Apie smuika
5 (100%) 1 vote

Apie smuika

Turinys:

Įvadas 3

Istorija 4

Gaminimo ypatybės 5

Sudedamosios dalys 6

Hardango smuikas 7

Elektrinis smuikas 7

Talentingiausi smuikų gamintojai: 8

Amačių (Amati) šeima 8

Antonijus Stradivarijus (Antonio Stradivari) 8

Gvarnerių (Guarneri) šeima 8

Kasparas Tyfenbrukeris (Caspar Tieffenbrucker) 9

Fransua Turtas (François Tourte) 9

Smuiko virtuozai 9

Nikola Paganinis (Niccoló Paganini) 9

Vanesa Mei (Vanessa Mae) 10

Vilhelmas Čepinskis 10

Priedai: 10

Literatūros sąrašas: 14

Įvadas

Tarp visų skambančių daiktų pasaulyje yra ir tokių, koriuos žmogus sąmoningai sukūrė garsams išgauti. Muzikos instrumentai tik dalis visų priemonių garsui išgauti, be to, juos išskiria ypatingas naudojimo tikslas – kurti ir atlikti muziką. Bet dažniausiai muzikos instrumentai gaminami turint konkretų tikslą. Kiekvienas muzikos instrumentas suvienija dvi esmines savybes. Viena vertus, tai įrankis, daiktas. Jį pagamino meistras, naudodamas jam žinomus darbo įrankius ir turimas žaliavas. Antra, meistras mąstė ir apie tai, kas ir kokiu tikslu šį instrumentą naudos, kaip jis skambės, kokie garsai ir kokiu būdu bus išgaunami, kokia muzika bus atliekama, su kokiais kitais instrumentais bus grojama kartu.

Kiekvienas muzikos instrumentas turi savo atsiradimo ir raidos istoriją, išplitimo vietas. Dauguma instrumentų yra labai panašūs, jei ne visame pasaulyje, tai bent jau daugelyje šalių.

Šią temą pasirinkau, nes šis instrumentas mane žavėjo nuo mažens, aš visada su susižavėjimu klausydavausi kūrinių, atliekamų šiuo instrumentu.Bei noriu apžvelgti smuiko istoriją, vystymosi raidą, garsiausius gamintojus ir atlikėjus.

Tikslai:

1. Apžvelgti smuiko atsiradijmo istoriją

2. Susuipažinti su smuiko gaminimo ypatybėmis.

3. Sužinoti šio instrumento pagrindines dalis.

4. Susipažinti su žymiausiais smuiko virtuozais ir jo gamintojais.

5. Turiningai praleisti laika ruošiant šį referatą.

Istorija

Smuikas (1. pav.) – vienas žymiausių instrumentų, kuriame instrumentų gamybos menas vienijasi su sandaros paprastumu, o tembro grožis – su įvairiomis skambėjimo ypatybėmis.

Jis mažiausias strykinių styginių instrumentų šeimos, kuri apima altą, violončelę ir kontrabosą, narys. Strykiniai instrumentai buvo žinomi labai senai, bet vis dėlto jie gerokai jaunesni už gnaibomuosius, kuriais grojo dar šumerai. Nei stryko atsiradimo laikas, nei vieta nėra tiksliai žinoma, tyrinėtojams čia lieka tik spėlioti, remiantis netirsioginiais duomenimis. Galima manyti, kad strykinių instrumentų tėvynė – Indija. O gimimo laikas –pirmieji mūsų eros amžiai. Senovės Graikijoje stryko dar nepažinta, o juk ši šalis garsėjo muzokine kultūra.

Iš Indijos strykiniai instrumentai atklydo pas persus, arabus, Šiaurės Afrikos tautas, o iš ten aštuntajame amžiuje atkeliavo į Europą.

Muzikinėje literatūroje dėl smuiko kilmės yra daug nuomonių, tačiau viena aišku, kad šis instrumentas atsirado neiškarto ir yra daugelio amžių kūrybinių ieškojimų išdava. Tikrasis smuiko šeimos instrumentų protėvis – viola. Tačiau, susipažinus su slavų kraštų muzikos instrumentais, galima pastebėti, kad smuikas turi daug bendrą su seniausiais styginiais strykiniais jų instrumentais, pavyzdžiui, IX – XVI a., egzistavusia fidelija (penkių kvartomis ir kvintomis derinamų stygų, panašiu kaip violos ar gitaros korpusu). Fidelija buvo violos tipo instrumentų atsiradimo šaltinis; viduramžiais ji buvo plačiai paplitusi Vakarų Europos kraštuose. Tobulinant styginius instrumentus, buvo sukurtas klasikinis smuiko tipas.

Antrasis smuiko protėvis paplitęs Europoje XI a. , vadintas rebeku. Šis ilgas ir siauras arabiškos kilmės instrumentas išliko nepakitęs šešetą amžių.

XVI a. pabaigoje galutinai susiformavo dvi pagrindinės styginių instrumentų grupės: violos ir smuikai, kurios tarpusavyje skiriasi savo konstrukcija, grojimo padėtimi ir, aišku, skambesiu.

Tobulumo smuikas pasiekė apie 1700 m. didžiųjų italų smuikų meistrų Amačių, Gvarnerių ir Stradivarijų šeimų dirbtuvėse. Nuo tol niekam nepavyko patobulinti šių meistrų darbų, nors ir kaip nuodugniai buvo tyrinėjamas medis, klijai ir lakas, kuriuos jie naudojo. Pradžioje, tik atsiradus smuikui, visos keturios stygos buvo daromos iš gyvulių žarnų, bet vėliau dviem apatinėms stygoms imta naudoti metalą, siekiant išgauti skaidresnį ir stipresnį garsą.

Gaminimo ypatybės

Smuiko forma mažai kuo pasikeitė per pastaruosius 400 metų.

Pirmosios rašytinės žinios apie jį Lietuvoje siekia XIV amžių. Patys seniausi ir primityviausi piemenų smuikai, pagaminti iš lentelės. Balanos ir lentelės smuikus dirbdavosi vaikai ir paaugliai. Šie smuikai galėjo turėti papildomą stiprintuvą – skardinę nuo konservų arba kartono megafoną. Stygas dirbdavo iš ašutų, siūlų arba vielos. Stygos dažniausios keturios, bet jų galėjo būti, kaip aprašo, nuo dviejų iki šešių. Pietų Žemaitijoje smuikus iš lentelės kartais skambindavo pirštu.

Skobtinio smuiko viršelį dirbdavo iš pušies arba eglės, apačią ir šonus iš klevo, kartais iš eglės. Toks smuikas galėjo turėti ir daugiau smuiko pirmtakams būdingų bruožų: aštuoniukės be išsikišusių kampelių pavidalo liemenį,
kaklelį, užsibaigiantį kiauraviduriu rėmeliu, garso išpjovas apatinėje liemens dalyje, vinelėmis prikaltą viršelį ir postygį.

Smuikui su atskirais šonais meistrai ieškodavo itin gerai išdžiūvusios klevo arba eglės, pušies, rečiau juodalksnio, beržo medienos. Neretai ją imdavo iš senų trobesių. Vaikai savo smuikų viršelį dirbdavo ir iš faneros, o šonus iš popieriaus. Dalims, kurioms reikėjo kietmedžio naudodavo ir juodmedį. Taip vadindavo ilgai žemėje išbuvusią ąžuolo medieną. Smuikų pavidalas dažniausiai artimas klasikiniam. Kartais meistrai dirbdavo ir altus.

Žemaitijos kaimuose ir miesteliuose itin buvo paplitę užsienio dirbtuvėse pagaminti smuikai. Jie paplisdavo ir per dvarus. Be smuiko, Žemaitijoje buvo paplitę šie pavadinimai: smuika (arba smuikos), smuikė, griežynė (Plungės r.), skripka, skripyčia (arba skripkos, skripyčios), muzika, muzikelė,, muzikas. Kai kurie šių pavadinimų užrašyti jau XVIII a. pab.- XIX a. Be smičiaus Žemaitijoje paplitę ir kiti stryko pavadinimai: smičas, šmicas, strykas, tįslė, traukas, trauka. Smuikus iš vienos siauresnės ar platesnės lentelės žemaičiai vadindavo: lentikė, muzika-barškals.

Sudedamosios dalys

Smuiką, kaip ir visus kitus styginius instrumentus, sudaro keturios stygos, rezonansinis korpusas (dėžė) ir kaklelis su grifu bei galvute. Rezonansinė dėžė: dvi medinės plokštės, viršutinė (viršelis) ir apatinė (dugnas), jungiamos kraštinių sienelių. Smuiko korpusas pailgas, aptakus, į apačią kiek platėjantis. Iš abiejų pusių du pusapvaliai įlinkiai dalija korpusą į dvi dalis: viršutinę – siauresnę, ir apatinę – platesnę. Tarp šių dalių viršutinėje plokštėje (viršelyje) yra dvi f raidės formos rezonatoriaus išpjovos (efai). Prie apatinės dalies pritvirtintas stygų laikiklis, prie viršutinės dalies – kaklelis, kuris baigiasi galvute. Prie kaklelio pritaisytas postygis (grifas), kuris prieina iki šoninių įlinkių pradžios. Ant linijos, jungiančios rezonatoriaus išpjovos yra tiltelis, arba ramstukas. Stygos prikabintos prie stygų laikiklio, eina per tiltelį, paskui ilgoji jų dalis – virš postygio, toliau, prie galvutės, remiasi į slankstelį ir pagaliau galvutėje užsuktos ant sukinių – jomis stygos įtempiamos.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1111 žodžiai iš 3249 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.