Antrasis pasaulinis karas
5 (100%) 1 vote

Antrasis pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas

Įžanga

Mėginti rasti vienintelę priežastį, lėmusią tokį visuotinį ir galingą įvykį kaip Pirmasis pasaulinis karas, būtų išties absurdiška. Galima kalbėti tik apie daugybę veiksnių; 1914-ųjų rugpjūtį Amerikos ambasadorius Londone padarė dar paprastesnę išvadą: „Visa tai turėjo prasidėti“.

Tačiau ir tada, kai visi pripažino konflikto neišvengiamybę, kai sutiko su mintimi, jog karas kilo dėl daugybės motyvų, didžiausia 1914-ųjų karo kibirkštimi ambasadorius laikė Vokietijos militarizmą. Tuo metu buvo savaime aišku, kad Sąjungininkų pajėgos dėl prasidėjusio karo kaltino Vokietiją; niekas neabejojo, jog 1919-aisiais pasirašant Taikos sutartį teko išskirti „karo kaltininko„ paragrafą, kuriame nugalėtojai šią kaltę atvirai primetė vokiečiams; taip pat nenuostabu, kad patys vokiečiai tuo labai piktinosi. Tie, kurie tarpukariu tikėjosi palaikyti draugiškus visų šalių tarpusavio santykius, nesutiko su kaltinimais Vokietijai, nenorėdami dar labiau aitrinti nemalonaus klausimo ir kelti grėsmę taikai. Nacių propagandininkai pasinaudojo šiomis nuostatomis, mėgindami nupiešti Vokietiją kaip nekaltai nukentėjusią, įžeistą šalį, o vokiečių tautą — ne daugiau „prasikaltusią“ už kitas tautas. Tačiau dvidešimtojo amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje nauja vokiečių istorikų karta dar sykį išanalizavo tuometinę situaciją ir iš esmės patvirtino, labai nesidairydama į šalis, kad vokiečių militarizmas buvo tragedijos kaltininkas. Tokiam sprendimui aktyviai pritarė britų istorikai, palaikydami 1979 m. Polo Kenedžio nuostatą: „…viskas prasidėjo tik nuo Vokietijos plano, pagal kurį buvo numatyta pulti kitas pajėgas (Prancūziją), neatsižvelgiant į tai, ar pastarosios nori dalyvauti kare; būtent pagal šį vokiečių planą buvo smurtaujama neutralioje teritorijoje, siekiama įgyvendinti militaristinę tvarką; be to, ir tai yra svarbiausia, tik Vokietijos planuose mobilizacija reiškė karą„.

Taigi aiškėja, jog Vokietija — vokiečių politika ir instrumentas, nuo kurio ji priklausė, Vokietijos armija — atsiduria visų įvykių centre. Kitaip neįmanoma suvokti Pirmojo pasaulinio karo; nuo 1914-ųjų rugpjūčio iki 1918-ųjų rugpjūčio visus svarbiausius karo veiksmus inicijavo Vokietija, taigi net jos priešams nebeliko nieko kita, kaip šokti pagal vokišką dūdelę. Visa tai paaiškina daugelį kitu atveju sunkiai suprantamų dalykų — Vakarų fronto dominavimą, ten vykusių brangiai kainavusių puolimų būtinybę, tradicinės britų jūrų pajėgų strategijos neefektyvumą (ši strategija niekada anksčiau nebuvo panaudota prieš Europos centre esančias pajėgas) ir dar daug ką.

Taigi Vokietija buvo daugelio svarbiausių veiksmų akstinas, tačiau karo pobūdį diktavo ištisa pasaulinė sąjungų sistema, suponavusi faktą, jog karas bus pasaulinis. Šios sąjungos buvo kaltinamos kaip turėjusios įvairių grobikiškų kėslų, bet iš tikrųjų jų tikslas buvo ne karas, o taika: jos turėjo būti savotiškos saugumo investicijos, kurios tada atrodė patikimos ir įmanomos; bet kaip paaiškėjo vėliau, sąjungų kūrimas tebuvo grįstas tuščiomis viltimis.

Austrijos ir Serbijos ginčas, kilęs po 1914 m. birželį įvykdytos Austrijos sosto įpėdinio žmogžudystės, tuoj pat įtraukė ir Rusiją, pasiūliusią paramą Serbijai, o Vokietija stojo Austrijos pusėn (pagal centrinės sąjungos punktus). Rusijos įsikišimas buvo ženklas, paskatinęs Vokietiją nedelsiant pulti Rusijos sąjungininkę Prancūziją; būtent toks buvo Vokietijos karo planas, sukurtas feldmaršalo fon Šlifeno. Šitaip įsitraukė ir Prancūzijos imperija, nusidriekusi nuo Maroko iki Indokinijos. Tokį patį žingsnį žengė ir jos sąjungininkė Britanija bei jos ištisa imperija; ši šalis turėjo dvigubus įsipareigojimus — Prancūzijai, kaip Antantės narei, ir Belgijai, kurios neutralitetą fon Šlifenas pasiūlė nedelsiant sulaužyti (nepaisant Vokietijos, Prancūzijos ir Britanijos garantijų). Vėliau į karą įstos Japonija, Turkija, Bulgarija, Italija, Rumunija, Portugalija, Jungtinės Valstijos ir daugelis kitų. Karo čiuptuvai apglėbs visą Žemės rutulį.

Karas kilo dėl Vokietijos militarizmo, karo eigą lėmė sąjungos; na, o tai, kad karas buvo nepaprastai atkaklus ir žiaurus, sąlygojo dvidešimto amžiaus technologijos. Dabar ne tik visos ginklų rūšys neabejotinai sėjo mirtį ir buvo pavojingesnės nei kada nors anksčiau, bet atsirado visiškai naujų ginkluotės tipų, pagamintų pagal pramonės revoliucijos metu išrastas technologijas. Atsirado naujos karo dimensijos — karo veiksmai ore ir po vandeniu.

Būtent dėl Pirmosios pramonės revoliucijos technologijos pagrindinis energijos šaltinis tapo garas (išgaunamas panaudojant anglį), o svarbiausios gamybos medžiagos — plienas ir geležis. Visa tai padėjo tautoms perkelti į mūšio laukus milijonines armijas, nuo kurių viskas ir priklausė. Naujų technologijų dėka didžiuliai karo ir prekybos laivai galėjo jūromis gabenti milijonus žmonių ir nesuskaičiuojamas tonas

maisto bei kitokių atsargų, o šimtus tūkstančių mylių besidriekiančiais bėgiais didžiuliai garvežiai į mūšio zonas vežė vis naujus karius.

Po Antrosios pramonės revoliucijos, kurios esminis laimėjimas buvo nafta kaip energijos šaltinis, aprūpinantis
degalais vidaus degimo variklius, ir tokios svarbiausios gamybos medžiagos kaip lengvieji metalai bei metalų lydiniai, atsirado naujas dydis — aviacija. Būtent tada prasidėjo oro žvalgyba (kartu ir fotografavimas) ir oro mūšiai; kariaujančios pusės išnaudojo oro erdvės pranašumus, — pirmąkart panaudoti artimojo ir tolimojo nuotolio bombardavimai; visa tai bylojo, kad pats karo pobūdis radikaliai skirsis nuo ankstesnių. Karo veiksmai žemėje irgi buvo aukštesnio lygio dėl plačiai naudojamų vidaus degimo variklių, sukėlusių revoliuciją transporto srityje: kariuomenę gabeno sunkvežimiai ir autobusai, atsirado tokios susisiekimo priemonės kaip automobiliai ir motociklai. Taip pat pirmąkart buvo pagamintas šarvuotas automobilis, o vėliau visiškai naujas ginklas — tankas.

Mūšio laukuose dažniausiai naudota artilerija ir automatiniai ginklai. Jau iš pat pradžių manyta, kad šis karas bus artilerijos karas; būtent artilerija 1914-ųjų rugpjūtį sunaikino Belgijos fortus; artilerija suvaidino didžiulį vaidmenį, priversdama armijas trauktis į apkasus ir kastis į žemę; artilerija pateikdavo daugiausia nemalonių staigmenų, dažnai nulemdavo mūšių rezultatus. Vis labiau stiprėjanti artilerijos galia ir nuolatinis jos modernėjimas buvo šio karo esminis bruožas; įvairiausiems tikslams imtos naudoti įvairiausios „užtveriamosios ugnys“; neretai baterijos pasitelktos garsiniams efektams ir šviesos blyksniams išgauti; galiausiai artilerija buvo naudojama vadinamiesiems „planuotiems šaudymams“, kurių efektyvumą didino tikslūs žemėlapiai, sudaryti nufotografavus vietovę iš oro ir pasitelkus jūrų laivyno kalibravimo praktiką; taigi artilerijos galia vis didėjo, ir 1918m. ji tapo lemtingu ginklu. Automatiniai ginklai (kulkosvaidžiai ir sunkieji kulkosvaidžiai) pasirodė esą mirtini įrankiai sulaikant einančiuosius atviru lauku, kai būdavo geras matomumas; bene efektyviausias papildomas šių ginklų privalumas buvo dūmai, kuriuos sukeldavo artilerija.

Mūšiai apkasuose reikalavo atgaivinti daugelį senų kovos būdų, naudotų apgulčių metu; teko prisiminti ir senus ginklus, kaip kad apkasų mortyros ir granatos (mėtomos mechaniškai arba rankomis). Chemijos pramonė ir naujos technologijos leido kurti modernius kitokio pobūdžio senų ginklų variantus: ugnį svaidė liepsnosvaidžiai, o dusuliui sukelti naudotos įvairios nuodingos dujos. Iš pradžių pastarosios būdavo paleidžiamos iš paprasčiausių rezervuarų, o jų poveikis priklausė nuo vėjo „malonės„; vėliau dujos būdavo nukreipiamos į taikinius cilindruose su projektoriais, kol galiausiai visur esanti artilerija įgalino kuo taikliausiai pasiekti tikslą už didelių atstumų.

Mūšio laukų ryšio priemones galima apibūdinti kaip revoliucingai pažangias ir kartu beviltiškai netobulas. Lauko telefonas tapo nepamainomu karo ginklu, — frontus vienus su kitais jungė tūkstančiai mylių kabelio, tačiau kabelį bet kada galėjo pažeisti sviediniai. Bevielio telegrafo ir radiotelefono pažanga buvo neabejotina. Šias priemones papildė radijo ryšys ir kriptografija, neatsiejamos nuo pastangų rasti transliacijos kryptį ir priklausiusios nuo radijo trukdžių. Pasidarė įmanoma bendrauti dideliu atstumu, tačiau tada dar nežinota, kaip padėti palaikyti ryšį artimais atstumais, o tai vykstant mūšiui buvo gyvybiškai svarbu (Antrojo pasaulinio karo metu tokios priemonės jau buvo, — tai mobilūs siųstuvai-imtuvai). Pirmasis pasaulinis karas buvo vienintelis, koks tik yra žinomas, kurio metu niekas nevadovavo balsu, o tai reiškė, jog būtent tada, kai iš generolų kariai tikėdavosi sulaukti jų patirties ir sumanumo įrodymų, tuo laiku, kai jie turėdavo vesti savo dalinius į mūšį, vadai tapdavo bejėgiai. Šis paprastas faktas buvo daugelio tragedijų kaltininkas, tačiau pati didžiausia tragedija — pats karo pobūdis, sąlygotas pramonės technologijų, kurių negailestinga ir neišvengiama pažanga kitą didįjį karą pavertė dar siaubingesne katastrofa.

Karas Rytuose 1914-1915 m.

Karas Rytų fronte prasidėjo 1914-ųjų rugpjūtį Austrijos-Vengrijos „baudžiamąja ekspedicija“ prieš Serbiją, tačiau serbai, vadovaujami feldmaršalo Ra-domiro Putniko, stebėtinai lengvai atrėmė užpuolikus. Nors serbų armija nebuvo gausi ar gerai apsiginklavusi, ji galėjo didžiuotis ryžtingais ir stipriais kariais, besikaunančiais ir ginančiais savo tėvynę nuo priešo. Antrojo puolimo lapkritį austrams metu pavyko įžengti į Serbiją vos keletą kilometrų, o gruodžio 3 d. serbai pradėjo puolimą, po kurio austrai buvo priversti trauktis už sienos. 15d. serbai oficialiajame pranešime gyrėsi: „Visoje serbų valdomoje teritorijoje nebėra nė vieno priešų kareivio“. Didžiulį austrų pažeminimą dar labiau sustiprino Rytų fronte karo su rusais metu dėjęsi siaubingi įvykiai.

Austrijos strateginė direktyva, parengta rytams, nurodė pulti šiaurės kryptimi nuo Galicijos, kad būtų susidorota su rusų pajėgomis Lenkijoje. Tai buvo labai ambicingas planas, kurio negalėjo įvykdyti didelė, daugianacionalinė Austrijos-Vengrijos imperijos armija. Planuodami austrai dideles viltis dėjo į glaudų bendradarbiavimą su Vokietija, tačiau taip neatsitiko, nes vokiečių strateginis planas 1914-aisiais daugiausia dėmesio skyrė didžiajam Prancūzijos puolimui; rytuose vokiečių būriai turėjo
tik gynyba, kol galės padėti Vakarų fronto daliniai. Taigi Rytų Prūsijai saugoti buvo dislokuota tik viena armija (Aštuntoji, kuriai vadovavo generolas Maksas fon Pritvi-cas und Gafronas), kuri mažai ką galėjo padaryti, kad padėtų Austrijai vykdyti suplanuotą puolimą.

Rusija buvo pranašesnė už kitas šalis, kadangi turėjo nepaprastai daug karių, tačiau ši imperija buvo labai toli, be to, ten daug sunkumų darė karinė biurokratija, todėl Rusijos pajėgų mobilizacija vyko labai lėtai. Sudarydami savo planą, rusai įsivaizdavo, kad 1914-aisiais jų kariuomenė daugiausia puls Austriją. Tačiau prašoma sąjungininkės Prancūzijos (kuri desperatiškai troško atitraukti vokiečių būrius nuo Vakarų fronto), Rusija pakeitė savo planus ir kuo skubiau rengėsi veržtis į Rytų Prūsiją.

Atsakomybė už veržimąsi į Rytų Prūsiją teko Ji-linskio armijos grupuotei, kurią sudarė Pirmoji armija (generolas Pavelas Renenkampfas), turėjusi atakuoti iš rytų, ir Antroji armija (generolas Aleksandras Samsonovas), nukreipta į vokiečių pietinį flangą. Rugpjūčio 20 d. Renenkampfas Gumbinėje laimėjo nedidelę taktinę pergalę, sukėlusią laikiną Pritvico paniką. Fon Pritvico siūlymas atiduoti Rytų Prūsiją privertė fon Moltkę kuo greičiau jį atstatydinti, o vietoj jo paskirti gerbiamą 68-erių metų generolą pulkininką Paulį fon Hindenburgą; jo štabo viršininku dabar turėjo būti generolas majoras Erichas Liudendorfas.

Nors rusų buvo daugiau nei vokiečių, pastarieji turėjo keletą privalumų. Dvi rusų armijos veikė faktiškai izoliuotos viena nuo kitos, o jų radijo perdavimai dažnai nebūdavo šifruoti, todėl vokiečiai turėjo visą informaciją apie armijų dislokacijos vietą. Išnaudodami operatyvinius geležinkelius, vokiečiai sutiko su štabo karininko, pulkininko Hofmano pasiūlymu ir susitelkė kovai prieš Samsonovo armiją pietuose. Vokiečių Aštuntoji armija Samsonovo būrius užklupo rugpjūčio 26 dieną, išsisklaidžiusius po Tanenbergo kaimą, ir po keturių dienų apsiausties visiškai sutriuškino rusų Antrąją armiją. Samsonovas nusižudė, o jo armijos likučiai grįžo į Lenkiją. Dar kartą pasinaudoję geležinkeliu, vokiečiai pasuko rytų kryptimi ir pirmąją rugsėjo savaitę po ištisos puolimų serijos, vėliau pavadintos Mozūrijos Žiemos kautynėmis, išstūmė Renenkampfą iš Rytų Prūsijos.

Nors šiaurėje rusai buvo stipriai sumušti, pietuose prieš Austriją jiems sekėsi geriau. Paskutinę rugpjūčio savaitę austrų karinio štabo viršininkas generolas Konradas fon Hecendorfas pradėjo pulti šiaurės kryptimi, verždamasis į Lenkiją, tačiau iš flango jį sustabdė pietinė rusų armijos grupė, kuriai vadovavo generolas Nikolajus Ivanovas. Sutrikę austrai ėmė trauktis, prarasdami beveik visą Galiciją (įskaitant ir ketvirtąjį pagal dydį imperijos miestą Lembergą) ir apie 350 000 karių. Tai buvo triuškinantis pralaimėjimas. Prastas Austrijos dalinių pasirodymas labai nuvylė vokiečius (vienas aštrialiežuvis liudininkas pastebėjo: „Mes esame prikaustyti prie lavono.“); kartu jie turėjo pripažinti nemalonų faktą, jog reikės paremti susilpnėjusią sąjungininkę. Spalio mėnesį vokiečiai iš Vakarų fronto perkėlė divizijas ir suformavo Devintąją armiją, kuri buvo prijungta prie fon Hinden-burgo karinės apygardos.

1914-ųjų rudenį Rytų fronte viena po kitos ritosi mūšių bangos. Rusai privertė austrus trauktis į Karpatų kalnus ir ėmė grasinti vokiečių Silezijai. Tačiau lapkričio viduryje rusų veržimasis sulėtėjo, nes ėmė trūkti maisto atsargų ir amunicijos, todėl generolo Augusto fon Makenseno kontrataka prie Lodzės (lapkričio 18—25 d.) nustūmė rusus atgal prie Vyslos.

1915 m. susidariusi padėtis be išeities Vakaruose ir sunki austrų situacija generolą fon Falkenheiną privertė imtis naujos strategijos — aktyvesnių veiksmą prieš Rusiją. Visą žiemą, esant minusinei temperatūrai, vyko aršūs mūšiai Karpatuose, tačiau pirmasis svarbus žingsnis buvo žengtas 1915-ųjų vasarį, kai vokiečiai nesėkmingai puolė iš Rytų Prūsijos.

Vokiečiai įnirtingai veržėsi tolyn į pietus, į Galiciją, pagal Gorlicės-Tarnau liniją. Slapčia čia atgabeno naujai suformuotą fon Makenseno vadovaujamą Vienuoliktąją armiją, kuri po galingo, precedento neturinčio trumpo artilerijos apšaudymo gegužės 2d. ėmė veržtis į centrinį sektorių. Vokiečių puolimas rusus užklupo visiškai netikėtai, todėl puolantieji šiuo netikėtumu kuo skubiausiai pagal kruopščiai parengtą planą pasinaudojo. Tik per dvi savaites vokiečiai sugebėjo prasiveržti pirmyn 130 km (80 mylių), o iki mėnesio pabaigos vien Vienuoliktoji armija buvo paėmusi 153 000 rusų belaisvių. Rusai ėmė trauktis visu frontu, Varšuvą paliko rugpjūčio 4 d. Po trijų savaičių vokiečių rankose atsidūrė ir Brest Litovskas. Austrai ir vokiečiai sėkmingai puolė iki rugsėjo mėnesio, bet paskui jų pajė- gos išseko; kai galiausiai ėmė atsigauti rusai, vokiečiai suformavo naują fronto liniją.

Austrų-vokiečių pajėgos pasiekė didžiulių laimėjimų: jie pasistūmėjo per 500 km ir nukovė, sužeidė bei paėmė į nelaisvę daugiau kaip 1 500 000 rusų karių. Bet kuriai kitai tautai tokie praradimai būtų smogę mirtiną smūgį, tačiau Rusija ne tik atsilaikė, bet ir sugebėjo sparčiau plėsti karo pramonę,
pradėjo kaupti karui reikalingas atsargas, o kitais metais net pati rengėsi puolimo operacijoms.

1915-aisiais Pietuose Serbija tebesmygsojo kaip rakštis Centrinių pajėgų šone; kai austrai ir vokiečiai 1915 m. rugsėjo 6 d. pasirašė sutartį su Bulgarija, netrukus sudarė planą sunaikinti ilgai erzinančius serbus. Generolas fon Makensenas buvo pasiųstas vadovauti jungtinėms austrų-vokiečių-bulgarų pajėgoms. Spalio mėnesį austrų-vokiečių armijos įsiveržė į Serbiją iš šiaurės, o dvi Bulgarijos armijos kirto Serbijos sienas rytuose. Serbai buvo apsupti. Priešų karių buvo gerokai daugiau, todėl serbų kareiviai ir civiliai buvo priversti trauktis per Albanijos kalnus. Britų ir prancūzų pajėgos išsilaipino Graikijoje, Salonikuose, tačiau bulgarai jiems sėkmingai užkirto kelią. Anglai-prancūzai pasiuntė karo laivus surinkti žygio per Albanijos kalnus išvargintus likusius gyvus serbus. Tai ir buvo vienintelė pagalba, kurią Vakarų pajėgos galėjo pasiūlyti Balkanų sąjungininkei. Taigi 1915-ieji buvo „baisiosios mažosios Serbijos“ pralaimėjimo liudininkai.

Vakarų fronte padėtis be išeities

Konfliktui užsitęsus ilgiau negu metus, viltis, jog oras bus trumpas (populiariausia frazė 1914-aisiais – „Viskas baigsis iki Kalėdų“), dingo, ją pakeitė rengimasis ilgoms kovoms. Vakaruose strateginę iniciatyvą turėjo Vokietija: vokiečių armijos buvo užėmusios pramoninius Belgijos ir Prancūzijos centrus šiaurėje; generolo Žofro žodžiais tariant, jie buvo „vos per penkias dienas kelio nuo Prancūzijos širdies. Iš tokios situacijos kiekvienas prancūzas padarė aiškias išvadas: mūsų užduotis – nugalėti priešą ir išvyti jj iš mūsų šalies“. Kai paaiškėjo, jog vokiečiai permeta svarbiausias savo pajėgas iš vakarų j rytus, sąjungininkams atsirado galimybė pradėti smarkius puolimus. Jie laikė savo pareiga kautis ištisus metus. Trūko vienintelio dalyko – priemonių plano tam įvykdyti.

Britų Ekspedicinės Pajėgos ėmė reikštis vis stipriau, tačiau Britanija ir toliau liko jaunesnioji koalicijos partnerė; dominavo prancūzų strategija. Dabar paaiškėjo kaina, kurią Britanija rengėsi sumokėti, įsitraukdama į Europos politinius reikalus: iki tol ji pirmiausia buvo jūrų galybė, o dabar turėjo surinkti didžiulę armiją karui žemyne. Vienintelė nedidelė reguliarioji kariuomenė 1914-aisiais buvo vadinamosios Teritorinės Pajėgos, suformuotos gynybai šalies viduje. Norėdamas kiek pagerinti padėtį, lordas Kitčeneris, valstybės sekretorius karo reikalams, išleido garsųjį kreipimąsi į savanorius, – iki metų galo į jį atsiliepė 1 186 357 vyrai. Kai baigėsi savanorių verbavimas, bendras „Kitčenerio armijų“ karių skaičius pribloškė – iš viso buvo surinkta 3 621 045 vyrai; karo vadams iškilo natūrali, bet išties bauginanti problema – kaip juos visus apginkluoti ir parengti mūšiams karo lauke?

Šie klausimai privertė pagalvoti – koks turėtų būti tas karo laukas? Kai kuriuos britų politikus šokiravo beprecedentiniai aukų sąrašai, gauti iš Prancūzijos ir Flandrijos, ir susidariusi padėtis be išeities Vakarų fronto apkasuose. J jūrų pajėgas jie žvelgė kaip į priemonę, leidžiančią atidaryti frontą kur nors kitur, kur būtų galima geriau išnaudoti naujuosius šauktinius. Nuo 1915-ųjų britų strategai ėmė dažnai ir atkakliai ginčytis; „vakariečiai“ teigė, jog Vakarų frontas turėtų būti svarbiausias ir lemiantis, o „rytiečiai“ primygtinai reikalavo pradėti atakas Austrijoje arba Turkijoje. Tačiau didesnę 1915-ų metų dalį senosios armijos likučiai, įskaitant karinius dalinius, paimtus iš užsienio įgulų, buvo dislokuoti ties Vakarų liniją; jiems padėjo teritorinės armijos kariai ir būriai iš Indjjos bei Kanados.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2985 žodžiai iš 9615 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.