Graikų mitologijoje Saulės dievas buvo Apolonas, Dzeuso ir titanidės Letos sūnus, Artemidės brolis dvynys, Orfėjo, Lino, Asklepijo tėvas, Olimpo dievas, logiškas, išmintingas, galintis muzikuoti ir gydyti. Leta keliavo po visą Graikiją, kad surastų vietą, kur galėtų gimti Apolonas. Pagaliau surado Delo salą, tačiau deliečiai sutiko, kad jų saloje gimtų Apolonas su sąlyga, kad vėliau jis pastatytų ten šventyklą. Kai Apolonas suaugo, jis pavertė Delą klestinčia sala. Jo mėgstamiausia šventa vieta buvusi Delfuose, kur buvęs Delfų Orakulas, nusakydavęs ateitį. Romėnai taip pat tikėjo Apoloną – šviesos, muzikos ir gydymo dievą. Graikai tikėjo, kad savo likimą žmonės gali sužinoti iš garsiojo Delfų orakulo. Pats pranašas buvo dievas Apolonas. Jis kalbėdavo žynės Pitijos lūpomis, o ši sėdėdavo ant suolelio virš plyšio žemėje. Iš jo verždavosi kažkokios dujos, kurios Pitiją svaigino. Tai buvo būtina, kad ji galėtų būti Apolono ruporas.
Atvykus į Delfus, iš pradžių reikėdavo žyniams užduoti savo klausimą. Šie klausimą pateikdavo Pitijai. Jos atsakymai būdavo labai nesuprantami arba daugiaprasmiški, tad žyniai turėdavo išaiškinti atsakymą žmogui, uždavusiam klausimą. Taip graikai galėjo pasinaudoti Apolono išmintimi, nes jie tikėjo, kad Apolonas žino viską – ir apie praeitį, ir apie ateitį.