Apie kosmosą
5 (100%) 1 vote

Apie kosmosą

Įvadas

Saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus žmogus stebėjo nuo savo egzistavimo pradžios. Jis jau ankstyvajame paleolite žvaigždes jungė į žvaigždynus ir suteikė jiems pavadinimus, kūrė apie juos mitus. Tai rodo didelį senovės žmogaus sumanumą, nepaprastą kūrybiškumą. Dangaus šviesulius senovės žmogus susiejo su savotiškomis fantastinėmis būtybėmis.

Sekdami Mėnulio fazes nuo jaunaties iki pilnaties ir nuo pilnaties iki delčios, ankstyvojo paleolito žmonės išmoko matuoti laiką. Mokslininkai mano, kad senojo akmens amžiaus žmogus jau buvo sukūręs Mėnulio kalendorių, pagal kurį dirbo ūkio darbus.

Lietuvių liaudies astronomijos užuomazgų taip pat reikia ieškoti akmens amžiuje. Lietuviai, stebėdami saulę, Mėnulį, žvaigždes ir kitus dangaus kūnus, per ilgus šimtmečius įgijo patyrimo, piešė dangaus kūnus, turėjo dangaus šviesulių kultą. Dangaus kūnu vaizdiniai išliko iki mūsų dienų.

Lietuviško mėnulio kalendorius, datuojamas jau XIV a. Tai lazda, kurios galas apkaltas varine skarda, išrašytas įvairiais ženklais. Mėnulio kalendorius buvo padalytas į keturias dalis. Mėnuo prasidėdavo jaunatimi, o kiekviena savaitė buvo žymima atitinkamu ženklu.

Lietuvių tautosakoje, papročiuose išliko prieš daugelį tūkstantmečių sukurti pasaulėžiūros ir tikėjimų elementai. Geriausiai archainiai mitologiniai vaizdiniai ir jų raida, dangaus kūnai užfiksuoti mįslėse, sakmėse. Taigi iš mįslių ir sakmių galima susidaryti vaizdą apie jų pažinimą. Taip pat daug žinių suteikia audiniai, drabužiai su Saulės, Mėnulio, žvaigždžių ir dangaus kūno simboliais.

Taigi šio darbo tikslas yra parodyti, kaip mūsų protėviai tyrinėjo dangaus kūnus.

1. Visata ir jos senovinis modelis

Ryšį su kosmosu žmogus suvokė jau ankstyvaisiais pirmykštės bendruomenės laikais. Pirmykštis žmogus sukūrė mitų, kad visata atsirado iš chaotiškos materijos.

Lietuvių sakmėse aiškinama, kad iš pradžių nebuvo nieko matoma, visur buvusi tamsa, o su tirštumu buvęs susimaišęs skystumas. Po tuos dumblynus tamsybėse karvelio pavidalo dvasia. Tada visatą pradėjo skirstyti dievas. Jis sukūrė Liuciną, kuriam liepė nerti į marias ir pasemti žemės sėklyčių. Jų pribarstė ir išaugo žemė, o Liucinas dar paslapčia nuo dievo pasėjo pragarą. Yra ir kitokių mitų, kuriuose žemės atsiradimas aiškinamas vis kitaip. Vienur manoma, kad žemė atsiradusi iš kiaušinio.

Žemę lietuviai vaizdavosi plokščią, apgaubtą milžiniško akmeninio kupolo – dangaus. Žvaigždės – tai skylutės danguje, pro kurias šviečia šviesa, esanti virš kupolo. Kiti manė, kad žemė panaši į keptuvę, užlenktais kraštais, kuri laikosi ant trijų banginių. Kituose mituose sakoma, kad aplink žemę yra apsivyniojusi didžiausia žuvis, kuri laiko įsikandusi uodegą.

Visata taip pat vaizduojama ir kaip Pasaulio medis, augantis sakrališko pasaulio centre. Jis jungė žemę, dangų ir požemį. Pasaulio medis vaizduojamas didelis, viršūne remiantis dangų, šakomis apgobiantis visą pasaulį, šaknimis siekiantis žemės gelmes. Jo viršūnė – saulė, mėnulis, paukščiai, šakose – gyvuliai, o iš po šaknų trykšta gyvybės ir išminties šaltinis. Lietuvių pasaulio medis buvo uosis, pušis ar ąžuolas. Po jais lankėsi dievai.

Lietuvoje pasakojama apie septynis ar devynis dangus, kurių pats aukščiausias yra geriausias ir jame gyvenanti Saulė. Saulė padėjo žmogui suvokti, kad Žemė turi keturias pasaulio šalis (rytai, vakarai, šiaurė ir pietūs).

Taigi lietuviai buvo sukūrę daugybe visatos modelių, kurie dabartiniam žmogui atrodo nesuprantami.

2. Saulė

Saulė pirmine prasme žmonių laikyta dangaus ugnimi, žibintu. Apie šį dangaus kūną taip pat yra sukurta daugybė mitų. Vieni teigia, kad saulę nukalęs dangaus kalvis ir pakabinęs danguje. Daugelyje mitų pasakojama, kad saulė buvusi uždaryta skryniose ar pagrobta ir ja vis kas nors išlaisvindavęs.

Užtekanti saulė lyginama su balta karve, balta avele ar ožka, o nusileidžianti – su juoda. Taip pat saulė vadinama mergele, boba. Ilgainiui saulė pradėta laikyti dievybe, dangaus šeimininke, gyvybės teikėja ir visko, kas gyva, globėja. Ji vaizduojama mergina ilgais auksiniais plaukais su karūna, apsirengusi ilgais aukso rūbais. Rytais keliaujanti rogėmis ar karieta, pakinkyta pora arklių – baltu ir juodu t.y. ryto ir vakaro žaros. Mieganti saulė už miškų, kalnų, marių dugne. Manoma, kad saulės vyras buvo Mėnulis, o dukterys – žvaigždės.

Saulė kartai šypsosi, kartasi liūdi, verkia. Saulės ašaros – tai ant žolės iškritusi rasa. Dažnai saulė yra vadinama motinėle, piemenėlių globėja bei užtarėja, ją visi garbino ir mylėjo.

Lietuvių sakmės pasakoja apie saulę, dieną važinėjančią po dangų ratais, o naktį plaukiančią valtele. Šie įvaizdžiai išliko ir iki mūsų laikų, ypač dainose. Lietuvių saulė važinėja dviem auksiniais žirgais, o tuo tarpu rusų saulė – margu vežimu, pakinkytu juodais žirgais, slovėnų – vežimu, pakinkytu sidabriniu, auksiniu ir deimantiniu žirgais.

Su saule susijusios ir kai kurios apeigos. Tai ir per Jonines ant karties deginamas ratas ar stebulė, arba apeiginiame lauže – vežimas. Ridenamas nuo kalnelio uždegtas ratlankis
greičiausiai simbolizavo Saulės vežimą ar ratą, kuriuo Saulė važinėjanti vasarą.

Per Užgavienes buvo žinomas paprotys pritaisyti prie rogių pavažos ratą, o ant jo pastatyti moters stabą, vadinamąją Morę. Galimas daiktas, kad šis paprotys yra susijęs su Saulės rogėmis ir ratais.

Lietuvių liaudis sekė Saulės kelią. Žmonės žinojo, kad žiemą jos kelias trumpas, o vasarą – ilgas, kada ir nuo kurio laiko prasideda žiemos ir vasaros saulės kelias. Sakoma, kad per vasaros saulėgrąžą saulė apsigręžia, o žiemos – atsigręžia. Žinojo ir tai, kad Saulė niekada nebūna virš galvos, bet zenitą aplenkia iš pietų pusės. Pagal saulę buvo atlikinėjamos visos ritualinės apeigos.

Saulė buvo garbinama per svarbiausius darbymečius, ypač per rugiapjūtę. Dzūkų rugiapjūtės papročiuose ne tik saulės kulto elementų, bet ir mitologinių epinių dainų. Vakarop pjovėjai nusiimdavo kepures, pasisukdavo į saulę, jai nusilenkdavo ir tris kartus dainuodavo padėkos dainas. Saulei tekant, žmonės ją taip pat pasitikdavo, tikėdamiesi, kad Saulė duosianti gerą derlių ir gerą orą.

Taip pat Saulė dainomis ir šokiais buvo garbinama per lygiadienio apeigas, Jonines, derliaus nuėmimo, vėliu vaišinimo metu. Įvairūs liaudies medicinos dalykai buvo atliekami saulėlydyje arba saulėtekyje.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1069 žodžiai iš 3474 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.