, lietuviams, latviams, estams, gal net ukrainiečiams. Pabaltijo atžvilgiu buvo netgi atkreipiamas dėmesys į socialinę bei nacionalinę trintį tarp pagrindinių tautų ir dominuojančias pozicijas ten turinčių vokiečių bei lenkų dvarininkų. Tai problemai spręsti prioritetas teiktas socialiniam teisingumui bei etnografiniam principui. Pagaliau, tautų vyriausybėms de facto buvo numatoma ir teisė dalyvauti Taikos konferencijoje.

Tačiau problemos, su kuriomis susidūrė Sąjungininkės karui pasibaigus, o taip pat tarp pačių Sąjungininkių ryškėjantys skirtingi požiūriai greitai vertė idealistinius planus prastinti. Pakvietimo į Taikos konferenciją Baltijos vyriausybės nesulaukė, o 1919 m. gegužės 25 d. Sąjungininkių sąlygose admirolui Kolčakui, kaip visos Rusijos vyriausybės vadovui, Pabaltijo tautos jau buvo matomos Rusijos sudėtyje, tiesa, autonominėmis teisėmis.

Žinia, Kolčiakas netrukus bolševikų buvo sumuštas, o regione savo galią plėtojo atgimusi Lenkija. Ji siekė tapti didele stipria valstybe, kad preventyviai užkirstų agresiją iš Rusijos bei Vokietijos. Tam tikslui Lenkija 1919 m eigoje užėmė dideles baltarusiškas bei ukrainietiškas teritorijas ir kęsinosi tiesiog gulte užgulti mažą moderniąją Lietuvą. Taigi, problemų regione, kaip beje ir visoje pokarinėje Europoje, vis daugėjo. O didžiųjų Sąjungininkių vieningumas silpo. Pagrindinė taikos garantė JAV jau ruošėsi trauktis iš Europos. Likusioms Sąjungininkėms Rytų Europos atžvilgiu beliko ir toliau daryti supaprastintus sprendimus. 1919 m gruodžio 8 d Aukščiausioji taryba nustatė vadinamąją laikinąją Lenkijos rytinę sieną, pagal kurią visas Rytų Pabaltijys su Lietuva liko už Lenkijos teisės ribų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1088 žodžiai iš 3517 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.