Aplinkos poveikis žmogui
5 (100%) 1 vote

Aplinkos poveikis žmogui

ĮVADAS

Pastaruoju metu Lietuvoje daug dėmesio skiriama ir aplinkos tyrimo programoms. Atmosferos oro taršos įtaka visuomenės sveikatai nagrinėjama įvairiais aspektais. Respublikoje vykdomi platesnės apimties Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų sveikatos ekologiniai monitoringo projektai. Didžiuosiuose šalies miestuose vertinama ekologinė situacija ir analizuotas gyventojų ligotumas ir mirtingumas. Gyventojų sergamumo bei mirtingumo struktūroje lėtinės neinfekcinės plaučių ligos tarp kitų ligų yra trečioje penktoje vietoje. Padidėjusį gyventojų mirtingumą lemia ne tik socialinės-ekonominės sąlygoms, bet ir aplinkos antropogeninių veiksnių įtaka sveikatai.

Plati aplinkos ir sveikatos mokslinių tyrimų programa skatina ir atitinkamų fundamentinių mokslų vystymąsi Lietuvoje. Aplinkos teršalų, tarp jų ir sunkiųjų metalų, poveikis gyvybiniams ląstelės procesams tiriamas Vilniaus universiteto Biochemijos ir biofizikos katedroje. Baltymų biosintezės ir jos reguliacijos procesai fiziologinių ir patologinių būsenų metu nagrinėjami KMU BMTI Patochemijos laboratorijoje ir KMU Biochemijos katedroje.

Žmogaus sveikatą lemia daugelis veiksnių, tarp jų ir genetinis polinkis, gyvenimo būdas, maistas, socialinė ir ekonominė būklė, galimybė gauti tinkamą sveikatos priežiūrą. Pastovi žmogaus sveikatos ir išlikimo sąlyga priklauso nuo aplinkos išteklių: oro, vandens, maisto ir vietovės, kurioje jis gyvena.

Sparčiai plintant žmogaus ūkinei veiklai, buvo nepaprastai nuniokota gamta, labai padidėjo aplinkos užterštumo mastai, dėl to sutriko ekologinės sistemos pusiausvyra. Žmogus veikė gamtą jau nuo seniausių laikų, kai pradėjo naudoti primityviausius darbo įrankius, tačiau tas poveikis buvo pastebimas tik labai ribotoje teritorijoje – ten kur žmogus gyveno. Vystantis žmonių gamybinei veiklai, intensyvėjant žemės ūkiui ir pramonei, stiprėjant mokslo ir technikos pažangai, gilėjo prieštaravimai tarp žmonių veiklos ir gamtos.

PAGRINDINIAI ATMOSFEROS TERŠALAI

Nedidelis, bet nuolat didėjantis atmosferos teršimo šaltinis – radioaktyvusis spinduliavimas, kylantis bandant branduolinį ginklą ar naudojant atominę energiją taikiems tikslams. Į atmosferą patenka nuodingų organinių medžiagų, kai chemikalais purškiami laukai; didesnis nuodingųjų teršalų koncentracijos kartais padaro žalos gyvūnams ir gretimų laukų augalams.

Įtariama, kad į atmosferą yra patekusių naujų medžiagų, darančių ilgalaikį žalingą poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, manoma, kad freonai naudojami kaip šaldomoji medžiaga ir buityje naudojami aerozoliniai purškiami iš balionėlių, naikina aukštutinės atmosferos apsauginį ozono sluoksnį, kuris saugo Žemės paviršių nuo gyvybei pavojingų ultravioletinių spindulių. Be to, atmosferoje didėja anglies dioksido, kuris gali sutrikdyti planetos šilumos balansą. Daugiausia problemų atmosferai sukėlė pramonė. Ji galėtų jas ir išspręsti. Veiksmingi turtingų pramonės šalių įstatymai padėjo sumažinti oro teršimą – dabar teršalai lieka dūmtraukių filtruose. Naujosios gamyklos turi geresnius valymo įrenginius, ieškoma būdų automobilių ir lėktuvų varikliams patobulinti. Visos šios priemonės yra brangios , bet, norėdami naudotis pramonės teikiamomis gėrybėmis, turime už tai mokėti. Neturtingose šalyse, kurios tik pradeda savo pramonės erą, oro teršimo problema labai opi. Dabar aplinkos užterštumas kelia didelį rūpestį.

Kaip aplinką veikia žmogus?

Žmogui, kaip ir kitiems gyvūnams, reikia maisto ir vandens, gryno oro ir pastogės, kad galėtų gyventi. Mes taip pat gaminame daugybę atliekų. Kaip vartotojai ir atliekų gamintojai, mes veikiame savo aplinką.

Kai žmonių populiacija buvo maža, jos poveikis aplinkai globaliniu mastu nebuvo didelis. Didėjant populiacijai, tas poveikis vis didėjo ir kėlė vis didesnį susirūpinimą.

Populiacijos dydis nėra vienintelis veiksnys, veikiantis aplinką. Žmonės nevienodai suvartoja žaliavų ir skirtingus kiekius išmeta atliekų. Kuo sudėtingesnė darosi mūsų technologija, tuo didesnis žmonių populiacijos poveikis aplinkai. Pvz., keli žmonės su elektriniais pjūklais gali iškirsti daugiau medžių negu daug daugiau žmonių su kirviais.

Anglies monoksidas (CO). Bespalvės ir bekvapės dujos, susidaro nevisiškai sudegus kurui. Anglies monoksidas natūraliu būdu susidaro mikroorganizmų ir kai kurių augalų medžiagų apykaitos procese ir yra pelkių dujų sudedamoji dalis. Antropogeniniu būdu susidaro degant anglims ir angliavandeniliams (benzinui ir kitoms kuro rūšims).

CO yra žmonėms ir gyvūnams pavojingos dujos. Patekusios į organizmą, su hemoglobinu sudaro karboksihemoglobiną ir sutrikdo kraujo apytaką – kraujas nebeaprūpina organizmo reikiamu deguonies kiekiu. Jei CO koncentracija siekia 0,01%, gali sutrikti rega, netenkama sąmonės. Jei ore >0,3% CO, taip apsinuodijama, kad mirštama.

Negalavimo simptomai pasireiškia dėl:

– deguonies pernašos blokavimo;

– sutrikus dujų apykaitai, ląstelėse susikaupia CO2 perteklius, parūgštėja citoplazma, sutrinka medžiagų apykaita;

– vyksta fermentų pokyčiai, dėl kurių sutrinka biocheminės reakcijos;

– dėl deguonies trūkumo padidėja širdies sistolinis tūris ir plakimo dažnis; tai labai pavojinga sergantiems širdies ir kraujotakos sistemos
ligomis.

Angliavandeniliai (CmHn) – labai plati organinių junginių grupė, išsiskirianti su automobilių išmetamomis dujomis nevisiškai sudegus kurui. Angliavandeniliai neigiamai veikia kraujotaką, centrinę nervų sistemą, gali sukelti ašarojimą, dirginti gleivinę. Policikliniai aromatiniai angliavandeniliai gali sukelti vėžinius susirgimus.

Anglies dioksidas (CO2) yra svarbiausias beveik nenuodingas anglies ciklo komponentas ir anglies tiekėjas fotosintezei. CO2 gerai praleidžia iš kosmoso sklindančius trumpabangius spindulius, tačiau sugeria grįžtamąjį infraraudonųjų spindulių Žemės spinduliavimą. Dėl to kyla šiltnamio reiškinys.

Sieros dioksidas (SO2) – bespalvės aštraus kvapo dujos, sukelia plaučių ir kvėpavimo takų ligas. Labai kenkia augmenijai (nyksta miškai). Veikiant Saulės spinduliams SO2 oksiduojasi į SO3, kuris gerai tirpsta vandens garuose bei vandens lašeliuose ir sudaro sieros rūgštį, kuri taip pat yra rūgščių kritulių priežastis. Pagrindiniai taršos sieros dioksidu šaltiniai – kuro deginimas pramonės ir energetikos įmonėse.

Azoto oksidai (NOx) yra keli. N2O – inertiškos, nekenksmingos dujos; NO – bespalvės dujos, neigiamai veikia nervų sistemą, mažina kraujospūdį, be to, reaguodamos su deguonimi sudaro labai nuodingas dujas NO2. NO ir NO2 dirgina viršutinius kvėpavimo organus, sukelia kosulį, ašarojimą, didesnės koncentracijos veikia plaučius ir gali būti mirties priežastis. Azoto dioksidas tirpsta vandenyje sudarydamas azoto rūgštį, kuri iškrinta ant Žemės paviršiaus rūgščių kritulių pavidalu. NO2 dalyvauja fotocheminio smogo susidarymo reakcijose. Beveik visas ore esantis NO2 atsiranda dėl antropogeninės oro taršos. Pagrindiniai šaltiniai – autotransportas ir kuro deginimas.

TERŠALŲ MIGRACIJA APLINKOJE

Gamtoje vyksta du svarbūs procesai: medžiagų migracija ir kaupimasis. Todėl pasklidusios atmosferoje iš pramonės įmonių išmestos dulkės, nuodingos dujinės medžiagos, aerozoliai nusėda ne vien arti sklaidos židinio, bet, oro srautų nešami, migruoja ir pasiekia labiausiai nutolusias Žemės vietas. Daug teršalų patenka iš atmosferos į dirvožemį dulkių, nuosėdų ir rūgščių kritulių pavidalu. Žemės ūkyje naudojami chemikalai, cirkuliuojant orui, gali užteršti atmosferą arba patekti į podirvio vandenis bei nutekėti į atvirus vandens telkinius. Šitaip migruodami teršalai tolygiau pasiskirsto, dėl to sumažėja jų koncentracija, lengviau atsistato ekosistemų pusiausvyra.

Teršalai gali migruoti vienos sferos ribose. Pavyzdžiui, į vandenį patekusi medžiaga gali judėti jame nepriklausomai nuo to, ar yra tirpale, ar adsorbavosi ant suspenduotų dalelių. Į atmosfera patekusi medžiaga yra pernešama oro srautų. Jos judėjimo greitį sąlygoja atitinkami meteorologiniai reiškiniai. Panašiai vyksta ir biosferoje, kur medžiagos pasiskirstymas augmenijos ir gyvūnijos pasaulyje priklauso nuo pernešimo procesų mechanizmo organizmuose. Medžiagų migracija dirvoje skiriasi nuo kitų sferų tuo, kad dirvoje ji vyksta dėl difuzijos ir masių pernašos, kurioje dalyvauja nešėjas vanduo, kurio judėjimą apsprendžia kitos jėgos.

Medžiagų migraciją vienoje sferoje nulemia tik pernašos proceso charakteristikos toje sferoje, medžiagos savybės įtakos neturi. Šios savybės tampa reikšmingos, kai vyksta migracija tarp sferų  čia lemia termodinaminiai ir kinetiniai medžiagų pokyčių parametrai.

Gamtoje galioja kaupimo dėsnis. Jo esmė – sukaupti tam tikras atsargas, kad kritiniu momentu būtų išsaugota gyvybė. Aplinkoje išsklaidyti teršalai, pradedant pirmąja mitybos grandimi (augalais), kaupiasi tam tikrose vietose. Pavyzdžiui, augalų stiebuose ir lapuose dėl intensyvios medžiagų apykaitos yra daug mažiau teršalų negu šakniagumbiuose, kuriuose medžiagos tik kaupiasi. Gyvūnai migruojančius su vandeniu ir maisto produktais teršalus kaupia kartu su riebalų atsargomis. Taigi, esant nedideliam atmosferos, vandens ar dirvožemio užterštumui, gamta ir pati sugeba su juo susidoroti išsklaidydama, mineralizuodama ir pan.

Teršalas yra medžiaga, egzistuojanti didesne negu natūrali koncentracija, atsirandanti dažniausiai dėl žmonių ūkinės veiklos ir turinti neigiamą poveikį aplinkai.

Technogeninė tarša gali būti skirstoma į tris grupes: fizikinę, cheminę ir biologinę taršą. Fizikinę taršą sudaro: triukšmas, vibracijos, elektromagnetiniai laukai, jonizuojanti spinduliuotė, šiluminė spinduliuotė, UV ir matomos spektro srities spinduliuotė.

Cheminės taršos grupei priklauso ne tik įvairūs cheminiai elementai ir medžiagos, bet ir junginiai, susidarantys jiems sąveikaujant tarpusavyje ar veikiant įvairiems biosferos faktoriams. Tokia tarša ypač pavojinga, nes susidarantys junginiai kartais būna toksiškesni ir pavojingesni negu pradiniai į aplinką patenkantys teršalai.

Biologinei taršai priklauso užkrėtimai mikroorganizmais.

APLINKOS POVEIKIS ŽMOGAUS SVEIKATAI

Ligos dažnai kyla dėl aplinkos užterštumo. Tačiau liga retai turi vieną konkrečią priežastį ar tiesioginį ryšį su aplinkos poveikiu. Dažniausiai ligos atsiradimui turi įtakos keletas faktorių, tarp jų fizinė ir biologinė aplinka ir gyvenimo būdas. Šie faktoriai savo ruožtu susiję su daugeliu kitų, tokių kaip vietiniai įpročiai bei tradicijos ir industrializacijos
lygis. Primityvios bendruomenės, pragyvenančios iš savo ribotų vietinių resursų, daug dažniau kenčia nuo įvairių ligų negu civilizuotos miestuose gyvenančios visuomenės. Industrinė visuomenė jau beveik pamiršo tokias ligas kaip cholera, dizenterija ar šiltinė. Tačiau tokios visuomenės nariai daug dažniau kenčia nuo kvėpavimo takų ligų ir vėžio.

Nors nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp užterštos aplinkos ir ligos sunku, reikia įsidėmėti, kad tiek oras, kurio kvėpuojame, tiek vanduo, kurį geriame ar dirvožemis, kuriame auginame grūdus ir daržoves gali būti įvairių sveikatos problemų priežastimi.

Teršiančios medžiagos yra daugiau ar mažiau toksiškos gyviems organizmams. Iš toksinių medžiagų išskiriamos kancerogeninės medžiagos  tokios, kurios gali sukelti vėžį. Svarbus reiškinys yra kelių toksinių medžiagų bendras, arba sinergetinis, poveikis, kuris gali būti didesnis arba kitoks nei kiekvienos jų atskirai. Pavyzdžiui, sieros dioksidas (SO2) ir kietos dalelės yra oro taršos komponentai. Kiekvienas jų atskirai gali sukelti neigiamą poveikį sveikatai, tačiau veikdami drauge, kai SO2 dujos adsorbuotos ant kietų dalelių, patenka į plaučius giliau negu galėtų būti įkvėptos pavienės, todėl padaro daugiau žalos plaučiams. Kitas sinergetinio poveikio aspektas  organizmas, paveiktas vieno toksino, gali tapti daug jautresnis kitų nuodingų medžiagų poveikiui.

Nors atskiros teršalų rūšys veikia žmogaus organizmą skirtingais būdais, daugelis jų turi bendrų būdingų bruožų. Beveik visos žmogaus kūno dalys yra veikiamos vienų ar kitų teršalų. Pavyzdžiui, švinas ir gyvsidabris veikia smegenis, arsenas  odą, anglies monoksidas  plaučius, kadmis  širdį, kartu darydami neigiamą poveikį visam organizmui ir sukeldami įvairias ligas.

Didžiausia leistina tarša – tai iš atskiro ar kelių šaltinių per laiko vienetą išmestų kenksmingų medžiagų kiekis, kuris nagrinėjamoje vietovėje, įvertinus kitų taršos šaltinių poveikį, neviršija didžiausių leistinų koncentracijų. Didžiausios leistinos koncentracijos (DLK) – tai tokia priemaišų koncentracija, kuri, veikdama periodiškai arba visą žmogaus gyvenimą, nedaro neigiamo poveikio ne tik žmogui, bet ir visai aplinkai.

Vieni cheminiai elementai ir junginiai yra mažiau kenksmingi aplinkai ir žmogui, kiti labiau, todėl ir jų DLK skiriasi.

Cheminių medžiagų poveikis atskiriems individams priklauso nuo dozės. Nors didesnės koncentracijos yra pavojingos, žalingos ar net mirtinos, mažos koncentracijos gali būti naudingos ar net būtinos gyvybei palaikyti.

Beveik visi elementai yra reikalingi žmogaus organizmui. Svarbiausia – tinkamos jų koncentracijos. Yra sudarytos lentelės, kuriose nurodyti elementų kiekiai (pvz., mg/parą) – reikalingi, optimalūs, kenksmingi ir mirtini.

Pavyzdžiui, gerai žinoma, kad fluoras reikalingas žmogaus dantims ir kaulams, tačiau per dideli jo kiekiai labai žalingi. Taigi maži medžiagų kiekiai dažnai būna ne tik nekenksmingi, bet yra reikalingi, tačiau tos pačios medžiagos dideli kiekiai gali būti labai žalingi. Reikšmės turi ir kokiu būdu teršalas patenka į organizmą. Apsinuodijimas švinu vieną kartą net ir didesne doze nėra toks pavojingas kaip ilgalaikis nuodijimasis nors ir daug mažesnėmis dozėmis.

Nuodingos medžiagos į organizmą gali patekti:

– per virškinimo traktą;

– įkvepiant per plaučius;

– per odą;

– tiesiogiai į kraujotaką per žaizdas.

Nuodingos medžiagos veikia biologines sistemas, sutrikdydamos biocheminių procesų funkcijas ir taip sukeldamos pražūtingus efektus. Nuodingų medžiagų poveikis priklauso nuo to, kokiu keliu jos patenka į organizmą, kaip pasiskirsto ir kaip pasišalina. Lengviau pašalinamos tos medžiagos, kurios gerai tirpsta vandenyje. Todėl daugelis šių medžiagų perdirbimo organizme fazių yra skirtos padidinti jų tirpumui vandenyje. Čia svarbiausias vaidmuo tenka fermentams. Jie oksidacijos, redukcijos ar hidrolizės reakcijų būdu paverčia nuodingas medžiagas junginiais, kuries geriau tirpsta vandenyje ir yra lengviau pašalinami iš organizmų.

Oro tarša

Grynas, švarus oras – tai dujų ir įvairiausių dalelyčių mišinys. Žemės atmosferoje daugiausia yra azoto dujų – 78%. Be azoto ore yra deguonies (21%), Anglies dioksido (0.04%), argono ir kitų cheminių elementų. Tarp dalelių, kurios dažnai padaro orą matomą, nuspalvina dangų ir debesis, yra mažyčių vandens lašelių (iš jų susidaro rūkana, rūkas ir žemutiniai debesys) bei ledo kristalų (sudarančių aukštutinius debesis). Iš jūrų į orą patenka druskos kristalėlių, o iš sausumos – dulkių, kuriose rasime smiltelių, augalų žiedadulkių ir sporų bei daugybę kitokių medžiagų. Šios dujos ir jų priemaišos augalams ir gyvūnams dažniausiai nekenksmingos; žmogus irgi prie jų prisitaiko. Tačiau ore atsiranda ir kenksmingų bet kokiai gyvybei priemaišų – tai oro tarša, daugiausia atsiradusi žmogaus dėka (oro tarša gali atsirasti ir ugnikalnių išsiveržimo metu ar kt.).

Orą daugiausia teršia žmogus . Miestų ir pramonės rajonų užterštame ore kur kas daugiau retesnių dujų, kurių švariame ore esama tik pėdsakų arba visai nėra. Užterštu oru nemalonu kvėpuoti, neretai jis būna netgi kenksmingas bet kokiai gyvybei. Žmogaus
sveikatai kenkia užteršta aplinka; yra netiesioginė žala – mažėja augalų derlingumas , genda įvairiausi daiktai.

Svarbiausias oro teršimo šaltinis – iškastinio kuro deginimas. Akmens anglys, kūrenamos namų židiniuose, pramonės įmonių ir garvežių pakurose, gulė suodžių sluoksniu ant Europos ir Šiaurės Amerikos miestų XXa. Pradžioje, o dabar miestų orą teršia naftos produktų, ypač benzino ir dyzelino kuro, dūmai.

Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose ir pakurose, išmeta daugybę teršulių, nevienodai veikiančių aplinką. Tarp jų ypač daug yra sieros dioksido. Iš šių aitrių, vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro sieros rūgštis, nuo kurios žūva augalai, genda pastatai. Variklių cilindruose ir pakurose kai būna labai karšta, susidaro azoto oksidų. Šios troškios dujos irgi virsta rūgštimis. Saulės spindulių veikiami, azoto oksidai sudaro fotocheminį smogą, ypač būdingą JAV miestui Los Andželui . Į atmosferą patenka ir daug suodžių bei pelenų – nesudegusių angliavandenilių ir kitų dalelių. Jų juodos riebios apnašos dengia pastatus, teršia drabužius. Smogas labai kenksmingas žmogaus sveikatai. Nuo 1952m.smogo Londone mirė 4000 žmonių.

Šiuo metu Lietuvoje iš viso nustatoma 16 kenksmingų oro priemaišų koncentracijų – sieros dioksido, azoto dioksido, anglies monoksido, sulfatai, sieros vandenilis ir kt.

Be stacionarių lokalinio oro monitoringo postų, Fizikos instituto pastangomis Lietuvoje įsteigta ir nuolat veikia viena tarptautinius standartus atitinkanti foninė oro monitoringo stotis Preiloje, kuri dirba pagal tarptautines EMEP ir EUROTRAC programas. Gavus Šiaurės šalių Ministrų tarybos finansinę paramą, 1993 metais Lietuvoje buvo įrengtos dar dvi EMEP standartus atitinkančios oro monitoringo stotys, kurios veikia, kaip Kompleksinio foninio monitoringo stočių, įsteigtų Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose, sudedamosios dalys. Trečią tokią stotį, kaip minėta, numatoma įsteigti Žemaitijos nacionaliniame parke 1994 metais. Šios stotys sudarys globalinio oro monitoringo tinklą ir įgalins kontroliuoti tolimas užteršto oro pernašas į Lietuvą iš visų kaimyninių ir tolimesnių valstybių.

Regioninis atmosferos monitoringo lygis daugiausia remiasi kritulių užterštumo tyrimais ir šiuo metu Lietuvoje dar tik pradeda veikti, todėl patikimų duomenų apie atskirų Lietuvos regionų užterštumą nėra. Fragmentiniai moksliniai tyrimai bei biologinio monitoringo (Miškų monitoringas, sunkiųjų metalų sankaupų samanose tyrimai) duomenys rodo, kad atskiruose Lietuvos regionuose jau yra susiformavę nuolat padidėjusio atmosferos užterštumo laukai.

Aplinkos apsaugos departamento iniciatyva Fizikos institutas 1991 metais atliko tyrimo darbus ir pateikė pasiūlymus regioniniam atmosferos užterštumo monitoringo tinklui organizuoti. Remiantis šiais pasiūlymais, Lietuvos regioninio atmosferos monitoringo sistemą turėtų sudaryti 30-35 kritulių ir oro bandinių (pasyvių filtrų) ėmimo punktai, tolygiai išdėstyti visoje Lietuvos teritorijoje, atokiau nuo pramonės įmonių ir centrų. Tačiau dėl didelių transporto išlaidų dabar funkcionuoja tik 9 tokie punktai. Realiam taršos laukų lokaliniame ir regioniniame lygiuose įvertinimui, lygiagrečiai su stebėjimų sistema artimiausiu metu turi būti įdiegta ir atmosferos užterštumo procesų modeliavimo sistema. Modeliavimo duomenys bus verifikuojami ir koreguojami pagal stebėjimų duomenis.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2856 žodžiai iš 9297 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.