APSKAITA1.Apskaitos informacija ir jos vartotojai Apskaitos informacija yra iš
patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia
finansinės, duomenys, kuriuos naudoja savarankiški ūkiniai vienetai –
įmonės, jų valdymo procese, arba kurie potencialiai ir ateityje gali būti
naudingi valdytojams bei kitiems apskaitos informacijos vartotojams.
Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas nuo
kitų įmonių ir savininkų.
Visose laisvos rinkos šalyse labai paplitęs teiginys, jog apskaita yra
verslo kalba. Tai teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo
sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai
paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti
su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais, tiekėjais. Juk įmonės
steigiamos tam kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą
pinigais. Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia
apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato
pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie
įmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonės
veiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalintų
savininkai, arba įmonė nuolatos patirtų nuostolius.
Ne tik pati apskaitos informacija bet ir jos vartotojai pasižymi gausa ir
įvairove. Tai natūralus reiškinys, nes apskaita turi būti vykdoma
kiekvienoj įmonėj, be to įvairiais tikslais. Neformaliai veikiančiose
įmonėse ir apskaita vedama tvarkingai. Tikrai sunku būtų rasti ilgesnį
laiką sėkmingai dirbančią įmonę, kurios valdytojai nesiorientuotų kokiu
turtu disponuoja ir kaip jis naudojamas. Konkurentai, turintys kokybišką
apskaitos informaciją anksčiau ar vėliau nukonkuruotų tokią įmonę. Kalbant
apie apskaitos informaciją, skiriami apskaitos informacijos ir finansinės
atskaitomybės vartotojai.
Pagrindiniai apskaitos informacijos vartotojai yra tiesiogiai suinteresuoti
įmonės vidiniai vartotojai, o svarbiausia iš jų įmonės savininkai (AB-se –
akcininkai). Verslo nesėkmės atveju jie rizikuoja prarasti visą investuotą
į įmonę turtą, todėl nuolat turi domėtis ne tik įmonės veiklos pelningumu,
bet ir turto, kuriuo disponuoja įmonė, suma, taip pat kam priklauso šis
turtas, t.y. jo savininkais. Pirmiausia vadovaudamasis apskaitos
informacija, akcininkai priima sprendimą parduoti arba neparduoti turimas
akcijas, o potencialūs savininkai sprendžia ar verta įsigyti šių arba
įmonės išleistų naujų akcijų.
Svarbiausias duomenų šaltinis, kuriuo apsispręsdami vadovaujasi akcininkai,
yra metinė finansinė atskaitomybė. Remdamiesi ja savininkai numato ir
verslo plėtojimo politiką. Sprendžiant ar įmonės administracija per
ataskaitinį laikotarpį gerai vykdė savo pareigas ir tuo pagrindu renka
įmonės vadovus naujam ataskaitiniam laikotarpiui. Metinės finansinės
atskaitomybės parengimo akcininkams teisingumą turi patvirtinti jų samdytas
auditorius, o pati atskaitomybė parengiama taip, kad joje būtų pakankamai
informacijos minėtiems klausimams spręsti, bet drauge nebūtų išduodamos
įmonės komercinės paslaptys.
Ne visa apskaitos informacija prieinama įmonės savininkams. Jiems
pateikiami duomenys, kurių reikia minėtiems sprendimams priimti (šią teisę
jiems garantuoja įstatymai). Tačiau paprastai jiems nebūna prieinama
informacija, atskleidžianti įmonės komercines paslaptis, pvz. Įmonės
tiekėjų ar pirkėjų sąrašai, ypač su perkamu ar parduodamu vertybių
kainomis. Tai suprantama, nes priešingu atveju konkuruojančių įmonių
savininkai nusipirkę konkurentų įmonės išleistų akcijų, galėtų sužinoti
visas jų komercines paslaptis.
Apskaitos informacijos vartotojai
1.Tiesiogiai suinteresuoti įmonės vidiniai vartotojai:
a)Esantys ir potencialūs įmonės savininkai,
b)Įmonės administracija ir valdytojai,
c)Įmonės darbuotojai.
2.Tiesiogiai suinteresuoti išoriniai informacijos vartotojai:
a)Esantys ir potencialūs kreditoriai,
b)Esantys ir potencialūs tiekėjai,
c)Esantys ir potencialūs pirkėjai.
3.Įvairios valdžios institucijos:
a)Mokesčių sistemos tvarkytojai ir įvairių mokesčių surinkėjai,
b)Valstybinės statistikos institucijos,
c)Regioninės valdžios institucijos,
d)Ministerijos ir kitos reguliavimo institucijos.
4.Kiti vartotojai:
a)Vertybinių popierių komisija ir makleriai,
b)Konkurentai,
c)Finansiniai ekspertai ir patarėjai,
d)Įvairūs kiti vartotojai.
2.Bendrieji apskaitos principai
Bendrieji apskaitos principai yra nuostatos, kuriomis grindžiamos
kiekvienos laisvosios rinkos šalies konceptualios taisyklės.
Principai:
– įmonės principas. Reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į
įmonę turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.
– įmonės tęsiamos veiklos principas. Jis reikalauja apskaitoje daryti
prielaidą, jog įmonės veikla trunka neribotą laiką, bet neina bankroto link
ar nėra kokios kitokios priežasties dėl kurios reikėtų nutraukti veiklą.
– periodiškumo principas. Tęsiamos
veiklos principas labai susijęs su
periodiškumo principu, kitaip sakant su sąlyginiu šios veiklos skirstymu į
tam tikrus laikotarpius, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija
apie įmonės turimą turtą bei pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį taip
pat apie uždirbtas pajamas ir sąnaudas, patirtas uždirbant.
Apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai labai
apdairiai keistų apskaitos metodiką.
– atsargumo, apdairumo principas. Tas principas reikalauja, kad
apskaitininkai labai atsargiai vertintų visus įmonės veiklos rezultatus.
Tai itin svarbu AB kai yra ne vienas savininkas, administracija, siekdama
palankių vadovų perrinkimų rezultatų dažnai pagražinti tikrąją padėtį.
Įmonės administracija kartais linkusi įrodyti savininkams, kad
susiklosčiusią nepalankią finansinę padėtį geriausiai galima pataisyti
išleidus naujų akcijų. Tuo tikslu naujuosius akcininkus pirmiausia reikia
įtikinti, jog įmonės veikla bent jau pakenčiama.
– piniginio įkainojimo principas. Jis reiškia, kad visas įmonės turtas,
taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje ir bendrojoje finansinėje
atskaitomybėje turi būti atspindėti, įkainuoti pinigai. Viskas išreiškiama
piniginiais vienetais.
– kaupimo principas. Tai vienas svarbiausių konceptualių rinkos nuostatų.
Jis reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų fiksuojami jau įvykę:
uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada, kai jos uždirbamos, o jas
uždirbant patirtos sąnaudos tada, kai jos patiriamos nepriklausomai nuo
pinigų gavimo ar išmokėjimo.
– palyginimo principas. Reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per
ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su šias pajamas
uždirbant patirtomis sąnaudomis.
– neutralumo pr. Objektyvumo, nesaliskum- apsk turi pateikt teisinga info.
Ji turi buti neprikl nuo info vartotoju isankstinio nusiteik kuris gali
padaryt itak ju priimt sprendim.
– optimalumo princ. Racionalumo. Apskait tvarkymo san turi buti ne dides
uz nauda kuri gaunama panaudojus apsk info. Del to reik nuolat rupinti kad
apsk teiktu reikiama info be pernelyg dideliu sanaudu.
3.1 Fundamentinė apskaitos lygybė
Ekonominiais ištekliais laikysime visas verslui reikalingas materialias ir
nematerialias sąlygas nuosavybės teise įmonės savininkams priklausanti
ekonominių išteklių dalis – turtas.
Turtas yra turtas, kiek jis kam nors priklauso, kitaip sakant, kiek turi
savininkų.
Apskaitininkai visuomet stebi ne tik kaip keičiasi pats turtas, bet ir kaip
kinta jo priklausomybė. Tai išreiškiama fundamentine apskaitos lygybe:
Turtas = Nuosavybė
Turtas = akcininkų nuosavybė + skolintojų nuosavybė
T=T saltiniai, kapitalas, nuosavybe, isipareig. T salt ir kap atskleidzia
rysi tarp im priklaus T ir jo isigijimo saltiniu. Bendra T verte visada =
jam isigyti panaudotu istekl sumai. Nuosav israiska parodo = tarp im T
bendros vertes ir finan interesu i si T sumos. Isipar atskleidz = tarp im T
vertes ir jos finan isip sumos. T- im turimi ekon istekliai, teikiantys
nauda ir turintys pin verte kuria galim nusta. T apskaitoj priskiriami
istekliai privlo: teikti im nauda ateity ir tureti patikima pinigine verte.
T svarbus veiks pajam bei pelnui gaut, dar vad aktyvais. Desinej = pusej
dvi skirt dalys: imones skolos ir im savini kapit (NK). T=Kap+Skolos.
Skolos(skol kap) vad pasyva. Tada A=P-Kap. Kap ir skolu santykis sudaro
finansu struktura. Kap dydis- svarbus rodik kuris per ataskait l-pi
paikeicia. Pokycius salygoja: pajamos, sanaudos joms uzdirbt=
pelnas(nuost). Savin idejimai i im, savin paimtas T. Pas ir san pasireisk
uk veiklos metu ir nulemia fin veik rez-pelna(nuost). Idej ir paimt t rodo,
kad prireikus im turimas kap papildomas naujais savin inasais ar im $ bei
kt T isleidziami suteikiant savininkams. Veiksnai turi itak ir T dydziui,
kuris l-pio pa= kap pb+paj pb-san pb+idejim – paem+skol pb.
Pelno uždirbimo įtaka fundamentinei apskaitos lygybei
Uždirbamo pelno ir turto pasikeitimo reiškinys, pasireiškia tada, kai
pajamų uždirbimas sutampa su sąnaudų, su pinigų ar kito turto išleidimu.
pvz.: nedidelėje krautuvėlėje prekės kreditu neparduodamos ir kuri neturi
savo patalpų ar kito ilgalaikio turto, bet jas nuomoja kiekvieną mėnesį
mokėdama nuomos mokestį. Tokiu atveju norint apskaičiuoti savininko
nuosavybės padidėjimą pakanka nustatyti kiek per ataskaitinį laikotarpį
padidėjo įmonės turtas.
3.2 Sąskaitos
Kiekviena ūkinė operacija turi atsispindėti balanse. Tačiau po kiekvienos
ūkinės operacijos, kurių didelėse įmonėse per dieną būna labai daug
užpildyti naują balansą praktiškai neįmanoma. Be to atvaizduojant operaciją
balanse būtų labai sunku stebėti materialinių vertybių pinigų ir kitų
aktyvų ir pasyvų judėjimą. Todėl visų rūšių ūkinėms finansinėms operacijoms
atvaizduoti naudojamos sąskaitos daugelyje pasaulio šalių remiantis
dvejybinio įrašo sistema įprasta vieną sąskaitos pusę (kairę) vadinti
debetu, o kitą kreditu.
Mokymo tikslams dažniausia vartojama sąskaitos išraiškos forma T,
atitinkanti lietuvišką T raidę, vadinama lėktuvėliu. Schematiškai
Sąskaitos pavadinimasKairė debeto dešinė kredito
pusė pusė
Kaip žinoma balansas dalijamas į dvi dalis: aktyvą, kuriame atvaizduojama
visų rūšių turto būklė ir pasyvą, kuriame atvaizduojama tam tikros datos
įsiskolinimų ir savininko nuosavybės būklę. Atsižvelgiant į tai, visos
sąskaitos skirstomos į aktyvines ir pasyvines.
Sąskaitos kuriose apskaitomas įmonės turtas ir jo judėjimas, vadinamos
aktyvinėmis. Sąskaitos, kuriose apskaitomi įmonės įsiskolinimai ir
nuosavybė (kapitalas) vadinamos pasyvinėmis.
Debetas ir kreditas aktyvinėse ir pasyvinėse sąskaitose turi skirtingą
reikšmę:
-aktyvinių sąskaitų debete atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos
nulemiančios įmonės turto padidėjimą;
-aktyvinių sąskaitų kredite atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos
nulemiančios įmonės turto sumažėjimą;
-pasyvinių sąskaitų kredite atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos
nulemiančios įsiskolinimų ir savininkų nuosavybės padidėjimą;
-pasyvinių sąskaitų debete atvaizduojami likučiai iš balanso ir operacijos
nulemiančios įsiskolinimų ir savininkų nuosavybės sumažėjimą;
-aktyvinės sąskaitos gali turėti tik debetinį saldo (likutį), o pasyvinės –
kreditinį;
-visų debetinių likučių (saldo) suma aktyvinėse sąskaitose lygi visų
kreditinių likučių sumai pasyvinėse sąskaitose.
Ūkines operacijas atvaizduojant sąskaitose susidaro tam tikras sąskaitų
tarpusavio ryšys. Sąskaitų tarpusavio ryšys vadinamas sąskaitų
korespondencija, o sąskaitos tarp kurių toks ryšys susidaro –
koresponduojančiomis. Sąskaitų korespondencija atvaizduojama buhalterinio
įrašo pavidalu. Buhalterinis įrašas nurodo debetuojamos ir kredituojamos
sąskaitų, kuriose atvaizduojama ūkinė operacija, pavadinimą ir operacijos
sumą. Korespondencija galima suskirst i 4 tipus: I debetuojama aktyvine
sask ir kredi aktyv sask, pvz D atsiskait sask, K pirkeju skol, kas reiskia
akd i atsisk sask gauti $ is pirk sumokant skolas. II debetuoj pasyv sask
ir kredituojama pasyv sask. Pvz D rezervai, K istatinis kap ty is rezervu
padidintas istat kap. III debetuoj aktyvine sask ir kred pasyv sask,pvz D
medz, K skol tiek ty is tiek isigyt medz, bet dar nesumoketa. IV debet
pasyv sask ir kred aktyv sask, pvz D soc dr skolos K- atsisk sask, ty
atsisk saskaita sumoketa skola uz darb soc dr.
Įrašant iš balanso likučius atidaromos sąskaitos, kuriose vėliau
registruojamos tam tikro laikotarpio ūkinės operacijos. Tokios sąskaitos
vadinamos sintetinėmis. Tačiau informacija, kurią teikia sintetinės
sąskaitos dažnai yra nepakankama. Įmonės veiklai valdyti ir kontroliuoti.
Todėl dar yra naudojamos analitinės sąskaitos. Tos sąskaitos skirtos
sintetinėms išplėsti, joms detalizuoti.
Sintetinė apskaita ir analitinė apskaita yra tiesiogiai tarpusavyje
susietos ir kiekviena iš jų atlieka tam tikras funkcijas, todėl sintetinė
apskaita be analitinės apskaitos neįmanoma, o pastaroji dažnai būna
suskaidyta ir neduoda ūkinio proceso visapusiško vaizdo.
Sintetinių ir analitinių sąskaitų tarpusavio ryšys techniškai pasireiškia
tuo, kad:
-analitinių sąskaitų saldo atvaizduojamas toje pat sąskaitos pusėje,
kurioje tas saldo parodytas atitinkamoje sintetinės sąskaitos pusėje;
-operacijos, kurios rašomos į kurios nors sintetinės sąskaitos debetą ar
kreditą rašomos taip pat į atitinkamos analitinės sąskaitos debetą ar
kreditą;
-kiekvienos aktyvinės ar pasyvinės sintetinės sąskaitos saldo ir apyvartos
visada yra lygios analitinių sąskaitų, atidaromos savajai sintetinei
sąskaitai detalizuoti, saldo ir apyvartų sumoms.
4. Dvejybinis įrašas
Dvejybinio įrašo esmė yra ta, kad kiekviena įvykusi ūkinė operacija
atvaizduojama tokia pat suma skirtingų sąskaitų debete ir kredite.
Dabar dvejybinis įrašas dažniausiai traktuojamas kaip sistema, kurioje
kiekviena operacija įrašoma į dvi sąskaitas, nepakartojant, o norint
pabrėžti kiekvienos ūkinės operacijos dvejopą traktavimą. Pateikiama daug
pavyzdžių kaip kiekviena ūkinė operacija gali būti nagrinėjama skirtingais
požiūriais. Pvz., tokia operacija: jei aš nusiperku automobilį už 5000$
įvyksta du dalykai, t.y. aš įsigyju automobilį ir prarandu 5000$, o žmogus,
pardavęs automobilį patiria atvirkštinį dalyką. Taigi, kiekviena ūkinė
operacija turi du aspektus ir dvigubo įrašo sistema fiksuoja juos abu.
5.1. Sąskaitų planas
Kad būtų lengviau orientuotis sąskaitų nomenklatūroje (jų sąraše) sąskaitų
plano struktūra, parengta vadovaujantis fundamentine apskaitos lygybe.
Pirmoje ir antroje klasėse sujungtas visas turtas, kuriuo disponuoja įmonė,
pirmoje klasėje materialusis ir nematerialusis ilgalaikis turtas. Trečios
ir ketvirtos klasių sąskaitose parodoma, kam priklauso turtas, jose
atspindima savininkų nuosavybė, įmonės skolos ir įsipareigojimai visiems
tretiesiems asmenims. Penktoje klasėje fiksuojamos visos per tam tikrą
ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos, o šeštojoje – šias pajamas
uždirbant patirtos sąnaudos.
Vidinės (menedžmento)
vedimo metodiką ir tvarką pasirenka įmonė.
Ši apskaita dėl kiekvienos įmonės veiklos specifikos yra labai individuali.
Todėl įmonės pačios turi pasirinkti ir parengti vidinės apskaitos sąskaitų
planą. Tam reikalui skirtos septintoji, aštuntoji ir devintoji pavyzdinio
sąskaitų plano klasės, kurių valdžia nereglamentavo, paliko užpildyti jas
įmonės nuožiūra vidinės (menedžmento) apskaitos tikslais. Yra dar nulinės
klasės sąskaitos, dar vadinama specialiomis sąskaitomis, pvz. įmonė turinti
didelius sandėlius už tam tikrą mokestį priima saugoti kitos įmonės
materialines vertybes. Tokio turto, be abejo, nėra jokio pagrindo
atspindėti įmonės balanse (todėl minėtos sąskaitos ir apjungtos nulinėje
klasėje), nes jis nepereina įmonės nuosavybėn ir neatsiranda koks nors
saugojančios įmonės įsipareigojimas, išskyrus už tam tikrą mokestį suteikti
kitai įmonei plotą prekėms saugoti.
5.2 T ir nuosav klasifikav.
Turtas. Trump finan turtas: lesos kasoj ir banke, termin indel,
apyvartiniai VP, skolos imonei (debetines, pirkeju, vekseliai ir cekiai)
Trump mater turtas. Atsargos(prekes skirtos perparduot, gatva prod,
nebaigta gamyb, zaliav, medz).
Llgal mater turtas. Tai nekiln, kiln turtas.
Nemat turtas. Tai patentai licencijos prestizas.
Ilgal fin turtas. Tai akcijos, oblig, ilgal paskolos.
Nuoavybe. Nuosav kapit. Kapitalas (valsttybinis, akcinis, …), rezervai
(perkainojimo, sudaryti is pelno), pelnas ar nuostol, kapit dotacijos ir
subsidijos (gautos ir gautinos), atidejimai(mokesciams, isl padengimui).
Skolinta skap. Ilgalaikes skolos (finansi, prekybos, pinigines garantijos,
sukauptos sanaudos), trumpal skolos (ilgal skolu einamuju metu dalis, trump
fin skolos, prekybos skolos, gauti avansai p sutartis, skolos darbo
mokejimui ir sodrai, moketini mokesciai, moketinos sumos is pelno
paskirstymo, sukauptos san, ateinanciu l-piu paj).
6. 1.Apskaitos proceso nuoseklumas
Buhalterinė apskaita, kaip ir kiekvienas kitas darbas, turi būti atliekama
tam tikra tvarka ir nuoseklumu. Kaip ir kiekvienoj kitoj srity čia reikia
laikytis tam tikrų kitų nuostatų. Kiekvienas apskaitos principas turi būti
įgyvendintas, kitaip jis prarastų prasmę. Siekiant tinkamai sugrupuoti ir
perskaičiuoti įmonės veiklos duomenis, kad būtų patenkinti apskaitos
duomenų vartotojų poreikiai, ir pateikti įvairaus išsamumo informaciją iš
anksto nustatytu laiku, pasidarė būtina įvesti tam tikrą tvarką. Jos labai
svarbu laikytis visoje buhalterinės apskaitos duomenų formavimo stadijose.