Apie judaizmą
5 (100%) 1 vote

Apie judaizmą

11213141

1. Apibūdinimas

Judaizmas atspindi žydų tautos religiją ir kultūrą, ypatingai, nuo Babilono nelaisvės laikų, 535 prieš K., iki šių dienų.

Taip, kaip Kristaus laikais judaizme buvo įvairių sektų, tokių, kaip fariziejai, sadukėjai ir Esėjai, taip ir šiandien jame yra daug skirtingų atšakų (pvz., ortodoksai, Chasidai, reformatai, konservatoriai ir pan.). Ko gero, vienintelis šias grupes siejantis faktorius šiomis dienomis yra jų „etninis žydiškumas“.

Sąvoka „žydas“ yra kilusi iš hebrajų tautos ir, pirmiausiai, Judo genties, kuri sugrįžo į Izraelį iš Babilono nelaisvės. Pirmasis hebrajus arba žydas buvo Abraomas. Sąvoka „žydas“ paprastai yra taikoma visiems izraelitams. Kadangi išgelbėjimas remiasi Abraomo sandora, krikščionybė betarpiškai išplaukia ir kyla iš ST biblinio judaizmo (žr. Pr 12,1-3 ir Gal 3,11-16).

Istoriškai ir bibliškai žydai buvo Dievo išrinktas atpirkimo instrumentas, bet jie atmetė Jėzų Kristų kaip Mesiją ir bendradarbiavo su romėnais, Jį nukryžiuojant. Krikščionybė kėlė ir vis dar tebekelia didelę grėsmę judaizmui. Kaip atskleidžia Apd, žydai stengėsi sunaikinti krikščionybę ir išsaugoti klasikinę judaistinę religiją ir kultūrą.

2. Pagrindiniai įsitikinimai

• Dievas

Žydų Dievas yra Senojo Testamento Jehova (Yahweh), sudaręs sandorą su Abraomu ir Dovydu.

Savo tikėjimu į vieną tikrą Dievą – monoteizmu – žydai visais laikais buvo beveik unikali tauta (žr. Įst 6,4).

Dievas žydams yra:

• visagalis sutvėrėjas ir visatos palaikytojas.

• aukščiausiasis Viešpats ir visų žmonių ir tautų valdovas.

• Šventas ir teisus visų žmonių teisėjas.

• Asmeninis žydų Dievas, ypatingu būdu atskleidęs Save tokiems žmonėms, kaip Abraomas ir Mozė.

• Izraelio Atpirkėjas, kaip vaizduojama Išėjimo knygoje.

• Ypatingas, ištikimas sandorai Dievas, kuris davė įstatymą ir aprūpino, išvadavo ir išsaugojo Izraelį. • Raštai

Daugeliui žydų Biblija susideda tik iš Senojo Testamento knygų, kurios suskirstytos į 3 skyrius – Įstatymus, Pranašus ir Knygas. Įstatymas (Torah), kurio pagrindinė dalis yra Penkiaknygė, yra svarbiausioji dalis. Tai yra šventi raštai, Dievo duoti žydams. (Žr. Rom 2,17-29; Rom 9,1-8).

Paprastai žydai visai atmeta Naująjį Testamentą arba ignoruoja, laikydami jį skirtu pagonims. Taigi, žydų tikėjimas ir tradicija pirmiausiai remiasi Senuoju Testamentu.• Jėzus Kristus

Paprastai žydai atmeta Jėzų Kristų kaip pažadėtąjį Senojo Testamento Mesiją ir Išgelbėtoją. Dauguma žydų šiandien vis dar ieško asmeninio arba tautinio Mesijo, kad šis išpildytų ST pranašystę, išvaduotų Izraelį iš priespaudos, atneštų taiką bei klestėjimą ir teistų visus žmones. Žydai nepajėgė suderinti ST Mesijo, kaip valdančiojo Karaliaus, paveikslo (Ps 2) su kenčiančio tarno (Iz 53), kuris atneštų taiką ir klestėjimą, išspręstų visų žmonių nuodėmės problemą bei teistų visą žmoniją, paveikslu.

Visais amžiais žydai turėjo daug apsišaukėlių ir netikrų mesijų.

Daugeliui žydų Jėzus Kristus buvo arba klaidingas pranašas, arba suklaidintas, bet doras mokytojas.• Išgelbėjimas

Išgelbėjimas žydams siejasi ne tiek su atpirkimu ir nuodėmių atleidimu, kiek su tautos išlaisvinimu ir išvadavimu iš fizinės, politinės ir socialinės priespaudos.

„Išgelbėjimas“ beveik prilyginamas buvimui žydu – Dievo sandoros tautos nariu. Ir būti žydu reiškia būti „Dievo karalystėje“.

Gimimas žydu ir įstatymo laikymasis reiškia išgelbėjimą. Aukos ir darbai suteiks laikiną atlyginimą už nuodėmes, bet tik Dievo malonė galiausiai leis žydams išvengti griežto Dievo teismo.

Be NT judaizmui stinga svarbiausio išgelbėjimo elemento – pasiaukojančio, prisiimančio bausmę atpirkimo, visiškai pakankamos, vienkartinės Kristaus mirties ant kryžiaus!3. Svarbiausios praktikos

Nors įvairiose sektose jos yra skirtingos, bendrai paėmus, judaizmas vis dar apima

• daugelio religinių švenčių, festivalių ir šventų dienų laikymąsi

• Daugelis jų skirtos paminėti žydų tradicijai, Izraelio istorijai ir Dievo santykiams su Savo sandoros tauta praeityje

• įstatymų, mitybos nuostatų ir ritualinių tradicijų laikymąsi

• tvirtus šeimos ryšius ir vertybes

• išskirtinį etninį identitetą

• Toros dalių mokymąsi ir citavimą

• žodinio įstatymo ir tradicijos laikymąsi (Mišna) 4. Svarbiausi raštai ir ritualai

• Raštai

Papildomai prie ST, judaizmas apima keletą reikšmingų, sakralinių dokumentų.

Gemara – ankstyvasis rašytinis komentaras, kurio pagrindas – žodinė Mišna.

Midrash – hebrajų ST komentarai, sutelkiantys dėmesį į Torą.

Talmudas – rašytinė žydų žodinio įstatymo ir tradicijos kompiliacija.• Ritualai

Šabas – septintoji šventa savaitės diena (šeštadienis), kuri yra poilsio diena, minint sukūrimą ir įstatymo davimą.

Išėjimas – pavasario šventė, primenanti, kad per Išėjimą Dievas išvedė Izraelį iš Egipto (žr. Iš 12).

Jom Kipuras – kasmetinė atpirkimo diena spalio mėn., skirta tautinei ir asmeninėms išpažintims bei apsivalymui nuo nuodėmių.

Roš Hašana – žydų Naujieji Metai, švenčiami rugsėjo-spalio mėnesį, apmąstant praeitį ir viliantis ateitimi.

Hanuka – šviesų šventė, švenčiama maždaug Kalėdų laikotarpiu, minint
sėkmingą Makabėjų maištą, kuris 167 prieš K.

nuvertė Antiochus Epiphanes IV ir atstatė garbinimą šventykloje.

Judaizmas vis dar yra orientuotas į tradicijas ir ritualus.

________________________________________

Judaizmas

Straipsnis iš Wikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dovydo žvaigždė

Judaizmas tai judėjų kultūra ir religija bei vienas seniausių monoteistinių tikėjimų vis dar praktikuojamų dabar. Judaizmo doktrina ir istorija yra daugelio kitų religijų pamatas (šaknis), įskaitant krikščionybę ir islamą, kurios dar vadinamos „Abraomo religijomis“. Šis trejetas padarė didelę įtaką Vakarų pasaulio vystymuisi.

Judaizmas sunkiai sukategorizuojamas į tokias įprastas kategorijas kaip „religija“, „kultūra“, „tautybė“, „rasė“, nes tam tikra prasme apima visus šiuos elementus.

[taisyti]

Šventės

Roš ha-šana (ראשׁ הַשָּׁנָה) – Naujieji metai ir Jom Kipuras (יוֹם הַכִּפּוּרִים) – Atpirkimo arba Teismo diena, bei linksma šventė Simchat Tora (שִׂמְחַת תּוֹרָה) – Toros džiaugsmas. Žiemą švenčiama Chanuka (חֲנֻכָּה) – žydų pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydams politeistinę helenų religiją, garbei. Pagrindinė pavasario šventė – Pesach (פֶּסַח), kuri švenčiama išsivadavimui iš egiptiečių vergovės prisiminti

[taisyti]

Mityba

Viena svarbiausių žydų religinio gyvenimo ypatybių – įstatymai apie maistą, vadinami kašrutu (iš hebrajų כָּשֵׁר kašer – tinkamas). Šitie įstatymai remiasi Toroje, ypač Pakartoto Įstatymo knygoje, išdėstytais įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, o taip pat apie maisto paruošimo būdus (draudžiama maišyti pienišką ir mėsišką valgius, vartoti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.)

Judaizmas dažniausiai apibrėžiamas kaip tradicinis žydų gyvenimo būdas. Iki XVIII-XIX a. (įvairiose šalyse skirtingai) visuomenėse, kuriose dominavo tradicijos, ir žydai gyveno bendruomenėse, kuriose egzistavo daugiau ar mažiau nusistovėjęs gyvenimo būdas, tradicijos ir papročiai.

Kada, koks ir kur jis nusistovėjo būtent toks, o ne kitoks, – kiekvienu atveju galima kalbėti atskirai. Dažnai jis priklausė nuo gyvenimo sąlygų, kuriose žydai gyveno vienoje ar kitoje šalyje. Maldos, ritualiniai papročiai, apranga, mąstymas niekad nebuvo nusistovėję ir sustabarėję taip nepajudinamai, kad negalėtų patirti jokio pokyčio. Yrant tradicinėms visuomenėms, o tuo pačiu ir žydų tradicinėms bendruomenėms, tradicinis gyvenimo būdas, papročiai, įpročiai susidūrė su didžiuliu iššūkiu. Tokiu būdu XIX a. atsirado bandymų daugiau ar mažiau atnaujinti tradicinį žydų gyvenimo būdą, įvedant vieną ar kitą reformą, Vokietijoje, pavyzdžiui, ėmus rengtis prisilaikant vokiečių visuomenėje priimtų „madų“, sinagogoje ėmus groti vargonais, ir pan. Taip išsikristalizavo judaizmo atšaka, šiandien vadinama Reformos Judaizmu. Atsakydami į šiuos bandymus rabinai, linkę išsaugoti kuo mažiau išorinių įtakų paliestą tradicinį gyvenimo ir mąstymo būdą, bandė stiprinti savo pozicijas, kovodami su visais iššūkiais, kurie buvo gana skirtingi gerokai toliau pažengusiuose modernizacijos linkme Vakarų Europoje ir Centrinėje bei ypač Rytų Europoje bei Carinėje Rusijoje. Taip išsikristalizavo įvairios ortodoksinio judaizmo atšakos, vienos nuo kitų besiskiriančios tik kai kuriais neesminiais aspektais, atsiradusiais dėl tų skirtingų formavimosi sąlygų. Viena iš jų yra ir litvakiška ortodoksija, susiformavusi XIX a. antroje – XX a. pirmoje pusėje. Šiandieniniame pasaulyje net ir chasidai, kurie XVIII a. buvo lyg ir reformatoriai, inovatoriai, gal net ir eretikai, yra priskiriami prie ortodoksų, nes bendra jiems ir kitiems ortodoksams yra tradiciniai įsitikinimai, liečiantys Torą, nuostatos, liečiančios įvairius modernaus gyvenimo aspektus, religines praktikas. Naudojant politinę terminologiją jiems visiems bendra „dešinioji“ nuostata nuo nuosaikesnės iki kraštutinės dešinės („ultra“ ortodoksai). Litvakiška ortodoksija yra viena iš nuosaikiausių, o, pavyzdžiui, vengriškoji, – viena iš radikaliausių. Chasidai – tie patys, kurie labai plačiai pasaulyje žinomi kaip tie, kurie vaikščioja ilgais juodais rūbais, plačiabrylėmis skrybėlėmis bei iš kitų žydų juos išskiriančiai peisais, – priskiriami prie „ultra“ ortodoksų. Viena iš litvakiškos ortodoksijos atšakų galima būtų laikyti ir „moderniąją ortodoskiją“, nors ji susiformavo ne Lietuvoje, o JAV: vienas iš didžiausių jos autoritetų – litvakas, jaunystėje studijavęs litvakiškoje Brastos ješivoje, bet po I pasaulinio karo išvykęs į Vokietiją studijuoti filosofijos, o po to iki gyvenimo galo gyvenęs JAV, – rabis Josefas Dovas Soloveičikas (Soloveitchik). Modernioji ortodoksija, skirtingai nuo radikalesnių ortodoksų, nors ir prisilaiko tradicinių nuostatų apie Toros atsiradimą, bando Toros studijas integruoti su sekuliarių mokslų bei filosofijos studijomis. Izraelyje ši ortodoksijos atšaka vadinama sionistine ortodoksija, nes šalia jau minėtų nuostatų ji pilnai remia religinę sionizmo kaip nacionalinio žydų siekio turėti savo valstybę Izraelio Žemėje (Erec Jisrael)
kuriai labai radikaliai priešinasi, pavyzdžiui, minėtoji vengriškoji ortodoksijos atšaka. Šios ortodoksijos atšakos prisilaiko didelė dauguma Izraelio intelektualinio elito, akademinės visuomenės. Jos ideologiniu „tėvu“ Izraelyje laikomas rabis Abrahamas Icchakas Kukas (Kook), kilęs iš Latvijos (taigi galėtų būti priskiriamas prie litvakų). Jie (turint omenyje vyrus) rengiasi visiškai paprastai: kostiumas, o jei karšta, tai tik kostiuminės kelnės, paprasti marškinėliai ir kipa (dar vadinama ir jarmulka, jarmulke), t.t. nedidele lėkštelės pavidalo kepurėle ant pakaušio, kuri dažniausiai būna nunerta vašeliu, ne vientisos spalvos, o su kokiais nors raštais. Mėgstamas mėlynos ir baltos spalvos derinys. Šiaip litvakiškos ortodoksijos tradicijos prisilaikantieji (vyrai) Izraelyje vaikščioja tiesiog tvarkingais tamsiais kostiumais, baltais marškiniais ir skrybėlėmis. Ši apsirengimo tradicija atsirado Lietuvoje XX a. pirmoje pusėje, kai ješivų Kaune studentai vadovų buvo paskatinti imti rengtis kaip ir kiti Lietuvos studentai, intelektualai. Lenkiškų tradicijų prisilaikančius ortodoksus galima atpažinti iš didelių, aukštų kailinių kepurių, kurias jie perėmė iš lenkų šlėktų. Žydų iš kitų, ne europietiškų, kraštų apranga taip pat dažniausiai yra adaptuota vietinė: etiopiška, kinietiška, marokietiška, turkiška ir pan..

Labiausiai šiuolaikinės ortodoksinio judaizmo atšakos skiriasi tarpusavyje santykio su sionizmu atžvilgiu.

Aviezeris Ravitzkis (Aviezer Ravitzki. Mesianism, Sionism, and Jewish religious Radicalism. – 1996, University Chicago Press), iš Jeruzalės Hebrajų Universiteto teigia, kad XIX ir XX a. Sandūroje Europoje kilus sionistiniam sąjūdžiui, kuris prilygintinas XIX a. kilusiems kitiems nacionaliniams „tautų pavasario“ sąjūdžiams, kuris žydų atveju buvo tuo ypatingas, kad žydai buvo išsklaidyti po įvairias šalis ir neturėjo savos žemės, kurioje galėtų turėti savo valstybę, Chabad Liubavič rebė Šalomas Šnejersonas, kuris 1900 metais išleido ideologinį traktatą (Or le-Ješarim (Šviesa teisiesiems), ortodoksų lyderių laiškų prieš sionizmą rinkinyje), kuriame suformulavo tris pagrindinius argumentus, kuriuos vėliau perėmė ultra-ortodoksų anti-sionistai.

I. Pragmatinis (praktinis): nėra jokio šanso šiai idėjai realizuotis, visiškai nerealistisška prileisti, kad tarptautinė bendruomenė leistų žydams įsikurti Erec Jisrael; bet dar daugiau – visiškai priešinga žydų tchuna (charakteriui, būdui), kad jie vėl užsiimtų žemės ūkiu, pasaulietiniais (valstybiniais) reikalais, taptų politiniu vienetu.

II. Ideologinis (halachinis): sionistai bando sekuliarizuoti, „normalizuoti“ žydų tautą, t.y. padaryti normalia. Bet pati žydų tautos prigimtis yra būti unikalia tauta, „ne-normalia“… Sionistinė ideologija – savižudybė žydų tautai, kuri savo tapatybę išsaugo kaip tik ne-normaliose tremties sąlygose.

III. Teologinis: net jeigu sionizmas būtų realistinis ir jiems pasisektų, ir net jeigu sionistai būtų visiškai pasišventę Dievui ir Torai (šlemim im HaŠem ve-Torato) – vistiek negalima jais sekti, nes bet koks bandymas atpirkti tautą savo žmogiškom pastangom yra negalimas, tai anti-mesijiška.

1902 m kitas rabis – Rabis Icchakas Jakobas Reines įkūrė „Mizrachi“ – religinį sionizmo judėjimą. Jis buvo ortodoksas. Jo sekėjai pabandė suformuluoti atsakymus į šiuos argumentus:

I. Realistiška.

II. Taip, mes norim visa tai padaryti, bet pozityvu siekti išgelbėti žydų tautą nuo persekiojimų. Tai valstybė, bet joje tu gali būti visiškai ortodoksas… Tik paprasčiausiai gerbi žydų valstybės įstatymus taip kaip gerbi bet kurios kitos valstybės tvarką.

III. Sionizmas nėra pastanga atpirkti žydų tautą, religine prasme, bet pagerinti žydų situaciją, padėtį istorijoje: politiškai, agrikultūriškai, fiziškai, sugrąžinti garbę, orumą, prieš antisemitizmą. Mes ir toliau lauksime, kol ateis Mesijas ir atpirks mus religine prasme, stebuklingai, bet istorijoje mes turime gerinti savo padėtį, taip kaip mes stengiamės dėl savo šeimos kurdami jai normalias gyvenimo sąlygas.

Žodžiu, tik atsiradęs religinis sionizmas bandė atskirti religinį (meta-istorinį) mesijanizmą nuo sionizmo. Ideologiškai tai galėjo veikti, bet praktiškai – ne. Reines suprato ir palaikė tą pačią viziją, kad Izraelis – unikalus, meta-istoriškas, bet net ir taip, jis yra istorijoje, jis negali apsieiti be žemiškų dalykų: mes turime vesti, dirbti pragyvenimui, turime valgyti pusryčius. Kodėl turėtume valgyti pusryčius kolektyviai?

Faktiškai sunku buvo įgyvendinti tą skirtumą praktiškai. Sionizmas kalba apie visų žydų surinkimą jų žemėje. Mesianizmas – apie tremtinių surinkimą. Sionizmas kalba apie politinę nepriklausomybę. O Talmude parašyta, kad pagrindinis skirtumas tarp šių laikų ir mesijinių – kad dabar mes esam pajungti tautų jungui, o tada būsime išlaisvinti. Sionizmas kalba apie žemės derlingumą. O Talmude parašyta, kad tada, kai kalnų medžiai vėl duos vaisių Izraelio tautai, – tai bus Mesijo atėjimo ženklas. Taigi, abu žaidžia futbolą tame pačiame lauke. Tačiau ar pagal tas pačias taisykles? Pagal sionistus – tai vyks natūraliu būdu, žmogaus pastangomis. Pagal mesijanizmmą – stebuklingu, Dievo pastangomis. Sionizmas – palengva, žingsnis po
žingsnio. Mesijanizmas – staiga.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2345 žodžiai iš 4680 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.