Ilgą laiką mus įtikinėjo, kad žmogus yra žemės šeimininkas, kad jam turi paklusti visa gamta. Negalime laukti malonių iš gamtos , jas priimti – patys.
Gamtos pusiausvyra planetoje pradėta žeisti nuo tada, kai žmonija pradėjo naudoti paprasčiausias darbo įrankius. Kelis tūkstančius metų mažai domėtasi žmogaus rezultatais, mažai gilintasi į jos pasėkmes. Ir šiandien pakankamai daug žmonių abejingai stebi žaliųjų veiklą visame pasaulyje.
Technikos pažanga aplenkė mokslo žinias apie biosferą ypač apie ekologines sistemas. Pastarosios kūrėsi milijonus metų, o dabar vos per šimtą metų tuos ryšius smarkiai apardėme. Pertvarkydami gamtą ir negalvodamas apie galutinį veiklos rezultatą ir pasėkmes, žmogus gauna tariamąją ekonominę naudą.
Pasaulio problema ne žmonių skaičiaus didėjimas ir galimas maisto nepriteklius . nerimą kelia neatsakingas gamybos intensyvumas alinant gamtą. Žakas Ivanas Kusto rašė, kad “anksčiau gamta gąsdino gamtą, o šiandien žmogus gąsdina gamtą.Kaip aplinką veikia žmogus?
Žmogui, kaip ir kitiems gyvūnams, reikia maisto ir vandens, gryno oro ir pastogės, kad galėtų gyventi. Mes taip pat gaminame daugybę atliekų. Kaip vartotojai ir atliekų gamintojai, mes veikiame savo aplinką.
Kai žmonių populiacija buvo maža, jos poveikis aplinkai globaliniu mastu nebuvo didelis. Didėjant populiacijai, tas poveikis vis didėjo ir kėlė vis didesnį susirūpinimą.
Populiacijos dydis nėra vienintelis veiksnys, veikiantis aplinką. Žmonės nevienodai suvartoja žaliavų ir skirtingus kiekius išmeta atliekų. Kuo sudėtingesnė darosi mūsų technologija, tuo didesnis žmonių populiacijos poveikis aplinkai. Pvz.,keli žmonės su elektriniais pjūklais gali iškirsti daugiau medžių negu daug daugiau žmonių su kirviais. Aplinkosaugininkai mūsų daromam aplinkos poveikiui aprašyti terminą “ekologinis pėdsakas”. Pėdsako dydis priklauso nuo to, kiek mes pasiimame ir kiek sugrąžiname.
Oro teršimas
Grynas, švarus oras – tai dujų ir įvairiausių dalelyčių mišinys. Orą daugiausia teršia žmogus . Miestų ir pramonės rajonų užterštame ore kur kas daugiau retesnių dujų, kurių švariame ore esama tik pėdsakų arba visai nėra. Kai priemaišų daug , atmosfera darosi drumsta , patamsėja, blogiau permatoma. Užterštu oru nemalonu kvėpuoti, neretai jis būna netgi kenksmingas bet kokiai gyvybei. Žmogaus sveikatai kenkia užteršta aplinka; yra netiesioginė žala – mažėja augalų derlingumas , genda įvairiausi daiktai.
Svarbiausias oro teršimo šaltinis – iškastinio kuro deginimas. Akmens anglys, kūrenamos namų židiniuose, pramonės įmonių ir garvežių pakurose, gulė suodžių sluoksniu ant Europos ir Šiaurės Amerikos miestų XXa. Pradžioje, o dabar miestų orą teršia naftos produktų, ypač benzino ir dyzelino kuro, dūmai.
Deginamas kuras, ypač netvarkinguose varikliuose ir pakurose, išmeta daugybę teršulių, nevienodai veikiančių aplinką. Tarp jų ypač daug yra sieros dioksido. Iš šių aitrių, vandenyje lengvai tirpstančių dujų susidaro sieros rūgštis, nuo kurios žūva augalai, genda pastatai. Variklių cilindruose ir pakurose kai būna labai karšta, susidaro azoto oksidų. Šios troškios dujos irgi virsta rūgštimis. Saulės spindulių veikiami, azoto oksidai sudaro fotocheminį smogą, ypač būdingą JAV miestui Los Andželui . Į atmosferą patenka ir daug suodžių bei pelenų – nesudegusių angliavandenilių ir kitų dalelių. Jų juodos riebios apnašos dengia pastatus, teršia drabužius. Smogas labai kenksmingas žmogaus sveikatai. Nuo 1952m.smogo Londone mirė 4000 žmonių.
Automobilis – oro teršėjas
Svarbiausias atmosferos teršimo šaltinis yra automobilis. Šiandien siūloma apriboti arba uždrausti automašinomis važiuoti kai kuriomis gatvėmis, neleisti statyti mašinų kiemuose arba gatvių pakraščiuose. .Reikia ryžtingai šalinti priežastis, sukeliančias gausų teršimą. Benzinu, kuris naudojamas daugelyje šalių, yra švino junginių; labai daug jų patenka į atmosferą ar automobilių išmetamosiomis dujomis. Miestų ore nuodingųjų anglies monoksido – dujų, kurias išskiria degantis angliavandenilinis kuras ir švino junginių koncentracijos kai kada padidėja tiek, kad oras tampa ypač pavojingas žmogaus sveikatai.