Apie sociologija galima daug kam pritaikyti
5 (100%) 1 vote

Apie sociologija galima daug kam pritaikyti

11213141

Turinys

Įžanga…………………………………………………………………………………………..2

1. Pagrindinių sąvokų aiškinimas……………………………………………………………..3

2. Bendroji kultūros samprata…………………………………………………………………4

3. Kultūros sąvoka sociologijos moksle………………………………………………………5

4. Šeima – pamatas kultūrinei “dirvai”……………………………………………………….6

5. Menas kaip vienas iš kultūros bruožų………………………………………………………7

6. Lietuvos kultūrinės institucijos…………………………………………………………….8

6.1. Muziejai ir teatrai………………………………………………………………………8

6.2. Tradicinė kultūros industrija…………………………………………………………..9

6.3. Kultūrinių renginių lankymas ir prieinamumas………………………………………10

7. Kultūros rėmimas (finansavimas)…………………………………………………………12

Išvados………………………………………………………………………………………..13

Literatūra……………………………………………………………………………………..14

Priedai

Įžanga

Nėra pagrindo teigti, kad kultūros lygio, jos krypčių bei bruožų problema šiuo metu tapo itin aktuali. Visais laikais buvo skiriamas dėmesys šiai svarbiai visuomenės gyvenimo sferai, atliekančiai labai didelį vaidmenį individo socializacijos procese, kai individas tampa tikru duotos visuomenės atstovu, kitaip sakant, formuojančiai tam tikrą asmenybės tipą. Kaip veiksminga socialinė jėga, kultūra visada buvo dėmesio centre [6, 5].

Ji pati savaime yra organiškas ir spartėjantis procesas ir jos vertės supratimas visuomenėje laikui bėgant gali kisti. Per metus ar porą daugelis dabar pastebėtų dalykų Lietuvoje bus pasikeitę: sparčiai kinta pati visuomenė, jos struktūra, o kartu neišvengiamai kinta kultūros vieta toje pačioje visuomenėje [5, 12].

Kultūra visada buvo ir yra universali žmogaus kūrybos ir kitokios įvairialypės veiklos sfera, kurioje matome visas žmogiškumo apraiškas, visas įmanomas intelektualines, jausmines ir vitalines orientacijas, visus galimus žmogaus ir visuomenės egzistavimo būdus [1, 9].

Tad į kultūrą galima žvelgti įvairiais aspektais. Kiekvienas jų atskleidžia tam tikrą kultūros raiškos klodą ir atspindi kokią nors žmonių gyvenimo pusę. Todėl, nepretenduodama į pilnesnę kultūros raiškos analizę, ketinu pažvelgti į kai kurias kultūros gyvenimo problemas, aktualias mūsų dabarčiai.

Šio darbo objektas – nepriklausomos Lietuvos kultūra.

Dalykas – ypatumai, atskleidžiantys nepriklausomos Lietuvos kultūrą.

Darbo tikslas – analizuoti ir išryškinti kai kurias dabartinės nepriklausomos Lietuvos kultūros sritis (kaip antai – menas).

Šiam tikslui pasiekti išsikeliu tokius uždavinius:

• Pateikti ir išsiaiškinti bendrosios kultūros sampratą bei kultūros sąvoką sociologijos moksle;

• Išanalizuoti šeimos svarbą kultūrinei “dirvai”;

• Pažvelgti į meną kaip į vieną iš kultūros bruožų;

• Apžvelgti Lietuvoje esančių kultūrinių institucijų egzistavimą;

• Apžvelgti finansavimą bei paramą menininkams ir įvairiems kultūriniams renginiams.

Darbo metodas – mokslinės literatūros analizė.

1. Pagrindinės sąvokos

Kultūra – (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas), socialinė sistema, kurios funkcionavimas užtikrina materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą, panaudojimą ir perteikimą, apibūdina visuomenės išsivystymo lygį. Yra žmogaus aktyvaus santykio su gamta ir visuomene, jo kūrybinių jėgų ir sugebėjimų įkūnijimas [10, 244].

Kultūros vertybės – specifiškai socialinei aplinkinio pasaulio objekto apibrėžimai, išryškinantys jų teigiamą arba neigiamą reikšmę žmogui ir visuomenei; žmogaus interesų objektai, įvairūs jo santykių su aplinkiniais daiktais ir reiškiniais ženklai [8, 276].

Masinė kultūra – kultūros forma, kurios kūriniai standartizuojami ir platinami visuomenėje, neatsižvelgiant į regionines, religines arba klasines kultūras [12, 49].

Subkultūra – tai normų ir vertybių sistema, skirianti tam tikros grupės kultūrą nuo visuomenės daugumos kultūros [12, 37]. Tai – kultūra, susijusi su mažuma, dauguma, klase, kasta arba kita grupe didesnėje sociokultūrinėje sistemoje [4, 294].

Menas – visuomeninės sąmonės forma, žmonijos dvasinės kultūros dalis, specifinė pasaulio praktinio ir dvasinio įvaldymo rūšis [8, 128].

Civilizacija – (lot. civilis – pilietinis, visuomeninis, valstybinis) – 1) visuomeninio išsivystymo ir materialinės kultūros lygis (apsprendžiamas gamybinių jėgų išsivystymo lygio), kurį pasiekė kuri nors visuomeninė-ekonominė formacija; 2) šiuolaikinė išsivysčiusių pasaulio šalių kultūra, švietimas [15, 143].

Šeima – mažoji socialinė grupė, susidedanti iš bendrai gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių [11, 549].

2. Bendroji

kultūros samprata

Nelengva pateikti tikslų kultūros sąvokos apibrėžimą. Šiuo atveju daug ką lemia mąstymo prielaidos, teorinis kontekstas, į kurį patenka kultūros sąvoka, ir kultūrologo arba filosofo teorinės intencijos bei pasirinktoji kultūros tyrinėjimo kryptis. Kultūros sampratų yra daug ir pačių įvairiausių apibrėžimų. Dažnai kultūros samprata naudojama su civilizacijos – sudėtingiausio lygio kultūros – sąvoka, “visuomenės ekonominės formacijos”, “globalinės regionalizacijos” bei kitomis kategorijomis.

Kartais civilizacija nauju būdu priešinama su kultūra, teigiant, “kad turime vis daugiau kultūrų ir vis mažiau civilizacijos”. Civilizacija čia suvokiama kaip kažkas bendra, o kultūros – kaip tai, kas skiria. Tų kultūrų kaip pašėlę kuriame vis daugiau, o civilizacijos, kuri būtų mums visiems bendra, civilizuotumo žmogiškos kokybės prasme nebeturime. Civilizacijos – uždaros ir apibrėžtos, viena nuo kitos atskirtos neperžengiamom sienom [3, 14].

Taigi, visgi būtų galima pasiūlyti tokį kultūros ir civilizacijos skyrimą: kultūra pačia bendriausia prasme yra individualios būtybės (žmogaus) ir kolektyvinės būtybės (visuomenės, tautos) gyvenimo ir veiklos būdas, o civilizacija yra kultūros formų akumuliacija, t.y. kumuliatyvinis kultūros augimo ir jos fiksavimo procesas – krašto, tautos, regiono laimėjimų visetas. O jeigu civilizacija sykiu yra ir individualizmo (ekonominio, politinio, dvasinio) sklaida, arba veiklos ir kultūrinės kūrybos suistorinimas, gyvenimo formų projektavimas į istoriją ir sykiu istorinės raidos prielaida, tai civilizacija gali būti suprantama kaip istorinės kultūros sinonimas. Todėl galima teigti, jog anaiptol ne visos kultūros turi civilizacijas [1, 32].

Pačia bendriausia prasme, kultūrą galima apibrėžti kaip visuomenės gyvenimo ir veiklos būdą. Paprastai kultūra yra gyvybinga tol, kol pajėgia reguliuoti žmonių tarpusavio santykius, išlaikyti koreguojančią bei imperatyvinę savo galią visuomenei. “Sakoma, kad kultūra pradeda mirti, kai jos norminės institucijos nebepajėgia perduoti tokių idealų, kuriais tikėtų kultūrinis krašto elitas” [1, 26].

Terminas “kultūra” kilęs iš lotynų kalbos (lot. cultura – dirbimas, apdirbimas) – plačiąja prasme – visa, kas sukurta žmonių visuomenės fiziniu ir protiniu darbu [12, 10]. Kultūra yra susijusi su išmoktomis, visuomeniškai įgytomis mąstymo ir elgesio tradicijomis, sutinkamomis žmonių visuomenėse [4, 7]. Kuomet yra kalbama apie žmonių kultūrą, paprastai turima galvoje bendrą, visuomeniškai įgytą gyvenseną, būdingą grupei žmonių, įskaitant jų kopijuojamą, kartojamą mąstyseną, jauseną ir elgseną.

Kultūra dažnai suvokiama, kaip kompleksinė visuma, kaip apimanti visas gyvenimo sferas,- ir meną, ir mokslą, ir žinias, ir tikėjimą, ir moralę, ir teisę, ir politiką, ir papročius ir visus kitus gebėjimus bei įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario. Ji, kaip tam tikra visuma, – labai sudėtingas bei problematiškas dalykas.

Taigi, jau paminėtuose kultūros sampratose ir kituose, neminėtų šaltinių sampratose – kultūros esmė atskleidžiama per jos turinį, kurio pagrindą sudaro vertybės (jos, be abejo, taip pat labai įvairiai interpretuojamos).

B. Kuzmicko nuomone, “vertybės yra daiktai, reiškiniai ir jų savybės, kurie tam tikros visuomenės ar klasės žmonėms ir atskiroms asmenybėms yra reikalingi (būtini, naudingi, malonūs ir t.t.) kaip jų poreikių ir interesų patenkinimo priemonė, o taip pat – idėjos ir paskatos, kaip normos, tikslai ir idealai”[ 12, 11].

Tokiu būdu, vertybės yra tarsi visuomenės standartai apie tai, kas jos nariams priimtina, teisinga ir svarbu.

Tam, kad giliau suvoktume kultūros (bei jos bruožų įvairumo) kaip socialinio reiškinio socialinį sąlygotumą, tikslinga susipažinti su tos kultūros samprata sociologijos moksle [12, 11].

3. Kultūros sąvoka sociologijos moksle

Sociologijoje dominuoja požiūris į kultūrą kaip specifinę, genetiškai nepaveldimą žmonių bei juos supančios aplinkos tarpusavio sąveikos priemonių, būdų, formų, pavyzdžių ir orientyrų visumą. Žmonės tai sukuria bendrais veiksmais, tęsdami apibrėžtas veiklos ir bendravimo struktūras.

Kultūros turinio komponentas – vertybė, anot J. Leonavičiaus, yra plačiai paplitusi nuomonė, kuri laikoma visuomeninio elgesio standartu.

Kultūra formuojasi kaip svarbus žmonių tarpusavio veiksmų mechanizmas, kuris padeda žmonėms gyventi savo aplinkoje, išlaikant savo vienybę ir bendrumą tarpusavio veiksme su kitomis bendrijomis.

Kultūra sociologijoje suvokiama kaip sudėtingas dinamiškas darinys, kurio socialinė prigimtis ir kuris pasireiškia per socialinius santykius. Kultūra nukreipta daiktų, idėjų, vertybių, orientacijų kūrimui, įsisavinimui, išsaugojimui ir skleidimui. Tai padeda žmonių, esančių skirtingose socialinėse situacijose, tarpusavio bendradarbiavimui ir supratimui [12, 12].

Visgi, nepaisant bendrybių, kultūra funkcionuoja įvairiuose visuomenės struktūros lygiuose (kaip, pavyzdžiui, meno plačioje srityje), įgydama konkrečias formas. Todėl

sociologijoje konkrečiai būties formai išreikšti naudojama subkultūros sąvoka. Subkultūra – normų ir vertybių
skirianti tam tikros grupės kultūrą nuo visuomenės daugumos kultūros [12, 37].

Taip pat po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ypač imta kalbėti ir apie masinę (populiariąją) kultūrą, kuri skverbiasi į visas atviras visuomenes (t.y. ir į meną, ir į mokslą, ir kitas sritis). Masinė kultūra – šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantis kultūros tipas; standartizuotas dvasinės vertybės, skleidžiamos populiariosios komunikacijos priemonėmis. Tokia kultūra labai paplitusi ir prieinama kiekvienam. Svarbiausia populiariosios kultūros orientacija yra į pasilinksminimą ir pramogas bei tokius jos platinimo būdus, kaip sportas, televizija, filmai, populiarioji muzika ir kt. [12, 49].

Kultūra gali ir turi tapti svarbiu socialinių pokyčių veiksniu, ugdydama tarpusavio supratimą, pasitikėjimą ir toleranciją, padedama įsitvirtinti modernios naujos savimonę atitinkančiai vertybių sampratai. Sociologai kultūrą suvokia kaip sociumo terpę, o meną apibrėžia kaip subtiliausią sociumo indikatorių [2, 41].

4. Šeima – pamatas kultūrinei “dirvai”

Galima sakyti, kad būtent kultūra daro žmogų žmogumi. Individas tampa žmogumi, visuomenės nariu, asmenybe per socializaciją, t.y. įsisavindamas savo tautos, savo socialinės grupės ir visos žmonijos žinias, kalbą, simbolius, vertybes, normas, papročius. Asmenybės kultūros lygis apibrėžiamas jos socializuotumu – priartėjimu prie kultūrinio palikimo, taip pat – pagal individualių sugebėjimų išsivystymo laipsnį. Asmenybės kultūra paprastai asocijuojasi su kultūrinių sugebėjimų, erudicijos išvystymu, meno kūrinių suvokimu, gimtosios ir užsienio kalbų mokėjimu, tikslumu, mandagumu ir kt. Visa tai pasiekiama auklėjimo ir švietimo procese [12, 64].

Pagrindinė, pirminė, unikali institucija, turinti įtakos individo kultūrinių vertybių bei ypatybių formavimuisi, yra šeima. Unikali, nes individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šeima yra socialinio gyvenimo centre ir sieja individą su mokykla, religija, ekonomika ir tauta. Ji perduoda jam pagrindines normas ir vertybes, perduoda kultūrą [13, 50].

Nuo amžių gyvas požiūris, kad šeima yra amžinųjų humanistinių vertybių puoselėtoja ir saugotoja. Ši visuomenės mikrostruktūra perduoda būsimosioms kartoms vyresniosios vertybines orientacijas ir etninį mentalitetą, padedantį išsaugoti tautinį tapatumą, moralines normas ir gerbūvį. Pirmieji vertybių išgyvenimai formuojasi dar kūdikystėje, kai kūdikis patiria įvairius šiltumo ir šaltumo laipsnius, alkio ir sotumo būsenas, malonų motinos artumą.

Vėliau vertybės ugdomos, remiantis tais išgyvenimais. Svarbiausias asmuo čia yra motina. Jos veidas, jos šypsena, susiję su šiluma, su maistu, tampa vertybėmis. Vaikas išmoksta trokšti motinos meilės ir atidumo. Vėliau ir kiti dalykai, kuriuos jam atneša motinos meilė ir dėmesys, tampa vertybėmis – švara, mokymasis kalbėti bei elgtis, požiūris į mokslą, meną, įvairias jo formas [14, 30]. Tai ir yra kertinis akmuo kultūros “dirvai”.

Šeima yra pakankami svarbi kultūrinių vertybių formavimo institucija, nes būtent šeimoje vaikai perima tiek teigiamas, tiek neigiamas vertybes, stereotipus, nuostatas bei normas.

Greiti socialiniai pokyčiai pagreitina vertybių, kurios buvo perteiktos šeimoje, prieštaringumą. Kadangi vertybės atsiranda visuomeniniame žmogaus gyvenime, tai, kai jis pasikeičia, pakinta ir vertybės ta pačia kryptimi ir tuo pačiu greičiu. Tėvai, matydami, kaip griūva tai, kuo jie giliai tikėjo ir ką vertino, ką bandė perteikti savo atžalom, patiria kultūros šoką, kai viskas atrodo neramu ir neaišku, viskas griūva. Tuomet žmogus jaučiasi netekęs pagrindo po kojomis, nežino, kaip jam toliau elgtis. Kultūrinis šokas apibrėžiamas kaip “nuostabos jausmas ir dezorientacija, kuri patiriama, kai žmonės pastebi tokius kultūrinius veiksmus, kurie yra absoliučiai skirtingi nei jų pačių”, kitaip tariant, tai yra visiškai naujos kultūros poveikis pirmą kartą su ja susidūrusiam žmogui [14, 31].

Tačiau nors ir tėvai stengtųsi vaikams perduoti kultūros vertybes, aišku, kad jie niekada neperduos to, ko patys neturi. Dažnai pasitaiko atvejis, kai vienos vertybės kultivuojamos šeimoje, o kitos – oficialiame, visuomeniniame lygyje, o vaikai, jaunimas priklauso įvairioms grupėms, turinčioms savas kultūrines vertybes, net priešingas tėvų kultivuojamoms [14, 32].

Kultūros vertybės bei įvairios ypatybės interpretuojamos, remiantis mūsų dabartiniu kontekstu. Mes to norime ar nenorime, o istoriją kiekviena karta iš naujo perrašo ir kultūrines vertybes perkainuoja pagal savo matą, savitą tradiciją. Tačiau pamatiniai klodai, kultūros ištakos (kultūros bei jos vertė, požiūris į kultūros reikšmę žmogui) šiandien naujajai-šiuolaikinei kartai padedami būtent toje pirminėje, mažoje, bet labai svarbioje institucijoje – šeimoje.

5. Menas kaip vienas iš kultūros bruožų

Teigiama, jog visose žmonių kultūrose meną galima laikyti minties ir veiklos kategorija. Daugumą meno darbų, kaip antai knygų rašymas bei jų leidimas, žiniasklaidos kūrimas žmogui, kinų, teatrų bei kitų įvairių kultūrinių renginių organizavimas, tikslingai formuoja jau egzistuojančių mūsų šiandieninėje Lietuvos
visuomenėje formų įvaizdžiai.

Todėl menininko uždavinys yra kopijuoti tas formas originaliomis kultūros standartizuotų elementų kombinacijomis – įprastais ir maloniais garsais, spalvomis, linijomis, pavidalais, judesiais ir kt. Perteikti jas šių dienos žmogui priimtinais jam būdais; suinteresuoti, pritraukti, kad tai būtų žmogui aktualu bei įdomu.

“Menas – kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais.”

“ Menininkas – meno dalykų kūrėjas.” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1972, p.393 – 394)

Meno kūrėjo sociologija tebėra užuomazgos būsenoje, lyginant su kitomis sociologijos sritimis (darbo, švietimo, kt. sociologijomis).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2279 žodžiai iš 4518 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.