Apie šunis
5 (100%) 1 vote

Apie šunis

Terminas ŠUO vartojamas norint apibūdinti vieną iš daugelio namų augintinių veislių. Tačiau yra dar 34 giminingos rūšys į šunį panašių plėšrūnų, kuriems priskiriami lapės, vilkai, kojotai ir šakalai. Šie šunų šeimai priklausantys gyvūnai paplitę visame pasaulyje. Vieni iš jų, pavyzdžiui, vilkai, yra mėsėdžiai, tuo tarpu didžiaausės lapės minta daugiausiai vabzdžiais. Daugelis šios šeimos atstovų geba prisitaikyti ir minta bet kokiu prieinamu maistu – driežais, paukščiais, smulkiais žinduoliais, dvėsena, vaisiais. Dėka puikios klausos ir išlavėjusios uoslės visi jie yra patyrę medžiotojai.Šuns kūno sandara atspindi jo gebėjimą greitai bėgant persekioti grobį didelį atstumą. Dauguma šunų šeimos atstovų, tarp jų raudonasis vilkas (Azijos laukinis šuo), turi lankstų kūną supūkuota uodega. Jie turi ilgas kojas ir vaikšto remdamiesi pirštais, o tai padidina jų šuolio greitį ir ilgį. Ilgas snukis turi labai jautrią nosį, o žandikauliuose išsidėstę 42 dantys (raudonasis vilkas jų turi 40), tarp jų 4 duriančios iltys, kurios įsminga į kūną. Šuo turi dideles, į priekį žvelgiančias akis ir smailias ausis, kurios gali būti judinamos, kad sugautų garsus. Vieni šunų šeimos atstovai gyvena pavieniui, kiti, pavyzdžiui, rudosios lapės, mėgsta bendriją, tačiau maisto ieškosi atskirai. Pilkieji vilkai gyvena ir medžioja bendruomeninėmis grupėmis – gaujomis kuriose būna 20 ir daugiau narių. Gyvendami grupėje vilkai gali bendrai sumedžioti stambesnį grobį, kartu rūpintis jaunikliais ir apginti vienas kitą nuo kitų vilkų užpuolimo. Kiekviena gauja gina didoką teritoriją, kurioje būna užtektinai maisto, ir jos ribas žymi šlapimu, kad nugintų šalin varžovų gaujas. Vilkų gaujoms būdinga aiški bendruomeninė hierarchija. Visai gaujai vadovauja viena patino ir patelės pora, ir jie vieninteliai gali poruotis. Žemiau jų yra aiški dominuojančių ir pavaldžių gyvūnų organizacija. Ši hierarchija palaikoma pripažintomis pozomis ir elgsena, pavyzdžiui, dantų šiepimu ar ausų nuleidimu. Šios dvi pozos išreiškia grasinimą arba paklusnumą ir rodo, kad kiekvienas gaujos narys žino savo vietą. Medžiodami drauge gaujomis, pilkieji vilkai, Afrikos hieniniai šunys ir raudonieji vilkai geba nudobti už save didesnį grobį. Hieniniai šunys medžioja mažiausiai vieną kartą per dieną ir nepavargdami persekioja auką didelį atstumą, kol išsenka. Bendrai parbloškusi medžiojamą gyvūną, gauja pasidalija laimikiu ir leidžia pasimaitinti jaunikliams. Maitinantis visa gauja, nuo grobio sulaikomi dauguma kitų plėšrūnų, tačiau liūtai ir hienos paprastai sugeba nuginti šunis šalin. Dvylika lapių rūšių, kurioms priklauso rudoji lapė, vikrioji lapė ir fenekas, graužikus ir kitokį smulkų grobį gaudo ypatingu būdu. Pastebėjusi grobį, lapė pašoka aukštyn, nusileidžia ant jo viršaus ir priekinėmis letenomis prispaudžia neapdairų graužiką – netikėtai užkluptas, šis nespėja pasprukti. Visi šunų šeimos atstovai turi jautrią uoslę, puikią regą ir klausą, kuri padeda jiems susekti grobį. Vidutinio šuns nosies kriauklėse yra 200 milijonų uodžiamųjų receptorių, tuo tarpu žmogaus – tik 5 milijonai. Rudosios lapės graužikus ir triušius medžioja įsiklausydamos ir stebėdamos aplinką. Naktį lapės aptinka klausydamosi gergždžiančio garso kurį jie sukelia slinkdami dirvožemio paviršiumi. Rudosios lapės kartais apsigyvena miestuose ir naktį ieško gatvėse maisto likučių. Dauguma šunų šeimos atstovų dauginasi vieną kartą per metus. Jų jaunikliai gimsta akli ir bejėgiai, dažniausiai paslėptame guolyje. Po nujunkymo vilkai, laukiniai šunys ir raudonieji vilkai savo jauniklius maitina atrytu maistu, o lapės atneša maisto į guolį. Mažyliais paprastai rūpinasi abu tėvai. Afrikiniai juodnugariai šakalai gyvena šeimyninėmis grupėmis, bet jiems padeda ir jauni šakalai, kurie atstoja “aukles”.

Vienatvę mėgstantis ir retai matomas karčiuotasis vilkas gyvena atvirose Pietų Amerikos stepėse. Jo ilgos kojos – tai ne prisitaikymas greitai judėti, o padeda jam matyti virš aukštos žolės, apeinant savo teritoriją. Karčiuotasis vilkas veiklus daugiausia naktį, kai išeina ieškoti smulkaus grobio – smulkių žinduolių, paukščių, roplių, vabzdžių, kiaušinių ir vaisių. Jis prisėlina prie grobio ir staiga puola jį, visai kaip lapė. Miškinis šuo gyvenantis Centrinės ir Pietų Amerikos miškuose, panašesnis į barsuką negu į šunį. Mažos ausys trumpos kojos, mažos ausys ir striuka uodega padeda jam lengvai judėti pomiškyje, tarp tankių augalų. Miškiniai šunys gyvena ir medžioja gaujomis maždaug po 10 individų. Jų grobis – stambūs graužikai, tokie kaip agučiai, ar pakos. Be to jie persekioja vandenyje kapibaras (stambius pusiau vandeninius gyvūnus), nes moka gerai plaukti. Vilkai pirmą kartą buvo prijaukinti maždaug prieš 12000 metų kaip žmogaus kompanionai. Vėliau prijaukintus vilkus imta veisti, norint išvesti jauniklius su ypatingais požymiais medžioklei, sargybai, o pastaruoju metu – parodoms. Greihaundas buvo išvestas medžioklei ir lenktynėms. Yra apie 400 naminių šunų veislių. Jų dydis labai įvairus – nuo 1 m. iki vos 20 cm. Visų naminių šunų veislių protėvis yra pilkasis vilkas.
Dingas, dar vadinamas laukiniu Australijos šunimi, yra sulaukėjusi naminė šunų rūšis, kuri vėl tapo laukine. Dingas kilęs iš pačių pirmųjų prijaukintų šunų ir į Australiją buvo įvežtas maždaug prieš 4000 metų. Dingai paprastai medžioja pavieniui, tačiau, norėdami sumedžioti už save didesnį grobį, pavyzdžiui, kengūrą, susiburia į gaują. Dingų kūno dydis – 1,2 m., uodegos dydis – 25-30 cm. Jie gyvena nuo atogrąžų miškų iki pusiau sausringų rajonų tik Australijoje. Dingų patelė vadoje atsiveda 4-5 jauniklius; nėštumas trunka 9 savaites. Dingai ėda smulkius žinduolius, driežus, bestuburius ir kengūras.

Ar šunys masto žmoniškai…?Pastaraisiais metais tapo akivaizdu, kad šuo gyvena kartu su žmogumi daug ilgiau, nei kas nors tikėjosi. Genetika įrodė, kad šunis žmonės laikė jau tais laikais, kai gyveno urvuose, medžiojo mamutus ir mokėsi tarti pirmuosius žodžius. Mokslininkai labai susidomėjo, ar tokia ilga partnerystė neišmokė šuns ne tik elgtis, bet ir mąstyti žmogiškai. „Natūrali šuns aplinka – žmogaus namai, žmonių socialinė terpė“, – sako Vilmos Csćnyi iš Eötvös Lorćnd universiteto Budapešte. Šio mokslininko nuomone, kad galėtume gyventi kartu su šunimis, privalome turėti ir panašius mąstymo pagrindus. „Šuniui įdomus emocinis ir prasminis žmogaus minčių turinys, – teigia V. Csćnyi, – ir jis išmoksta laikytis žmonių visuomenės taisyklių“. Taigi, kol kiti zoologai tyrinėja beždžionių socialinį pažinimą, jo vadovaujama specialistų komanda atlieka unikalų tyrimą su šunimis. Pirmasis darbas, kurio ši komanda ėmėsi, buvo mėginimas ištirti žmogaus ir jo numylėtinio ryšius: ar šuo iš tiesų yra žmogaus šeimos narys? Šuns ir jo šeimininko emociniai saitai neabejotini, o šunų veislininkystė suteikė šiuolaikiniams šunims žmogaus kūdikio bruožų. Bet, atmetus visus prietarus, ar tikrai santykis tarp šių zoologinių rūšių sumodeliuotas pagal žmogaus tėvo ir vaiko santykius? Norėdami tai ištirti, V. Csćnyi laboratorijos darbuotojai Józsefas Topćlas ir Ćdamas Miklósis pritaikė šunims „neįprastos situacijos“ testą, paprastai naudojamą tiriant motinos ir kūdikio ryšius. Prie motinos prisirišę kūdikiai neįprastose situacijose elgiasi vienodai: kai mama šalia, kūdikis parodo šiek tiek baimės, tačiau džiaugiasi galėdamas ištirti nepažįstamą aplinką. Motinai išėjus kūdikis pasijunta nelaimingas, tačiau paprastai greitai pripranta prie kito globotojo. Prisirišimas prie motinos išaiškėja, kai, jai sugrįžus, kūdikis siekia su ja pasisveikinti.J. Topćlas ir Ć. Miklósis stebėjo 51 šuns elgesį šioje testinėje situacijoje. Šunys entuziastingai tyrinėjo nepažįstamą patalpą, bet tik tol, kol šeimininkai buvo šalia. Šeimininkams išėjus, šunys nerimavo: inkštė, staugė, tupėjo prie durų. Net kai pagaliau susitaikė su nauja situacija, grįžus šeimininkams prisirišę šunys su didžiausiu džiaugsmu juos sveikino. „Atrodo, kad šuo ir žmogaus kūdikis elgiasi labai panašiai, – daro išvadą Ć. Miklósis. – Mes manome, kad tai – evoliucionavusio prijaukinimo padarinys“.V. Csćnyi nuomone, yra du šuns santykių su šeimininku formavimosi etapai. Pirmajame 6-12 savaičių amžiaus šunyčiai pirmą kartą susipažįsta su žmogumi ir iš prigimties pripažįsta žmogų savo rūšies atstovu. Kitame etape išsivysto šuns prisirišimas prie to asmens, kuris parodo jam daugiausia meilės.

„Kvailas“ šuns elgesys

Mokslininkai mano, kad šuns prisirišimas prie žmogaus gali paaiškinti, kodėl šunys kai kuriais atvejais elgiasi kvailai. 1980 metais zoologas Harry Frankas paskelbė, kad vilkas, kurio neįmanoma priversti klausyti komandos „sėdėt“, lengvai išmoko nuspausti durų rankeną ir atsidaryti duris vien tik pamatęs, kaip tai daro kitas vilkas. Taip elgtis ne visada sugeba net gerai išdresiruoti šunys, metų metus stebintys varstomas duris. H. Franko išvada buvo tokia, kad dėl paklusnumo šunys prarado tam tikrus gebėjimus, kurie padėdavo savarankiškai spręsti iškilusias problemas. Šunys prarado įžvalgą, nes žmogaus intervencija į šuns evoliuciją atskyrė juos nuo galimybės patiems spręsti. Ką gi, daugelis žmonių mano, kad naminiai gyvūnai nėra tokie protingi, kaip laukiniai. Daugumos šunų smegenys mažesnės už to paties dydžio vilkų, ypač sumažėjusios tos dalys, kurios susijusios su regėjimu ir uosle. Tačiau Ć. Miklósis įrodė, kad tai – nebūtinai prijaukinimo padarinys. Mažųjų Azijos vilkų smegenys, pavyzdžiui, irgi mažesnės už kitų to paties dydžio vilkų. Dar daugiau, šunys neatrodo praradę tų protinių gebėjimų, kuriais naudodamiesi jų protėviai medžiodavo gaujomis. Šunys gerai suvokia objektų nekintamumą – kad daiktai niekur neišnyksta, net kai jų nebematai. „Šio šunų suvokimo lygis ne ką ne menkesnis už beždžionių“, – teigia Ć. Miklósis. Šuo netgi gali mintyse susidaryti žemėlapį, kad atrastų naujus kelius per pažįstamą teritoriją.J. Topćlas su Ć. Miklósiu įtaria, kad šunų nesugebėjimas savarankiškai spręsti problemos nereiškia kokių nors protinių galimybių praradimo. Tai tiesiog dresiravimo ir prisirišimo prie šeimininko išugdyta elgesio norma. Kuo labiau šuo
prisirišęs prie šeimininko, tuo dažniau jis išsižada galimybės pats spręsti problemą.Įrodymai? J. Topćlas ir Ć. Miklósis paprašė 28 šeimininkų užpildyti anketą, iš kurios aiškėja antropomorfinio požiūrio į šunį laipsnis. Anketoje buvo klausiama: „kaip dažnai priimate šunį į lovą“, „ar švenčiate šuns gimtadienį“, „ar stipriai šuo reaguoja į jūsų emocijas“ ir pan. Paskui šunims buvo duota užduotis savarankiškam sprendimui. Norėdami ėsti, jie turėjo išsitraukti dubenėlį su maistu iš po vielinio tinklelio.Išvada tokia, kad, kuo „intymesni“ šuns ir šeimininko ryšiai, tuo blogiau šuo vykdo užduotį. Tačiau visi skirtumai dingdavo šeimininkui paraginus šunį išsitraukti dubenėlį su maistu. „Labiau prisirišę šunys protavo nė kiek ne blogiau. Jie tiesiog pasirodė esą labiau priklausomi, – teigia Ć. Miklósis. – Tai nereiškia, kad jie nesugebėjo patys spręsti problemos“. H. Franko išvadą apie šunų nesugebėjimą savarankiškai spręsti paneigia ir tyrimai su šunimis, kurie išmokyti būti aklųjų vedliais. „Šiuo atveju problemą geriausiai sprendžia tie šunys vedliai, kurie labiausiai prisirišę prie savo aklo šeimininko“, – komentuoja V. Csćnyi. Čia santykiai tokie, kad šuo ir šeimininkas „bendradarbiaujaTačiau mokslininkai išsiaiškino, kad ir šunys vedliai savarankiškų sprendimų imasi tik tada, kai tai būtina.Beje, iki šiol buvo manoma, kad tik žmonės sugeba „bendradarbiauti“. Kiti gyvūnai vienijasi bendram reikalui tik tada, kai sutampa jų interesai ir tikslai, pavyzdžiui, medžioklei arba jauniklių gynimui. Dar viena sritis, kurioje bendravimas su žmogumi tik praplėtė šuns protinius sugebėjimus, yra komunikacija. Ć. Miklósis su kolegomis įrodė, kad šunys gali išmokti reaguoti į subtiliausius žmogaus gestus. Gauruotieji keturkojai gali atrasti paslėptą maistą šeimininkui tik mostelėjus, linktelėjus, pasukus galvą ar net vien tik žvilgtelėjus reikiama kryptimi. Gal tai ir atrodo paprasta, bet joks kitas gyvūnas, net beždžionė, taip gerai gestų nesupranta.

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 1977 žodžiai iš 5822 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.