LIETUVA NAUJOMIS SOVIETINIO REŽIMO SĄLYGOMIS
( 1953- 1988m. )
Politinė padėtis. 1953m. kovo 5d. mirus J. Stalinui, Maskvoje
prasidėjo kova dėl valdžios. SSRS represinio aparato vadovas L. Berija,
stengdamasis įsitvirtinti valdžioje, pradėjo keisti iki tol vykdytą
nusikalstamą nacionalinę politiką.(Varnienė, J. Istorijos konspektai. 1998,
V.). Jis iškėlė idėją, kad sąjunginių respublikų partinio ir valstybinio
aparato darbuotojai turi būti vietos žmonės, įstaigose turi būti vartojama
tautinė kalba. L. Berija Lietuvą lygino su Vokietijos Demokratine
Respublika ir planavo represiniuose organuose įvesti patarėjų
instituciją.1953m. balandžio mėnesį L. Berija, paskambinęs A. Sniečkui,
piktinosi, kodėl Lietuvoje tiek daug rusų, kodėl antrieji sekretoriai
rusai, kodėl gerai gyvena kunigai. Buvo aišku, kad L. Berija A. Sniečkaus
valdžioje nepaliks.1953m. birželio mėnesį prasidėjo rusakalbių
vadovaujančių darbuotojų prievartinis išsiuntimas iš Lietuvos. 1953m. iš
Lietuvos į Maskvą buvo atšaukta daugiau kaip 3000 žmonių, iš jų 1133
represinių organų, 269 partiniai, 793 ministerijų ir kitų žinybų
darbuotojai. L. Berijos atviras polinkis į diktatūrą, politinės intrigos
bei naujos nacionalinės politikos skatinimas nulėmė jo žlugimą. 1953m.
birželio 26d. L. Berija, kaip “ buržuazinių nacionalistų ir tarptautinio
imperializmo agentas “ suimtas, vėliau sušaudytas. Į SSRS vadovybės viršūnę
iškilo N. Chruščiovas ir G. Malenkovas. 1953m. birželio- liepos mėnesio
įvykiai keitė padėtį ir Maskvoje ir Lietuvoje. Politiniai pokyčiai Maskvoje
turėjo nemažą įtaką Lietuvos nacionalių santykių raidai. Nuo 1956m.
Lietuvoje rusifikacija stabilizavosi, pradėta daugiau pasitikėti
vadovaujančiais darbuotojais lietuviais, valstybiniame ir visuomeniniame
gyvenime imta plačiau vartoti lietuvių kalbą, suaktyvėjo tautinės kultūros
plėtotė. 1953m. liepos 19d. raudona vėliava buvo pakeista į naują 3 spalvų
( raudona, balta ir žalia ) LTSR vėliavą, kuri turėjo simbolizuoti Lietuvos
“ suverenumą “. Šalyje prasidėjo naujas politinis kursas- stalininio režimo
liberalizacija.(Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. 1994, V.).
N. Chruščiovo įsitvirtinimas valdžioje užtruko net iki 1958m. N. Chruščiovo
politinės ir ūkinės reformos keitė politinę padėtį ir Lietuvoje. Atsirado
ūkio savarankiškumo, tautinės kultūros, lietuvių kalbos atgaivinimas ir
įtvirtinimas.(Varnienė, J. Istorijos konspektai. 1998, V.).
Lietuvos politinį ir visuomeninį gyvenimą kontroliavo LKP ir LTSR
valdžios organai, jiems padėjo SSRS okupacinės struktūros. N. Chruščiovo
valdymo metais Lietuva įgijo kultūrinės autonomijos bruožų. Nusistojo
lietuvių ir rusų dvikalbystė. Šiuo laikotarpiu gana sparčiai plėtojosi
Lietuvos ekonomika, pamažu kilo žmonių gyvenimo lygis. Nors priklausymas
komunistų partijai daugeliui žmonių buvo ne visai garbingas dalykas, tačiau
tai sudarė didesnę galimybę dalyvauti visuomeniniame gyvenime, dirbti
vadovaujantį darbą. N. Chruščiovo pastangomis buvo atsisakyta gyventojų
trėmimų ir kitų masinių represijų, nutrauktos politinio įtarumo kurstymo
kampanijos, sumažinta represinių organų savivalė.
1955m. rugsėjo 17 ir lapkričio 24d. SSRS AT Prezidiumo ir SSRS MT
nutarimais iš įkalinimo ir tremties vietų buvo leista grįžti daugumai
represuotų žmonių. Dauguma buvusių politinių kalinių ir tremtinių neatgavo
visų pilietinių teisių, jie buvo persekiojami, kitiems nebuvo leista
apsigyventi Lietuvoje.(Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. 1994,
V.).
Susilpėjus totalitariniam režimui, 1955- 1959m. Lietuvoje vėl
atsirado antisovietinės veiklos tendencijų, kurioms įtakos turėjo ne tik
politinės reformos Sovietų Sąjungoje, bet ir 1955m. Lenkijos ir ypač 1956m.
Vengrijos įvykiai. 1955m. lapkričio 2d. Kaune įvyko nesankcionuotas Vėlinių
minėjimas bei susirėmimas su milicija. 1957m. per Vėlines Kaune kapinėse
susirinko apie 1,5- 2 tūkst. žmonių, buvo deginamos žvakutės, giedamos
giesmės. Tarp milicijos ir susirinkusiųjų įvyko susirėmimas.
Atviriems išpuoliams prieš valdžią turėjo įtakos Vakarų radijo stočių
laidos ir nelegalios organizacijos. 1957m. gruodžio mėnesį buvo demaskuota
nelegali organizacija “ Nacionalinis liaudies frontas “. Didelį dėmesį KGB
kreipė į Lietuvos piliečius, palaikančius ryšius su Vakarų šalyse
gyvenančiais žmonėmis. Didžiausią nepasitenkinimą politiniu režimu, ypač
nacionalinių santykių būkle, rodė Lietuvos rašytojai, Vilniaus
universiteto, Kauno politechnikos ir medicinos institutų studentai bei
dėstytojai, kiti Lietuvos žmonės. Buvo reikalaujama sulietuvinti
valstybines įstaigas, grąžinti senus gatvių pavadinimus ( ypač reikalauta
pakeisti Stalino gatvių pavadinimus ). Padaugėjo buitinių nacionalinių
konfliktų, ypač Vilniuje. 1956m. lapkričio mėnesį
LTSR AT sesijoje B.
Baranauskas ir B. Pušinis kritikavo rusų kalbos įsigalėjimą visuomeniniame
gyvenime ( teismuose, parduotuvėse ir kitose vietose ).
N. Chruščiovui įsitvirtinus valdžioje, politinis režimas Sovietų
Sąjungoje stabilizavosi. Įkyrūs kolonistų skundai vertė Kremliaus vadovus
atsižvelgti į susidariusią padėtį Lietuvoje. 1959m. gegužės 28d. Maskvoje
įvykęs SSKP CK plenumas priėmė nutarimą “ Dėl Lietuvos KP CK darbo su
kadrais “. Jame A. Sniečkus buvo kritikuojamas dėl “ besaikio “ lietuviškų
kadrų kėlimo į vadovaujančius postus. Šį klausimą liepos 14- 17d. svarstė
LKP CK VI plenumas.
Iš karto po plenumo Lietuvoje prasidėjo kadrų “ peržiūra “. 1959m. iš
Vilniaus pedagoginio instituto dėl “ politinio nepatikimumo “ buvo
pašalinti direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams J. Laužikas, dekanai
F. Mažulis ir V. Kulakauskas, dėstytojai J. Jasinevičius, M. Ročka ir Z.
Slaviūnas. Iš komunistų partijos buvo pašalintas buvęs Vilniaus
universiteto rektorius J. Bulavas. Iki 1959m. lapkričio 1d. buvo pakeisti
42 rajonų žemės ūkio partinių komitetų sekretoriai, 13 vykdomųjų komitetų
pirmininkų. A. Sniečkus griežtai atsiribojo nuo tautinės orientacijos
žmonių.(Tininis, V. Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai. 1994, V.).
1959- 1960m. pradėtas naujas politinis kursas Sovietų Sąjungoje
sugriežtino Maskvos ir sąjunginių respublikų santykius, sustiprino politinį
režimą ir rusifikaciją. Lietuvos švietimo ministerijos vadovybė sugebėjo
išsaugoti lietuvišką mokyklą. 1963m. Maskvoje buvo pradėta rengti švietimo
reformą. 1964m. rudenį nušalinus N. Chruščiovą, padėtis pasikeitė. 1965m.
sausio 9d. laiške SSKP Centro komitetui A. Sniečkus jau kritikavo švietimo
reformą. 7- dešimtmečio pradžioje politinės represijos šiek tiek prislopino
tautinį pasipriešinimą- sumažėjo slaptų organizacijų, studentų ir
inteligentijos politinis aktyvumas. 1961m. KGB išaiškino nelegalią
organizaciją “ Laisvoji Lietuva “ ( įkurta 1958m., jai vadovavo V. Šakalys
), kuriai priklausė 14 narių ir keletą moksleivių slaptų organizacijų
Vilniuje bei Kaune.
Po J. Stalino mirties prasidėjus N. Chruščiovo reformoms, šiek tiek
palengvėjo Lietuvos katalikų bažnyčios padėtis. 1954m. SSKP CK priėmė
keletą nutarimų, kuriuose buvo atsisakoma tiesioginio ir atviro bažnyčios
spaudimo. 1955m. katalikų bažnyčios vadovybė kreipėsi į SSRS religinių
reikalų tarybą ir jos įgaliotinį I. Polianskį, prašydama leisti spausdinti
religinę literatūrą, grąžinti Vilniaus Arkikatedrą, statyti bažnyčią
Klaipėdoje.
A. Sniečkaus pavedimu, 1955m. gruodžio 22d. M. Gedvilas ir B. Pučinis
oficialiai priėmė vyskupus P. Maželį, J. Steponavičių ir kanauninką J.
Stankevičių. Tai buvo pirmasis valdžios ir bažnyčios vadovų oficialus
susitikimas po 1945m. 1956m. buvo leista spausdinti religinę literatūrą (
katalikų žurnalą, katalikų kalendorių, maldaknyges ir kt. ). Sprendžiant
bažnyčios reikalus, A. Sniečkus ir LTSR vadovybė reiškėsi kaip principingi
bolševizmo idėjų gynėjai.
1956-1960m. Lietuvoje buvo uždarytos 7 bažnyčios, suimta 11 kunigų.
Visaip buvo persekiojama katalikų bažnyčios vadovybė. 1957m. vyskupai Y.
Matulionis ir V. Sladkevičius buvo pašalinti iš pareigų ir ištremti. 1961m.
J. Steponavičius buvo ištremtas į Žagarę. Jie buvo ištremti už tai, kad
protestavo prieš valdžios kišimąsi į bažnyčios reikalus.
1960-1964m. Vilniaus ir Ukmergės kalvarijose buvo statomi
visuomeniniai pastatai, Vilniuje susprogdintos 35 Trinapolio koplyčios,
nuolat griaunami Jurgaičių piliakalnio ( Kryžių kalnas ) kryžiai, buvo
trukdoma tikintiesiems ir kunigams lankyti jiems šventas vietas, melstis,
atlikti religines apeigas. Iš kunigų buvo atimami registracijos
pažymėjimai, mažinamas klierikų skaičius Kauno kunigų seminarijoje.
1964m. rudenį Maskvoje buvo įvykdytas valstybinis perversmas, N.
Chruščiovą pakeitė SSKP konservatyviųjų jėgų statytinis L. Brežnevas. L.
Brežnevo valdymo laikmečiu dėl kylančios rusinio bangos augo tautinis
lietuvių pasipriešinimas.(Makauskas, B. Lietuvos istorija. 2000, K.). N.
Chruščiovo nušalinimui pritarė A. Sniečkus ir diduma Lietuvos partinės
nomenklatūros. Prasidėjo vadinamasis stagnacijos arba “ brandaus socializmo
“ laikotarpis. 1965-1987m. Lietuvos vidaus padėtis buvo stabili,
respublika, išskyrus 1972m. įvykius, politinių, socialinių ar ekonominių
sukrėtimų nepatyrė. LTSR vadovybė daugiausia rūpinosi ekonominiais ir
socialiniais klausimais, propagavo komunistinę ideologiją, persekiojo
kitaminčius. L. Brežnevo valdymo metais buvo atkuriami J. Stalino laikų
valstybės saugumo ir partinių organų tarpusavio santykiai.
Lietuvoje plito nelegali spauda- “ Aušra “, “ Perspektyvos “, “ Alma
Mater “, “ Laisvės šauklys “, “ Vytis “, “ Ateitis “, “ Tiesos kelias “ ir
kt. leidiniai.
1972m. pavasarį Bažnyčia
pradėjo spausdinti ir platinti “ Lietuvos