Vincas Krėvė (Mickevičius) – universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius. Labiausiai Vincas Krėvė mėgo savo vaikystės kaimą, paskendusį miškuose, apsuptą ežerų ir kalvelių. Apsakymų rinkinyje “Šiaudinėj pastogėj” ir apysakoje “Raganius” kaip tik ir iškyla spalvingas bei konkretus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Dzūkijos kaimo paveikslas.
Senovinės dzūkų buities vaizdai yra etnografiškai tikslūs. V.Krėvė neidealizavo kaimo, kuriame buvo nemaža prietarų ir skurdo, apsileidimo ir nevalyvumo, turtingų “gaspadorių” ir varganų samdinių, amžiais diegto nuolankumo kunigams ir kitokiems ponams. Rašytojas matė, kad kaimas gyvena dviejų epochų kryžkelėje, kad į jį nepermaldaujamai skverbiasi kapitalistiniai santykiai, naujas gyvenimo būdas. Tačiau V.Krėvei rūpėjo ne tiek išorinė žmogaus buitis ar socialiniai reiškiniai, kiek jo psichologija, vidaus pasaulis, mąstysena, dvasiniai interesai, moraliniai principai, gėrio ir grožio supratimas. Dzūkijos kaimai, nutolę nuo didelių centrų, ilgiau išlaikė savitus bruožus ir davė rašytojui daug medžiagos stebėjimams ir apibendrinimams. Meniniais paveikslais V.Krėvė norėjo atsakyti į klausimus, kas būdinga liaudies žmogaus charakteriui, jo dvasinei kultūrai, kur tos kultūros ištakos ir šaknys. Įvairių tautų pažinimas leido ryškiau pajusti lietuvių savitumą, o gyvenimas toli nuo tėvynės vaizduojamąjį liaudies žmogų apgaubė poezijos skraiste. V.Krėvei rūpėjo pasekti, kas senajame kaime negrįžtamai slinko į praeitį ir ką nešė nauja epocha, kokios vertybės buvo prarandamos ir kokios įgyjamos, ką liaudis išlaikė pastovaus ir nekintamo, ką reikėjo branginti ir puoselėti.
Poetiškiausiai V.Krėvė vaizdavo senius ir vaikus. Vieni jį traukė gyvenimo patirties turtingumu ir mąstymo originalumu, kiti – nemeluotu nuoširdumu. Rašytojui atrodė, kad seniai ir vaikai, jau nebeveikiami ar dar nepatyrę jokių išorinių įtakų, yra išlaikę natūralią prigimtį, būdingą liaudies žmogui. Tai lyg patvirtina kūryba: meniniu požiūriu vertingiausi apsakymai yra “Skerdžius”, “Bedievis”, “Antanuko rytas”, “Bobulės vargai”, “Galvažudys”, “Silkės”.
V.Krėvės apsakymai iš pirmo žvilgsnio atrodo nesudėtingi. Juose nėra nei įdomių įvykių, nei retesnių atsitikimų, vaizduojama paprasta, kasdieniška kaimo buitis, kurios rašytojas dažnai nė nesistengia įsprausti į griežtesnį siužetą.Tačiau iš tikrųjų apsakymai yra kruopščiai apgalvoti. Per paprasčiausius kasdienybės reiškinius ir detales rašytojas labai įtikinamai atskleidė visą kaimo žmogaus gyvenimą. O tas gyvenimas nėra vienodas – jame yra vargų ir rūpesčių, sielvarto ir retų džiaugsmo prošvaisčių, sunkaus darbo dienų ir svajonių, bei susimąstymo valandėlių.
V.Krėvės apsakymuose žmonės glaudžiai susiję su gamta. Gamta kaimo žmogui atrodė gyvas ir protingai sutvarkytas pasaulis, tik mokėk jį stebėti, mylėti ir juo džiaugtis. Be gamtos, ypač be miško, dzūkas neįsivaizdavo savo gyvenimo. Lapinas stebisi: “Kaip gali būti gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus.” Suskursta jo siela, bunka estetinis jausmas, mažėja jautrumas grožiui. Todėl Lapinas taip dažnai pasakoja vaikams apie senovės miškus, tankius šilus, klampius raistus. Skerdžius sugeba viską savaip girdėti, jausti, suprasti. Jis myli mišką ne vien dėl to , kad jame praleidžia visas dienas ir yra su juo suaugęs iš mažens, bet ir dėl to, kad jo sąmonėje tebėra gajos senovės pažiūros į gamtą, kuri žmogui atrodė turinti paslaptingus gyvybės įstatymus, pilna visokių “monų” ir kitokių būtybių. “Kaip tai, kad monų nebūtų!” – nesupranta ir stebisi Lapinas. Jis pasakoja vaikams istorijas apie miškinius, laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja…”
Veikiamas gamtos, žmogus kūrė ir savo filosofiją – supratimą apie pasaulį, apie save. V.Krėvės kaimiečiai mėgsta mąstyti, pasvarstyti apie tai, kas jiems svarbiausia. Jie valstietiška akimi stebi gamtą, džiaugiasi giedra, leidžiančia sėkmingai dirbti laukų darbus, pergyvena dėl liūčių ar sausros. Bet kartais kuris nors jautresnis kaimo žmogus sugeba įsijausti, grožėtis gamta, su pasigėrėjimu stebėti, “kaip maži paukščiukai lipinėja medžių šakelėmis, kaip kruta jų pajudinti lapai”, nustemba “koks gilus dangus, kai žiūri į jį per lapus!”.
Senieji dzūkai nesiremia jokiais autoritetais, o patys, savo protu nori viską suprasti.Stebėdami gamtą ir žmones, jie pasitiki savo patirtimi, sveika nuovoka, intuicija. “Aš daugiau išmanau, negu tu, nors esi mokytas. Ką tu išmanai? Iš knygų tik, o aš tiek pragyvenau, jog net savo metams skaičių pamiršau”,- oriai kalba Lapinas pasakotojui – mokytam kaimynui.
V.Krėvės vaizduojamas kaimas yra prietaringas ir religingas. Štai Marcelei, pavogusiai silkes prisisapnuoja dievo bausmė ir ji stengiasi bet kokia kaina savo kaltę išpirkti. Vis dėlto senesnieji, tokie kaip Lapinas ar Vainorus nepripažįsta katalikų bažnyčios teiginių, kurie iš tiesų yra svetimi valstietiškam mąstymui, jo natūraliam pasaulio suvokimui. Lapinas
nemoka katekizmo, nesupranta poterių prasmės, jis sako kad, “seniau niekas tų katekizmų nemokėjo, o vis dėlto tada žmonės buvo geresni negu dabar…”. Vainorus netiki kunigo mokymu, savaip supranta bažnyčios mokslą ir nebijo nei pragaro, nei dangaus. “Pragaras ten, kur bloga žmogui, kur skriauda, skausmas, sopuliai, kur žmogus skursta” – šnekėjo Vainorus. Jis mano, kad “šventųjų gyvenimus, kaip ir kitas knygas, ponai vien sau rašo”. Dievą Vainorus tapatina ne su krikščionybe, o su gamta.