Aplinka ir zmogus
5 (100%) 1 vote

Aplinka ir zmogus

1.Biosferos sandara Erdvė kurioje egzistuoja gyvybe vadinama biosfera. Biosfera yra žemės dalis,t.y. gyvųjų organizmų egzistavimo sritis. Biosfera susidarė prieš 3.4 – 4.5 mln. metų. Susideda iš litosferos(viršutinio žemės sluoksnio), hidrosferos(vandenų, jūrų, upių) ir atmosferos dalies- troposferos(oro).

Litosfroje gyvybė aptinkama 2-3 km storyje, atmosferoje – iki 10-15 km aukščio, o hidrosferoje-visoje jos gelmėje. Labiausiai išsivystę organizmai gyvena ten kur susikerta visos šios sferos: apatiniuose oro, viršutiniuose dirvos ir vandens sluoksniuose. Bendra gyvųjų organizmų masė – 2.4*1012 tonų. Biosferos nėra griežtai apibrėžtos. Remdamiesi mokslo ir technikos laimėjimais, gyvenamoji erdvė yra pastoviai plečiama (pvz : gyvieji organizmai kosminiais laivais iškeliami toli už biosferos ribų)

2.Biosferos apsauga.Biosferos apsaugos problema yra nepaprastai sudėtinga, kompleksinė ir susijusi su visais žmogaus veiklos aspektais: planeta žalojama ardant natūralų landšaftą- statant miestus ir gyvenvietes, kasant kalnus, naikinant miškus, tiesiant kelius ir t.t. Gamta yra nepaprastai teršiama visoje planetoje. Per paskutinįjį šimtmetį išnyko šimtai gyvunijos rūšių, ties išnykimo riba dar yra apie 1000 rūšių. Biosfera jau praktiškai pati negali apsivalyti. Visas šias problemas turi spręsti pats žmogus. Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai naudojami visuomenės reikmėms tenkinti.gamtos ištekliai skirstomi į 1. Sąlygiškai neišsenkančius, 2.Atsikuriančius 3.Senkančius. Didelė tarptautinė problema yra nevienodas gamtos išteklių ir jų vartotojų pasiskirstymas. Kadangi ištekliai senka, tai itin svarbu juos racionaliai naudoti ir saugoti. Racionalus gamtos išteklių naudojimas labai susijęs su gamtos apsauga.

3.Energijos apykaita Energija- materijos judejimo matas, sistemos gebejimas atlikti darba. Pagal judejimo formas energija skirstoma i mechanine, silumine, elektros, magnetine, elektromagnetine, gravitacine ir branduoline. Energijos savybes ir jos kitima ekosistemose galima apibudinti dviem termodinamikos desniais. Pirmasis desnis aiskina,kad eneregija gali pereiti is vienos formos i kita. Bet negali is naujo susidaryti arba isnykti. Sistemai pereinant is vieno buvio i kita, jos energijos pokytis tiksliai atitinka su ta sistema saveikaujanciu kunu energijos padidejima arba sumazejima..Antras desnis nusako vykstanciu termodinaminiu procesu krypti: pereinant is vienos energijos formos i kita, kiekviena karta prarandama didesne dalis potencines energijos, ji issisklaido.

Visi gyvybiniai procesai musu planetoje vyksta pereinant is vienos energijos formos i kita, Ji gaunama saules sviesos pavidalu ir zemes pavirsiuje paverciama silumine energija. Taigi gyvybes esme sudaro nuolatiniai energijos ir medziagu apykaitos procesu kitimai: augimas, sudetingu cheminiu medziagu sinteze ir ju irimas.

4.Ekologijos tyrimų objektas ir metodai .Ekologija – biologijos mokslo šaka, tirianti organizmų ir gyvosios aplinkos santykius, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką, aukštesnio nei organizmas lygio biologines sistemas. Ekologija nagrinėja rūšies, augalų ir gyvūnų bendrijų, ekosistemų organizaciją, raidą, tiria medžiagų ir energijos apykaitos gamtoje specifiką, gamtinės atrankos,adaptacijų,ekogenezės, evoliucijos mechanizmą. Ekologija, kaip ir visas moxlas remiasi dialektikos principais, pagal kuriuos visi gamtos reiškiniai siejasi ir vienas kitą veikia. Pagrindinis eko0logijos tyrimų metodas,populiacijų, biocenozių, ekosistemų racionalios eksplotacijos ir apsaugos teoriniai pagrindai remiasi gretimų mokslo šakų- botanikos, zoologijos,fiziologijos, genetikos geologijos- sinteze, naudoja lyginamuosius, aprašomuosius, variacinėje statistikoje, tikimybių teorijoje, kibernetikoje taikomus metodus.

5.Ekosistema Ekosistema – tai sausumos paviršiaus ar vandens erdvės dalis, kurioje gyvena įvairūs augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai, kartu su abiotine aplinka sudarantys vieningą kompleksą, jame nuolat vyksta medžiagų ir energijos apytaka, o ši biosistema vystosi toliau, prisitaikydama prie konkrečių aplinkos sąlygų. Taigi ekosistema – vieningas darinys, apimantis ne tik organizmus, bet ir visą fizinių jų gyvenamosios vietos veiksnių kompleksą. Ekosistemos būna įvairių tipų bei dydžių ir sudaro visumą. Nustatyti tixlias ekosistemų ribas galima tik iš dalies, nes ekosistemos glaudžiai susijusios, energija ir maisto medžiagos dažnai pernešamos sudėtingomis mitybos grandinėmis iš vienos sistemos į kitą. Ekosistemos yra save reguliuojančiosios, todėl procesai greitėja arba lėtėja(t.y palaikoma pusiausvyra.)

6. Ekologinė niša Ekologinė niša – tai biotinių ir abiotinių veiksnių, nuo kurių priklauso organizmo vieta biocenozėje ir ekosistemoje, kompleksas . Kiekvienai organizmų rūšiai būdingi specifiniai santykiai su aplinka, todėl dažnai artimos rūšys, jeigu šiek tiek skiriasi jų mityba ar gyvenimo būdas, toje pačioje teritorijoje užima skirtingas ekologines nišas. Kadangi kiekviena augalų ar gyvūnų rūšis biocenozėje užima jai patogiausias mitybai ir gyvenimo būdui teritorijas – ekologines nišas, tai taip išvengiama konkurencijos, geriau pasinaudojama gamtinės aplinkos ypatybėmis. Biocenozės, kuriose visos nišos yra užimtos, vadinamos prisotintosiomis, o tos, kuriose yra tuščių nišų, neprisotintosiomis.
Ekologinė nišos funkcinė pozicija ekosistemoje priklauso nuo kitų rūšių bei padėties erdvėje ir laike. Pirmą kartą (1940 rn.) nišos terminą pavartojo R. Džonsonas (Jonson), tirdamas, kaip priklauso gyvūnų rūšių paplitimas nuo abiotinės aplinkos ir mitybos. Dž. Grinelio (Grinelt) nuomone, toje pačioje teritorijoje negali būti dviejų skirtingų rūšių, kurios ilgesnį laiką užimtų visiškai vienodas, identiškas ekologines nišas. Ekologinė niša apibūdina rūšies arba populiacijos ypatumus, t.y. gyvąsias posistemes, kurios sudaro ekosistemas. Be to, fumdamentali niša atspindi rūsies arba populiacijos potencines savybes, užfiksuotas jos generiniame fonde. Reali niša priklauso nuo rūsies arba populiacijos fenotipų visumos, kurią nulemia genetinis fondas. Ekologinė niša lemia rūšies vietą mitybos grandinėje ir bendrijos trofiniame mitybos lygyje, taip pat apibūdina konkrečios rūšies santykius su kitomis rūšimis, kurios naudojasi bendrais ekosistemos ištekliais (erdve, teritorija, maistu, šviesa ir kt.). Rūšys, ūžimančios tą pačią arba panašią nišą skirtinguose geografiniuose regionuoseč vadinamos geografiniais ekvivalentais (pvz., voveres visame pasaulyje gyvena spygluočių miškuose).

7. Energijos ir medžiagų apykaita ekosistemose Energija (gr. energeia – veikimas) – materijos judėjimo matas (fizikine prasme), sistemos gebėjimas atlikti darbą. XIX a. viduryje buvo nustatyta, kad visos judėjimo formos viena į kitą pereina griežtai apibrėžtais kiekybiniais santykiais. Pagal energijos tvermės dėsnį atviros sistemos energijos pokytis dėl sąveikos su išore yra skaitiškai lygus (tik priešingo ženklo) išorinių kūnų energijos pokyčiui. Sistemos energijos pokytis, pereinant sistemai iš vienos (pradinės) būsenos į kitą (galutinę), priklauso tik nuo būsenų, bet nepriklauso nuo perėjimo būdo. Tai aiškai rodo, kad energija yra vie-nareikšmė sistemos būsenos funkcija. Pagal judėjimo formas energija skirstoma į mechaninę, šiluminę, elektros, magnetinę, elektromagnetinę, gravitacinę ir branduolinę. Mechaninė energija skirstoma į kinetinę ir potencinę. Siluminė energija yra atomų ir molekulių chaotiško (šiluminio) judėjimo energija. Sį judėjimą apibūdina kūno (organizmo) temperatūra. Cheminę energiją lemia kūnų – organizmų cheminė struktūra ir sudėtis. Cheminių virsmų metu cheminė energija išsiskiria arba absorbuojama kita forma. Galimas ir at-virkščias reiškinys. Pavyzdžiui, augaluose, vykstant fatosintezei, Saulės energija virsta chemine. Pastaroji vartojama organizmo organinių junginių sintezei, kvėpavimo metu ji susikaupia makroenergetiniuose junginiuose (adenozintrifosfate ir kt.). Sią energiją lastelės vartoja mechaniniam darbui (pvz., raumenims sutraukti), elektrinėms (nerviniams impulsams pasiųsti), osmosinėms (molekulėms prieš koncentracijos gradientą judėti), cheminėms (naujoms organų struktūroms gaminti) ir kitoms funkci joms atlikti. Dalis energijos išsiskiria (arba absorbuojama) iš organizmo į aplinką šilumos pavidalu. Energija matuojama džiauliais (J), ergais (erg), kalorijomis (cal). Kalorija – tai šilumos kiekis, reikalingas 1 g vandens temperatūrai pakelti 1°C; 1000 cal = 1 kcal; 1 cal = 4,1868 J; J = 0,24 cal = 107 erg. Gyvuosius organizmus veikia energijos srautas, kurį sudaro Saulės ir kitų kūnų ilgabangė šiluminė spinduliuotė. Dėl Saulės spinduliuotės susidaro tam tikros aplinkos klimatinės sąlygos (temperatūros režimas, vandens garavimo greitis, oro masių ir vandens judėjimas). Žalieji augalai organinei medžiagai kurti (t.y. fotosintezei) asimiliuoja labai nedidelę Saulės energijos dalį (0,5-1,5%). Energijos formos biologinėse sistemose pakinta veikiant fermentams. Saulės šviesos energiją sugeria žaliųjų augalų ląstelių chloroplastų ir fotosintetinančių bakterijų pigmentai. Vykstant fotocheminėms ir tolesnėms oksidacijos-redukcijos reakcijoms, dalis šviesos energijos chloroplastų ir bakterijų membranose transformuojama į elektrinių potencialų skirtumą (elektros energiją) arba į vandenilio jonų koncentracijos gradientą (osmosinę energiją). Toliau elektros arba osmosinė energija transformuojama į cheminę energiją, kuri kaupiasi adenozintrifosfato (ATF) molekulėse (fotosintetinis fosforinimas). Gyvūnai ir hererotrofiniai mikroorganizmai vartoja būtent fotosintezės metu sukauptą organinių medžiagų energiją. Sioms medžiagoms oksiduojantis, dalis cheminės energijos tiesiog kaupiasi sintetinamo ATF molekulėse (glikolizinis ir substratinis fosforinimas). Laisvą deguonį vartojančiuose (aerobiniuo-se) organizmuose per tolesnes oksidacijos-redukcijos reakcijas cheminė energija transformuojama į elektros arba osmosinę energiją mitochondrijų ir aerobinių bakterijų membranose. Ši energija vartojama ATF sintezei (oksidacinis fosforinimas). Kai kurie mikroorganizmai gali pasisavinti cheminę energiją, oksiduodami organinius ir neorganinius (pvz., sieros, geležies) junginius arba vartodami molekulinį azotą kaip

oksidatorių vietoj deguonies. ATF yra universalus biologinių sistemų gyvybinių procesų energijos šaltinis. Jis naudojamas organiniams junginiams sintezuoti (anabolizas), joniniams gradientams ląstelių membranose generuoti, mechaniniam darbui atlikti. Joninių gradientų energija vartojama impulsams perduoti, ląstelėms sužadinti
medžiagoms pro ląstelių membranas transportuoti. Oksidacijos-redukcijos reakcijų metu susidaranti cheminė energija.

8. Fotosintezė ir augalų kvėpavimas. Fotosintezė – organinių junginių susidarymas žaliuosiuose augaluose ir kaikuriose bakterijose (žaliosiose, pumpurinėse) dėl šviesos energijos poveikio, pradinis asimiliacijos procesas. Iš anglies dioksido ir vandens sintetinasi angliavandeniai ir (įsijungiant azotui, fosforui, sierai ir kt. cheminiams elementams) kiti organiniai junginiai (organinės rūgštys, baltymai, riebalai), o į atmosferą išsiskiria deguonis. Šviesos energiją augaluose absorbuoja chlorofilas ir fotosintetinantys pigmentai. Fotosintezė vyksta chloroplastuose ir bakterijų membranose. Augaluose greta vyksta du priešingi procesai – fotosintezė ir kvėpavimas, kurio metu skaidomos organinės medžiagos. Kai fotosintezei sąlygos būna palankios, tuomet augalai kvėpuodami išnaudoja apie 10 asimiliuotų produktų. Tačiau taip būna palyginti retai: paprastai augalai gamtoje per parą išeikvoja 15-20 asimiliuotų produktų. Fotosintetinis aktyvumas nusakomas organinių medžiagų kiekiu, pagamintam tam tikrame lapo paviršiaus plote per atitinkamą laiko vienetą. Fotosintezės intensyvumas priklauso nuo augalų apsirūpinimo mineraliniais elementais. Ypač svarbus yra azotas, nes jis įeina į chlorofilo sudėtį.

9. Populiacijų ekologija. Populiacija (lot. populiatio – populus — liaudis, minia) – vienos biologinės rūšies genetiškai skirtingų individų santalka, užimanti tam tikrą erdvę arba teritoriją, kurioje jie keičiasi genetine informacija, turi tik tai santalkai būdingus požymius ir savybes, kurios leidžia ilgai (teoriškai – neribotai) egzistuoti. Kitaip tariant, populiacijos yra elementari rūšies egzistavimo forma. Kiekviena rūšis susideda iš daugelio populiacijų, užimančių jos arealo dalis. Kiekvienai populiacijai būdinga viršutinė ir apatinė individų gausumo ribos. Šias ribas lemia energijos apytaka biocenozėje, klimatas, geografiniai veiksniai, savita populiacijos individų medžiagų apytaka ir jos greitis. Neorganiniai ir organiniai ištekliai taip naudojami, kad išliktų palikuonys, todėl savaime palaikomas individų skaičius, vadinamas populiacijos homeostaze, arba autoreguliacija. Kiekviena populiacija turi tik jai būdingą genetinį fondą. Jis santykinai pastovus, nes tos pačios populiacijos individai dažniausiai kryžminasi vieni su kitais negu su kitų populiacijų individais. Tačiau to paties genetinio fondo individai yra genetiškai nevienodi ir individualaus vystymosi metu nevienodai prisitaiko prie aplinkos. Dėl to populiacijos, vykstant mikroevoliucijai (laipsniškas gyvųjų organizmų kitimas), vis labiau prisitaiko prie aplinkos. Vidinė populiacijos struktūra yra sudėtinga: jos individai skiriasi lytimi, amžiumi, priklauso skirtingoms kartoms, skirtingoms populiacijos vidaus grupėms (bandoms, kolonijoms, šeimoms), užima nevienodą vietą populiacijos hierarchijoje. Dėl biogeo cenozės kitimų keičiasi populiacijos genetinė sudėtis, struktūra, individų gausumas ir užimamas plotas. Savo ruožtu populiacija veikia aplinką ir kitų rūšių populiacijas, t.y. daro įtaką ekosistemos dinamikai. Kiekvienoje populiacijoje aptinkamos visos biotinių santykių formos, būdingos vidiniams rūšies ir tarprūšiniams santykiams. Kiekvieną populiaciją apibūdina šie požymiai: individų gimstamumas, mirtingumas, prieauglis, augimo tempas, biotinis poten-cialas, gausumas, tankis, genetinė struktūra, prisitaikomumas, ištvermingumas, paplitimas, gyvenimo ciklas ir pan. Populiacijų struktūrą, funkcionavimo ir raidos dėsnius tiria populiacijų ekologija, genetinę struktūrą ir kitimus – populiacijų genetika. Ypač svarbi pastaroji. Daugiausia dėmesio skiriama populiacijų genetiniam heterogeniškumui, struktūrai, individų skaičiaus dinamikai tirti. Dažniausiai tam naudojami matematiniai metodai. Populiacijų genetika teikia duomenų antropologijai, medicininei genetikai, mikroorganizmų, augalų ir gyvūnų selekcijai. Lietuvoje populiacijų genetikos tyrimai daromi nuo septintojo dešimtmečio pradžios. Tiriama galvijų (Z. Vagonis), žuvų (J. Virbickas) populiacijų genetinė struktūra, paveldimų ligų dažnumas žmonių populiacijose (V. Kučinskas, A. Sinkus), aplinkos mutagenų poveikis žmogaus ir gyvūnų populiacijoms. Populiacijų ekologija, arba populiacijų dinamika, tiria organizmų rūšies populiacijų struktūrą, jų funkcionavimo ir raidos dėsnius, sąveiką su aplinka, savireguliaciją, mikroevoliuciją, polimorfizmo, gausumo ir tankio kitimą. Populiacijų tipai ir jų jvairovė, kitaip rūšies populiacinė struktūra, priklauso nuo teritorijos ypatybių ir rūšies biologinių savybių: judrumo, prisirišimo prie teritori jos, gebėjimo įveikti natūralias kliūtis ir kt. Skiriami trys populiacijos tipai: geografinė, ekologinė ir elementarioji. Kiekvieną populiacijos tipą riboja tam tikra teritorija arba erdvė. Geografinė populiacija yra didžiausia te-ritorijos atžvilgiu ir individų skaičiumi. Šiai populiacijai priklauso vienos rūšies individų populiacijos, užėmusios teritoriją su vie-nodomis geografinėmis sąlygomis, bet skir-tingomis biocenozėmis. Tai didelėje teritorijoje paplitusios rūšies vidinės santalkos. Pavyzdžiui, didžioji zylė užima didžiulę Euroazijos dalį. Cia žinomos penkios jos
geografinės populiacijos. Mažesnės populiacijos vadinamos ekologinėmis (arba vietinėmis, lokalinėmis, biotopinėmis, cenopopuliacinėmis). Jos prisitaikę gyventi konkrečiose biocenozėse ir tam tikroje erdvėje. Kiekvienai ekologinei populiacijai būdinga nemažai ypatybių (pvz., elgsenos ir kt.), skiriančių ją nuo kitų kaimyninių populiacijų. Be to, ekologinės populiacijos esti silpnai izoliuotos viena nuo kitos, todėl jos dažnai keičiasi genetine informacija. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra dvi stirnų ekologinės populiacijos: gyvenančios laukuose, krūmynuose, miškeliuose ir gyvenančios miškuose, bet jos nėra griežtai atsiribojusios. Ekologinės populiacijos užimama teritorija aplinkos veiksnių atžvilgiu būna gana įvairi, nes jie skirtingai veikia populiacijos struktūrą. Priklausomai nuo vietinių aplinkos sąlygų susiformuoja elementariosios arba mikropopuliacijos, kurios morfologiškai, fiziologiškai arba etologiškai skiriasi viena nuo kitos. Etologija (gr. ethos – paprotys, charakteris + logos – mokslas) – mokslo šaka, tirianti gyvūnų elgesį natūralioje aplinkoje. Tarp vienos populiacijos narių (individų) susiklosčiusius tarpusavio santykius vadiname etologine populiacijos elgsenos struktūra. Elementarioji populiacija nėra savarankiška rūšies dalies egzistavimo forma. Ją sudaro vienodos genetinės informacijos individai, kurie ta informacija keičiasi su kitų elementariųjų populiacijų individais – dėl to gali išnykti išoriniai požymiai. Elementariosios populiacijos migruoja ieškodamos ganyklų, maisto ar vandens, augalai gali būti kryžmiškai apdulkinti. Tokios populiacijos trumpai egzistuoja. Populiacijos gausumas ir tankis yra vieni iš svarbiausių jos požymių. Populiacijos gausumas – tai rūšies individų skaičius tam tikroje teritorijoje arba erdvėje. Populiacijos tankis – tai individų skaičius, tenkantis vienam teritorijos arba erdvės vienetui (cm2, m2 ir t.t.). Populiacijos gausumas ir tankis nėra pastovūs dydžiai. Jie kinta priklausomai nuo gimstamumo, mirtingumo, emigracijos, imigracijos ir kt. Populiacijos tankis veikia biocenozę. Jis gali kisti iki tam tikros ribos. Viršutinę populiacijos tankio ribą lemia ekosistemos produktyvumas, trofinis (mitybos) lygis, metabolizmo (medžiagų apykaitos) intensyvumas, apatinę – homeostatinis mechanizmas. Didelis populiacijos tankis yra palankus masiniam specializuotų parazitų dauginimuisi, nes tuomet jiems lengviau susirasti ,,šeimininką“. Tačiau kai populiacijos augimo tempai itin dideli, parazitai taip pat netenka reguliuojamojo vaidmens. Reguliuojamieji veiksniai išlygina populiacijos gausumo svyravimus. Kuo didesnis populiacijos tankis, tuo stipresnis būna jų neigiamas efektas. Tankioje populiacijoje (pvz., gyvulininkystės kompleksuose) padidėja infekcinių ligų tikimybė, greitai plinta ligų sukėlėjai. Dėl to pradeda veikti tam tikrų populiacijos rūšių homeostazės palaikymo mechanizmai. Jei populiacija augtų neribotai, tai būtų sunaudoti visi ekosistemos ištekliai ir ji nustotų egzistuoti. Tačiau natūraliomis sąlygomis taip būna labai retai, nes ekosistemoje veikia daugybė vidinių rūšies ir tarprūšinių reguliuojamųjų veiksnių. Dirbtinai žmogaus sukurtose arba dėl antropogeninių veiksnių supaprastėjusiose bendrijose reguliuojamieji veiksniai būna susilpnėję. Todėl kai kurios rūšys (pvz., žemės ir miškų ūkio kenkėjai, parazitai, graužikai ir kt.) gali itin greitai daugintis. Populiacijos gausumo reguliacijai gamtoje būdingos dvi ypatybės. Pirma, dauguma reguliuojamųjų mechanizmų veikia kaip atsakas į populiacijos gausumo pokyčius, todėl reguliuojamasis poveikis būna pavėluotas. Tai nereiškia, kad populiacijos negalima visiškai stabilizuoti, veikiant modifikuojamiems (sukeliantiems populiacijos gausumo kaitą) veiksniams. Antra, reguliacija yra vienpusė: populiacija skatinama augti. Kai tik sumažėja reguliuojamųjų veiksnių įtaka, sunykusi populiacija pradeda gausėti. Organizmų gausumo dinamikos veiks-nių išskyrimas į modifikuojamuosius ir reguliuojamuosius turi didelę praktinę reikšmę. Modifikuojamųjų veiksnių poveikio tyrimas svarbus gausumo kitimo priežastims aiškinti ir prognozuoti, reguliuojamųjų mechanizmų tyrimas – gausumo svyravimo amplitudei riboti ir kiek įmanoma stabilizuoti.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2767 žodžiai iš 9003 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.