Apmokestinimo tvarkos teisinis reglamentavimas
5 (100%) 1 vote

Apmokestinimo tvarkos teisinis reglamentavimas

11213141

APMOKESTINIMO TVARKOS TEISINIS REGLAMENTAVIMAS

Turinys

Įvadas 3

1. APMOKESTINIMO TVARKA 4

1.1. Mokesčių mokėtojai, jų pareigos ir teisės 4

1.2. Apmokestinimo objektas ir mokesčio bazė 8

1.3. Mokesčio dydis (tarifas) 9

2. Mokesčių mokėjimo taisyklės 11

2.1. Mokesčio mokėjimo formos 11

2.2. Mokesčių lengvatos 16

Išvados 18

ĮVADAS

Kiekvienoje valstybėje, taip pat ir Lietuvoje yra taikoma, toje valstybėje nustatyta mokesčių sistema. Kuri yra nuolat tobulinama, siekiant sukurti darnią ir veiksmingą mokesčių sis-tema, kuri remiasi Mokesčių administravimo įstatymu. Pagal kurį apmokestinimo tvarka susideda iš mokesčio mokėtojo, mokesčio bazės, mokesčio objekto, mokesčio dydžio (tarifo), mokesčio mokėjimo būdo, mokesčio mokėjimo formos, mokesčio sumokėjimo termino ir mokesčių lengvatų.

1. APMOKESTINIMO TVARKA

Apmokestinimo tvarka – mokesčių įstatymų nustatytos taisykės, kuriomis apibrėžia-mas mokesčių mokėtojas, mokesčio bazė, mokesčio dydis (tarifas), mokesčio mokėjimo būdai, mokesčio mokėjimo forma, mokesčio lengvatos. Šie mokesčių elementai yra apibrėžti Mokesčių administravimo įstatyme ir konkrečių mokesčių įstatymuose.

1.1. Mokesčių mokėtojai, jų pareigos ir teisės

Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokesčio mokėtojas – ,,asmuo, kuriam mokesčio įstatymas nustato prievolę mokėti mokestį“. Mokesčio mokėtoju gali tapti tiek fizinis as-muo (individas), tiek juridinis asmuo, tiek kita organizacija, taip pat bet koks kitaip organizuotas teisės subjektas, nepriklausomai kokie jo santykiai su valstybe, nustačiusia mokestį (t.y. ar jis prik-lauso jos jurisdikcijai, ar ne). Vienus mokesčius moka tik juridiniai asmenys (pelno mokestį), kitus – tik individai (gyventojų pajamų mokestį), trečius – įvairūs mokesčio mokėtojai (valstybės rinkliavą).

Bet kuriuo atveju mokesčio mokėtojas turi daugybę įstatyme įtvirtintų teisių ir pa-reigų, sudarančių jo teisinį statusą. Kiekvienas mokesčio mokėtojas privalo : mokėti įstatymų nustatytus mokesčius, laikytis nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, teikti moke-sčio administratoriui reikalingą informaciją, vykdyti mokesčio administratoriaus nurodymus ir t.t. Įstatymas, nustatydamas mokesčio mokėtojo teisinę padėtį, suteikia jam ir atitinkamas teises: gauti norminius dokumentus bei kitą informaciją, reikalingą mokestinei prievolei vykdyti; reikalauti, kad jo suteikta mokesčio administratoriui informacija būtų laikoma paslaptyje; reikalauti mokesčio permokos grąžinimo (įskaitymo); užginčyti kiekvieną mokesčio administratoriaus ar jo pareigūno veiksmą bei jo pasekmes ir t.t. Tinkamas mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų įgyvendinimas turi sudaryti sąlygas viso mokesčių administravimo proceso efektyvumui užtikrinti.

Kalbant apie mokestį kaip apie prievolę valstybei, žinotina, kad struktūriškai šią prievolę sudaro pareiga mokėti įstatymo nustatytą mokestį ir pareiga laikytis įstatymo nustatytos mokesčio mokėjimo tvarkos. Daugumos mokesčių atžvilgiu šios dvi pareigos sutampa ir už tinkamą jų vykdymą atsako vienas asmuo – savarankiškas mokesčio mokėtojas (žemės mokestis, pelno mokestis). Tačiau galimi dvejopos mokestinės prievolės atvejai, kai vienas asmuo pagal mokesčio įstatymą privalo mokėti mokestį (mokesčio mokėtojo), o kitas asmuo šią prievolę faktiškai atlieka, sumokėdamas (pervesdamas) į biudžetą nustatyta tvarka apskaičiuotą mokestį. Šiuo atveju viena mokestinė prievolė tenka mokesčio mokėtojui ir mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, ,,kuriam mokesčio įstatymo nustatyta prievolė išskaičiuoti iš mokesčio mokėtojo mokestį ir jį sumokėti į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus“. Tai būdinga, pavyzdžiui, gyventojų pajamų moke-sčiui(Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą (,,Valstybės žinios“, 2002, Nr. 73-3085) pajamų mokesčio mokėtojas yra pajamų gavęs asmuo (3 straipsnis). Tačiau įstatymo 23 straipsnis nurodo, kad subjektai, išmokėdami asmenims išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gy-ventojo A klasės pajamoms, privalo ,,apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį“. Tokiu būdu išmokas mokantys subjektai tampa mokestį išskaičiuojančiu asmeniu.)

Atskirais atvejais galimas mokesčio naštos perkėlimas, kai priklausančią mokėti ati-tinkamą mokesčio sumą sumoka asmuo, pagal įstatymą nesantis mokesčio mokėtoju ar mokestį išskaičiuojančiu asmeniu. Galimybė perkelti mokesčio naštą priklauso nuo įvairių sąlygų , pirmiau-sia nuo konkretaus mokesčio pobūdžio.

Mokesčio naštos perkėlimas gali būti įstatyminis arba sutartinis.

Įstatyminis mokesčio naštos perkėlimas dažniausiai taikomas netiesioginių mokesčių (pridėtinės vertės mokesčio) atvejais. Tada ekonominiu požiūriu mokesčio mokėtoju tampa prekių (paslaugų) vartotojas, kuris nėra mokesčio mokėtojas pagal mokesčių teisę. Pagal įstatymą moke-sčio mokėtoju išlieka prekių (paslaugų) gamintojas (importuotojas), kuris įskaičiuoja mokesčio sumą į prekės
(paslaugos) kainą. Tokiu būdu mokesčio našta perkeliama vartotojui, kuris moka už prekę (paslaugą) mokesčio dydžiu padidintą kainą, o gamintojas (importuotojas) tik perveda į biudžetą iš vartotojų surinktą mokestį.

Be to, Mokesčių administravimo įstatymo 19 straipsnis nustato, kad mokestį ir su juo susijusias sumas už mokesčio mokėtoją (mokestį išskaičiuojantį asmenį) gali sumokėti ir kiti as-menys. Toks mokestinės naštos perėmimas vykdomas vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspek-cijos viršininko 2001 m. Rugpjūčio 9 d. Įsakymu Nr. 205 patvirtinta Mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimo už mokesčio mokėtoją tvarka. Mokesčio ir su juo susijusios sumos įskaitomos mokesčio naštą perimančio asmens prašymu ir mokesčio mokėtojo sutikimu, kurie raštu pateikiami teritoriniam Valstybinės mokesčių inspekcijos skyriui, kuris gavęs šiuos dokumentus, įskaito mokestį ir per 5 darbo dienas apie tai praneša asmeniui, sumokėjusiam įmoką, bei mokesčio mokė-tojui. Praktiškai mokesčio naštą gali perimti bet kuris asmuo, išskyrus:

1) juridinius asmenis, turinčius pavaldžių įstaigų, jei įsiskolinimą sudaro šių įstaigų fi-zinių asmenų (gyventojų) pajamų mokestis;

2) kitais įstatymų nustatytais atvejais.

Kaip mokesčio naštos perkėlimą galima vertinti ir mokesčio mokėtojo mokestinės ne-priemokos (t.y. įstatymo nustatyta tvarka nesumokėtų mokesčių, baudų, delspinigių, palūkanų pagal mokestinės paskolos sutartis sumų) perėmimą. Tokios nepriemokos perimamos vadovaujantis fi-nansų ministro 2002 m. Vasario 25 d. Įsakymu nr. 51 patvirtinta Mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tvarka bei Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2002 m. Gegužės 17 d. Įsakymu Nr. 127 patvirtintomis Mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos perėmimo tai-syklėmis. Mokestinės nepriemokos perėmimo kaip mokesčio naštos perkėlimo formos teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad trečiajam asmeniui perėmus mokestinę nepriemoką, laikoma, kad mokestinė nepriemoka yra trečiojo asmens, o mokesčio mokėtojas jos atžvilgiu jokių pareigų ne-beturi. Tokiu būdu mokestinę nepriemoką perėmęs asmuo įstatymo atžvilgiu tampa mokesčio mokėtoju nuo atitinkamos sutarties sudarymo dienos. Mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo gali perimti tik vienas trečiasis asmuo, kuris gali būti ir juridinis, ir fizinis asmuo, ir kita organi-zacija. Mokestinės nepriemokos perėmimas įforminamas Mokestinės nepriemokos perėmimo sutar-timi, sudaroma raštu tarp mokesčio mokėtojo ir nepriemokos perėmėjo tik esant vietos mokesčio inspekcijos, kurios teritorijoje asmuo yra įregistruotas mokesčio mokėtoju, sutikimui. Toks sutiki-mas duodamas, jeigu mokesčio administratoriui pateikti dokumentai įrodo, kad mokestinę ne-priemoką perimantis asmuo turi pakankamai turto ar pajamų mokestinei nepriemokai sumokėti. Be to, mokesčio administratorius gali pareikalauti, kad perimamos mokestinės nepriemokos sumokėji-mas būtų užtikrintas įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija.

Perimta mokestinė nepriemoka turi būti sumokėta tam mokesčio administratoriui, ku-riam ją turėjo sumokėti mokesčio mokėtojas. Pažymėtina, kad draudžiama mokestinę nepriemoką perduoti kitam asmeniui arba grąžinti ją perdavusiam mokesčio mokėtojui. Mokestinės ne-priemokos negali perimti bankrutuojančios ar likviduojamos įmonės statusą turintis asmuo; asmuo, kuriam iškelta restruktūrizavimo byla; skolingas valstybės (savivaldybės) biudžetui ir valstybės pinigų fondams asmuo. Draudžiama perimti mokestinės nepriemokos mokesčio mokėtojo, turinčio bankrutuojančios (restruktūrizuojamos) įmonės statusą, taip pat mokesčio mokėtojo, kurio atžvilgiu inicijuotos bankroto (restruktūrizavimo) procedūros.

Sutartiniam mokesčio naštos perėmimui būdinga tai, kad mokesčio mokėtojas susitaria su trečiuoju asmeniu, jog šis sumokės už jį atitinkamą mokestį. Pavyzdžiui, žemės savininkas ar valstybinės žemės nuomininkas, sudarydamas žemės nuomos (valstybinės žemės subnuomos) su-tartį gali susitarti, kad žemės (valstybinės žemės nuomos) mokestį už jį mokės žemės nuomininkas (subnuomininkas). Tačiau pastarajam neįvykdžius susitarimo mokesčio įstatymo nustatytos povei-kio priemonės taikomos žemės savininkui ar pirminiam valstybinės žemės naudotojui kaip įstaty-miniam mokesčio mokėtojui.

1.2. Apmokestinimo objektas ir mokesčio bazė.

Apmokestinimo objektu laikytini visi reiškiniai, kurie įstatymo nustatyta tvarka ap-mokestinami konkrečiu mokesčiu. Šis apmokestinimo tvarkos elementas parodo, nuo ko arba kodėl turi būti mokamas mokestis. Pažymėtina, kad skirtingose valstybėse yra apmokestinami skirtingi objektai priklausomai nuo valstybės vykdomos mokesčių politikos atitinkamu laikotarpiu.

Istoriškai pirminiu apmokestinimo objektu buvo mokesčio mokėtojas (pagalvės mokestis). Toks požiūris į apmokestinimo objektą yra išlikęs ir kai kuriose dabartinėse mokesčių sistemose (Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje). Tačiau dauguma šiuolaikinių mokesčių įstatymų ap-mokestinimo objektą pirmiausiai sieja su nuosavybe, kuria disponuoja mokesčio mokėtojas. Ap-mokestinimo objektu dažniausiai būna mokesčio mokėtojo valdomas turtas, mokesčio
gaunamos pajamos (pelnas) ar vartojamos prekės (paslaugos).

Teisinė apmokestinimo objekto svarba pasireiškia tuo, kad mokestinė prievolė moke-sčio mokėtojui atsiranda tik tuomet, kai jis turi (naudoja) įstatymo apibrėžtą apmokestinimo ob-jektą. Apmokestinimo objektas yra tik tokie reiškiniai, kurių apmokestinimą įtvirtina atitinkami mokesčių įstatymai. Kita vertus, apmokestinimo objektas lemia konkretaus mokesčio pavadinimą ir dažniausiai būna įtvirtinamas atitinkamo mokesčio įstatymo pavadinime (pelno mokesčio įstatymas, gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ir t.t.)

Būdamas svarbiu apmokestinimo tvarkos elementu, apmokestinimo objektas neatsie-jamas nuo mokesčio mokėtojo. Jeigu įstatymas įtvirtina, kad apmokestinimo objektas, pavyzdžiui, yra pelnas, akivaizdu, kad pelno mokestį privalės mokėti visi asmenys, gaunantys pelną.

Jeigu apmokestinimo objektas lemia mokestinės prievolės atsiradimą, tai mokestis skaičiuojamas nuo mokesčio bazės. Mokesčio bazė – ,,mokesčio įstatymo nustatyta tvarka pinigų suma įvertintas apmokestinimo objektas, kuriam taikomas nustatytas mokesčio dydis (tarifas)“. Mokesčio bazė nustatoma skirtingais būdais priklausomai nuo apmokestinimo objekto ypatumų. Apmokestinimo objektu esant materialiam turtui mokesčio bazė nustatoma pagal oficialius do-kumentus, patvirtinančius piniginę to turto vertės išraišką; apmokestinimo objektu esant pajamoms (pelnui) mokesčio bazė yra nustatoma pagal dokumentus, patvirtinančius pelno (pajamų) gavimą i t.t.

1.3. Mokesčio dydis (tarifas)

Kiekvienu atveju mokestis apskaičiuojamas ir mokamas pagal mokesčio bazę ir jai nustatytą mokesčio dydį (tarifą). Mokesčio dydis (tarifas) – tai mokesčio įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią mokesčio mokėtojas privalo sumokėti į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus priklausomai nuo mokesčio bazės.

Mokesčio dydis (tarifas) – veiksminga valstybės fiskalinės politikos įgyvendinimo priemonė. Nustatydama ir tikslindama mokesčio dydį (tarifą), valstybė gali reguliuoti mokesčių rinkimą nekeisdama bendros mokesčių sistemos. Daugelyje valstybių (JAV, Didžiojoje Britanijoje) mokesčio dydžio (tarifo) nustatymas pavestas vykdomosios valdžios institucijoms dėl lengvesnės jų teisės aktų priėmimo ir keitimo procedūros, įgalinčios efektyviau koreguoti mokesčių surinkimo procesą. Pasaulyje pastaruoju metu išryškėjo mokesčio dydžio (tarifo) mažinimo tendencija, kuri leidžia didinti gamybos apimtis ir valstybės iždo pajamas.

Mokesčio dydis (tarifas) gali būti išreikštas tvirta pinigų suma priklausomai nuo mokesčio bazės arba procentais. Pirmuoju būdu dažniausiai yra mokami mokesčiai, kurių apmokes-tinimo objektas yra išreikštas natūriniais vienetais (mokestis už aplinkos teršimą, prekyviečių mokestis, mokestis už valstybinius gamtos išteklius). Kitais atvejais taikoma procentinė mokesčio dydžio (tarifo) išraiška. Mokesčio dydis (tarifas) gali kisti keičiantis mokesčio bazei arba išlikti pastovus. Pagal mokesčio dydžio priklausomumą nuo mokesčio bazės kitimo yra skiriami propor-cinis, progresinis, regresinis, degresinis, ir mišrus apmokestinimo būdai.

Proporcinio apmokestinimo atveju mokesčio dydis (tarifas) išlieka pastovus, keičiantis (augant ar mažėjant) mokesčio bazei (Pavyzdžiui, esant 15 procentų pelno mokesčio dydžiui (tari-fui), 10000 Lt pelno mokestis sudarys 1500 Lt, 100000 Lt pelno – 15000 Lt, 1000000 Lt pelno – 150000 Lt ir t.t.). Lietuvoje proporcinis apmokestinimas taikomas daugumai mokesčių: pelno, že-mės, nekilnojamo turto ir kitiems.

Progresinis apmokestinimas, kai didesnei mokesčio bazei taikomas didesnis mokesčio dydis (tarifas), reiškia spartesnį mokesčio sumos augimą palyginus su mokesčio bazės didėjimu (Pavyzdžiui, 20000 Lt vertės mokesčio bazei nustačius 4 procentų mokesčio tarifą, o 40000 Lt vertės mokesčio bazei – 6 procentų mokesčio tarifą, pirmuoju atveju mokestis sudarys 800 Lt, o antruoju – 2400 Lt. Tai reiškia, kad mokesčio suma išaugo tris kartus, kai mokesčio bazės vertė padidėjo tik dvigubai). Tai, kad mokesčio suma auga sparčiau nei mokesčio bazė, reikalauja nustatyti galutinę progresijos ribą. Priešingu atveju mokesčio suma gali išaugti iki mokesčio bazės dydžio arba net jį viršyti. Skiriamos dvejos progresijos rūšys – globalinė ir laipsniška. Globalinei (bendrai) progresijai būdinga tai, kad didesnis mokesčio dydis (tarifas) yra nustatomas visai išau-gusiai mokesčio bazei (Pavyzdžiui, pagal Paveldimo ar dovanojamo turto mokesčio įstatymą (,,Valstybės žinios“, 1995, Nr. 52-1277) didesniu 10 procentų tarifu apmokestinamas turtas, kurio vertė viršija 0,5 mln. Lt.). Laipsniška progresija reiškia laipsnišką mokesčio dydžio (tarifo) did-inimą – didesnis mokesčio dydis (tarifas) nustatomas ne visai išaugusiai mokesčio bazei, o tik atitinkamai jos daliai. Galutinė mokesčio suma tokiu atveju gaunama sudedant mokesčio sumas, apskaičiuotas pagal mokesčio dydžius (tarifus), nustatytus atitinkamoms mokesčio bazės dalims (Apmokestinant gautas su darbo santykiais nepagrindinėje darbovietėje susijusias pajamas pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą pajamų daliai iki 0,5 PNM taikomas 10 pro-centų, pajamų daliai nuo 0,5 iki 1 PNM – 20 procentų, o
daliai virš 1 PNM – 35 procentų pajamų mokesčio tarifas). Dėl laipsniško mokesčio sumos augimo užtikrinimo ši progresija labiau paplitusi nei globalinė

Mišrus apmokestinimas reiškia, kad vienai mokesčio bazės daliai yra taikomas moke-sčio tarifas, išreikštas tvirta pinigų suma, o kitai daliai – mokesčio tarifas, išreikštas procentais prik-lausomai nuo mokesčio bazės.

Išimtiniais atvejais galimas regresinis apmokestinimas kai mokesčio dydis (tarifas) mažėja, augant mokesčio bazei (Toks apmokestinimas buvo gana plačiai taikomas cenzinės demok-ratijos laikais, kuomet valdžios institucijas rinkdavo tam tikrus cenzus atitinkančios rinkėjų grupės, suinteresuotos mokesčius mažinti).

2. Mokesčio mokėjimo taisyklės

Mokesčiai skiriasi ne tik pagal mokesčio mokėtojus, apmokestinimo objektus, moke-sčio bazę ar mokesčio tarifus. Taip pat skirtingos yra ir mokesčio mokėjimo taisyklės. Šios taisyk-lės apima:

• mokesčio mokėjimo būdą;

• mokesčio mokėjimo formą;

• mokesčio sumokėjimo terminą;

• mokesčio lengvatas.

2.1. Mokesčio mokėjimo būdas

Visose valstybėse, taip pat ir Lietuvoje yra keli mokesčių rinkimo būdai:

• kadastrų;

• deklaracijų;

• išskaičiavimo.

Kadastro būdo esmę sudaro tai, kad mokestis apskaičiuojamas ir mokamas pagal duomenis, esančius atitinkamuose duomenų bankuose(kadastruose, registruose). Kaip pavyzdį galima pateikti žemės mokestį, kuris yra skaičiuojamas pagal valstybinio žemės kadastro duomenis apie konkretų apmokestinamą žemės sklypą.

Jeigu mokesčiai yra mokami naudojantis deklaracijų būdu, tai jie apskaičiuojami pa-gal deklaraciją ar kitą mokesčio apskaičiavimo dokumentą, kurį mokesčio mokėtojas privalo pateikti Valstybiniai mokesčių inspekcijai pasibaigus mokestiniam periodui.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2630 žodžiai iš 5216 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.