Apie sociologija galima daug kam pritaikyti
5 (100%) 1 vote

Apie sociologija galima daug kam pritaikyti

1121

Turinys

Įžanga…………………………………………………………………………………………..2

1. Pagrindinių sąvokų aiškinimas……………………………………………………………..3

2. Bendroji kultūros samprata…………………………………………………………………4

3. Kultūros sąvoka sociologijos moksle………………………………………………………5

4. Šeima – pamatas kultūrinei “dirvai”……………………………………………………….6

5. Menas kaip vienas iš kultūros bruožų………………………………………………………7

6. Lietuvos kultūrinės institucijos…………………………………………………………….8

6.1. Muziejai ir teatrai………………………………………………………………………8

6.2. Tradicinė kultūros industrija…………………………………………………………..9

6.3. Kultūrinių renginių lankymas ir prieinamumas………………………………………10

7. Kultūros rėmimas (finansavimas)…………………………………………………………12

Išvados………………………………………………………………………………………..13

Literatūra……………………………………………………………………………………..14

Priedai

Įžanga

Nėra pagrindo teigti, kad kultūros lygio, jos krypčių bei bruožų problema šiuo metu tapo itin aktuali. Visais laikais buvo skiriamas dėmesys šiai svarbiai visuomenės gyvenimo sferai, atliekančiai labai didelį vaidmenį individo socializacijos procese, kai individas tampa tikru duotos visuomenės atstovu, kitaip sakant, formuojančiai tam tikrą asmenybės tipą. Kaip veiksminga socialinė jėga, kultūra visada buvo dėmesio centre [6, 5].

Ji pati savaime yra organiškas ir spartėjantis procesas ir jos vertės supratimas visuomenėje laikui bėgant gali kisti. Per metus ar porą daugelis dabar pastebėtų dalykų Lietuvoje bus pasikeitę: sparčiai kinta pati visuomenė, jos struktūra, o kartu neišvengiamai kinta kultūros vieta toje pačioje visuomenėje [5, 12].

Kultūra visada buvo ir yra universali žmogaus kūrybos ir kitokios įvairialypės veiklos sfera, kurioje matome visas žmogiškumo apraiškas, visas įmanomas intelektualines, jausmines ir vitalines orientacijas, visus galimus žmogaus ir visuomenės egzistavimo būdus [1, 9].

Tad į kultūrą galima žvelgti įvairiais aspektais. Kiekvienas jų atskleidžia tam tikrą kultūros raiškos klodą ir atspindi kokią nors žmonių gyvenimo pusę. Todėl, nepretenduodama į pilnesnę kultūros raiškos analizę, ketinu pažvelgti į kai kurias kultūros gyvenimo problemas, aktualias mūsų dabarčiai.

Šio darbo objektas – nepriklausomos Lietuvos kultūra.

Dalykas – ypatumai, atskleidžiantys nepriklausomos Lietuvos kultūrą.

Darbo tikslas – analizuoti ir išryškinti kai kurias dabartinės nepriklausomos Lietuvos kultūros sritis (kaip antai – menas).

Šiam tikslui pasiekti išsikeliu tokius uždavinius:

• Pateikti ir išsiaiškinti bendrosios kultūros sampratą bei kultūros sąvoką sociologijos moksle;

• Išanalizuoti šeimos svarbą kultūrinei “dirvai”;

• Pažvelgti į meną kaip į vieną iš kultūros bruožų;

• Apžvelgti Lietuvoje esančių kultūrinių institucijų egzistavimą;

• Apžvelgti finansavimą bei paramą menininkams ir įvairiems kultūriniams renginiams.

Darbo metodas – mokslinės literatūros analizė.

1. Pagrindinės sąvokos

Kultūra – (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas), socialinė sistema, kurios funkcionavimas užtikrina materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą, panaudojimą ir perteikimą, apibūdina visuomenės išsivystymo lygį. Yra žmogaus aktyvaus santykio su gamta ir visuomene, jo kūrybinių jėgų ir sugebėjimų įkūnijimas [10, 244].

Kultūros vertybės – specifiškai socialinei aplinkinio pasaulio objekto apibrėžimai, išryškinantys jų teigiamą arba neigiamą reikšmę žmogui ir visuomenei; žmogaus interesų objektai, įvairūs jo santykių su aplinkiniais daiktais ir reiškiniais ženklai [8, 276].

Masinė kultūra – kultūros forma, kurios kūriniai standartizuojami ir platinami visuomenėje, neatsižvelgiant į regionines, religines arba klasines kultūras [12, 49].

Subkultūra – tai normų ir vertybių sistema, skirianti tam tikros grupės kultūrą nuo visuomenės daugumos kultūros [12, 37]. Tai – kultūra, susijusi su mažuma, dauguma, klase, kasta arba kita grupe didesnėje sociokultūrinėje sistemoje [4, 294].

Menas – visuomeninės sąmonės forma, žmonijos dvasinės kultūros dalis, specifinė pasaulio praktinio ir dvasinio įvaldymo rūšis [8, 128].

Civilizacija – (lot. civilis – pilietinis, visuomeninis, valstybinis) – 1) visuomeninio išsivystymo ir materialinės kultūros lygis (apsprendžiamas gamybinių jėgų išsivystymo lygio), kurį pasiekė kuri nors visuomeninė-ekonominė formacija; 2) šiuolaikinė išsivysčiusių pasaulio šalių kultūra, švietimas [15, 143].

Šeima – mažoji socialinė grupė, susidedanti iš bendrai gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių [11, 549].

2. Bendroji

kultūros samprata

Nelengva pateikti tikslų kultūros sąvokos apibrėžimą. Šiuo atveju daug ką lemia mąstymo prielaidos, teorinis kontekstas, į kurį patenka kultūros sąvoka, ir kultūrologo arba filosofo teorinės intencijos bei pasirinktoji kultūros tyrinėjimo kryptis. Kultūros sampratų yra daug ir pačių įvairiausių apibrėžimų. Dažnai kultūros samprata naudojama su civilizacijos – sudėtingiausio lygio kultūros – sąvoka, “visuomenės ekonominės formacijos”, “globalinės regionalizacijos” bei kitomis kategorijomis.

Kartais civilizacija nauju būdu priešinama su kultūra, teigiant, “kad turime vis daugiau kultūrų ir vis mažiau civilizacijos”. Civilizacija čia suvokiama kaip kažkas bendra, o kultūros – kaip tai, kas skiria. Tų kultūrų kaip pašėlę kuriame vis daugiau, o civilizacijos, kuri būtų mums visiems bendra, civilizuotumo žmogiškos kokybės prasme nebeturime. Civilizacijos – uždaros ir apibrėžtos, viena nuo kitos atskirtos neperžengiamom sienom [3, 14].

Taigi, visgi būtų galima pasiūlyti tokį kultūros ir civilizacijos skyrimą: kultūra pačia bendriausia prasme yra individualios būtybės (žmogaus) ir kolektyvinės būtybės (visuomenės, tautos) gyvenimo ir veiklos būdas, o civilizacija yra kultūros formų akumuliacija, t.y. kumuliatyvinis kultūros augimo ir jos fiksavimo procesas – krašto, tautos, regiono laimėjimų visetas. O jeigu civilizacija sykiu yra ir individualizmo (ekonominio, politinio, dvasinio) sklaida, arba veiklos ir kultūrinės kūrybos suistorinimas, gyvenimo formų projektavimas į istoriją ir sykiu istorinės raidos prielaida, tai civilizacija gali būti suprantama kaip istorinės kultūros sinonimas. Todėl galima teigti, jog anaiptol ne visos kultūros turi civilizacijas [1, 32].

Pačia bendriausia prasme, kultūrą galima apibrėžti kaip visuomenės gyvenimo ir veiklos būdą. Paprastai kultūra yra gyvybinga tol, kol pajėgia reguliuoti žmonių tarpusavio santykius, išlaikyti koreguojančią bei imperatyvinę savo galią visuomenei. “Sakoma, kad kultūra pradeda mirti, kai jos norminės institucijos nebepajėgia perduoti tokių idealų, kuriais tikėtų kultūrinis krašto elitas” [1, 26].

Terminas “kultūra” kilęs iš lotynų kalbos (lot. cultura – dirbimas, apdirbimas) – plačiąja prasme – visa, kas sukurta žmonių visuomenės fiziniu ir protiniu darbu [12, 10]. Kultūra yra susijusi su išmoktomis, visuomeniškai įgytomis mąstymo ir elgesio tradicijomis, sutinkamomis žmonių visuomenėse [4, 7]. Kuomet yra kalbama apie žmonių kultūrą, paprastai turima galvoje bendrą, visuomeniškai įgytą gyvenseną, būdingą grupei žmonių, įskaitant jų kopijuojamą, kartojamą mąstyseną, jauseną ir elgseną.

Kultūra dažnai suvokiama, kaip kompleksinė visuma, kaip apimanti visas gyvenimo sferas,- ir meną, ir mokslą, ir žinias, ir tikėjimą, ir moralę, ir teisę, ir politiką, ir papročius ir visus kitus gebėjimus bei įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario. Ji, kaip tam tikra visuma, – labai sudėtingas bei problematiškas dalykas.

Taigi, jau paminėtuose kultūros sampratose ir kituose, neminėtų šaltinių sampratose – kultūros esmė atskleidžiama per jos turinį, kurio pagrindą sudaro vertybės (jos, be abejo, taip pat labai įvairiai interpretuojamos).

B. Kuzmicko nuomone, “vertybės yra daiktai, reiškiniai ir jų savybės, kurie tam tikros visuomenės ar klasės žmonėms ir atskiroms asmenybėms yra reikalingi (būtini, naudingi, malonūs ir t.t.) kaip jų poreikių ir interesų patenkinimo priemonė, o taip pat – idėjos ir paskatos, kaip normos, tikslai ir idealai”[ 12, 11].

Tokiu būdu, vertybės yra tarsi visuomenės standartai apie tai, kas jos nariams priimtina, teisinga ir svarbu.

Tam, kad giliau suvoktume kultūros (bei jos bruožų įvairumo) kaip socialinio reiškinio socialinį sąlygotumą, tikslinga susipažinti su tos kultūros samprata sociologijos moksle [12, 11].

3. Kultūros sąvoka sociologijos moksle

Sociologijoje dominuoja požiūris į kultūrą kaip specifinę, genetiškai nepaveldimą žmonių bei juos supančios aplinkos tarpusavio sąveikos priemonių, būdų, formų, pavyzdžių ir orientyrų visumą. Žmonės tai sukuria bendrais veiksmais, tęsdami apibrėžtas veiklos ir bendravimo struktūras.

Kultūros turinio komponentas – vertybė, anot J. Leonavičiaus, yra plačiai paplitusi nuomonė, kuri laikoma visuomeninio elgesio standartu.

Kultūra formuojasi kaip svarbus žmonių tarpusavio veiksmų mechanizmas, kuris padeda žmonėms gyventi savo aplinkoje, išlaikant savo vienybę ir bendrumą tarpusavio veiksme su kitomis bendrijomis.

Kultūra sociologijoje suvokiama kaip sudėtingas dinamiškas darinys, kurio socialinė prigimtis ir kuris pasireiškia per socialinius santykius. Kultūra nukreipta daiktų, idėjų, vertybių, orientacijų kūrimui, įsisavinimui, išsaugojimui ir skleidimui. Tai padeda žmonių, esančių skirtingose socialinėse situacijose, tarpusavio bendradarbiavimui ir supratimui [12, 12].

Visgi, nepaisant bendrybių, kultūra funkcionuoja įvairiuose visuomenės struktūros lygiuose (kaip, pavyzdžiui, meno plačioje srityje), įgydama konkrečias formas. Todėl

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1377 žodžiai iš 4518 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.