Apskaitos pagrindai
5 (100%) 1 vote

Apskaitos pagrindai

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………………………….……3

1. APSKAITOS SAMPRATA IR PRINCIPAI………………………………..……4

1.1. Apskaitinė informacija: jos valdymas ir saugojimas…………..4

1.2. Apskaitinės informacijos naudotojai……………………………8

1.3. Apskaitos reglamentavimas ir jos modeliai…………………….13

1.4. Bendrieji apskaitos principai……………………………………15

2. APSKAITOS SISTEMA ………………………………………………..……………23

2.1 Fundamentinė apskaitos lygybė………………………………… 23

2.2. Turto sąvoka apskaitoje………………………………………….24

2.2.1. Ilgalaikis turtas………………………………………………………26

2.2.2. Ilgalaikio turto nusidėvėjimas………………………………………27

2.2.3. Trumpalaikis turtas…………………………………………………28

2.3. Nuosavybės samprata apskaitoje……………………………….32

2.4. Dvejybinė apskaitos sistema……………………………………..36

2.5. Pelno uždirbimo įtaka apskaitinei lygybei……………………….59

2.6. Įmonės finansų struktūra…………………………………………52

3. APSKAITOS PROCESAS IR JO ORGANIZAVIMAS…………………53

3.1. Buhalterinės apskaitos sąskaitos ir dvejybinis įrašas……………53

3.1.1. Sintetinės ir analitinės sąskaitos………………………………………60

3.2. Sąskaitų planas…………………………………………………….61

3.3. Apskaitos proceso nuoseklumas………………………………….64

3.4. Pajamų ir sąnaudų pripažinimas………………………………..70

3.5. Sąskaitų koregavimas…………………………………………….72

3.6. Darbinė atskaitomybės parengimo lentelė………………………77

3.7. Sąskaitų uždarymas……………………………………………….81

3.8. Apskaitos pagrindų svarbiausi elementai………………………..84

4. FINANSINĖ ATSKAITOMYBĖ………………………………………….89

4.1. Finansinės ataskaitos – svarbiausias analizės šaltinis………………89

4.1.1. Finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo tvarka………………. 90

4.1.2.Finansinių ataskaitų sudėtis………………………………………… 91

4.2. Įmonių atskaitomybės klasifikavimas…………………………. 91

4.3. Metinės finansinės atskaitomybės turinys……………………….93

4.4. Duomenų pateikimo finansinėje atskaitomybėje principai…… 94

4.5. Balansas………………………………………………………….. 95

4.6. Pelno ( nuostolių) ataskaita………………………………………… 99

4.7. Pelno ( nuostolių) paskirstymo ataskaita………………………. 102

4.8. Pinigų srautų ataskaita …………………………………………. 104

4.9. Aiškinamasis raštas ir auditoriaus išvada…………………… 106

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………………………………109

6. PRIEDAI…………………………………………………………………………………110

ĮVADAS

…Žmogus negali ilgesnį laiką normaliai mąstyti, jei nutrūksta informacinis ryšys su išoriniu pasauliu. Visiška izoliacija – tai beprotystės pradžia. Bendravimas su išoriniu pasauliu, stimuliuojantis mąstymą, reikalingas kaip maistas ir šiluma…

(A.Bergas).

Kiekvienas žmogus kaip socialinė būtybė suranda savo vietą visuomenėje tik gaudamas atitinkamą informaciją. Pakanka įsivaizduoti, jog esame izoliuoti nuo visų informacijos šaltinių (žodinių, vaizdinių, rašytinių bei kitų), ir iš karto suprantame, kad, negalėdami įvertinti savo padėties tarp kitų, apskritai nesugebame susivokti aplinkoje.

Sunku deramai įvertinti informacijos, kartu ir apskaitinės, reikšmę verslo plėtojimui. Ne veltui XXI amžius laikomas informacijos amžiumi. Tačiau vienas reikšmingiausių sąmoningos žmonių veiklos produktų – duomenys apie mus supantį pasaulį gali atnešti neįkainojamą naudą visiems mums.

Vienas svarbiausių žmonijos tikslų – išmokti visose srityse kvalifikuotai formuoti reikšmingą informaciją, sugebėti laiku ir tinkamai ją panaudoti. Įvairios gyvenimo aplinkybės neišvengiamai sąlygoja ir pastarąsias atspindinčių duomenų įvairovę, skatinančią ieškoti specifinių tų duomenų formavimo ir panaudojimo metodų. Ypač sudėtinga ir atsakinga žmonių veiklos sritis yra verslas. Didžiausią šios srities informacijos dalį sudaro apskaitinė.

Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualią informaciją ir dažnai net nesąmoningai atmeta nereikalingus jam duomenis. Kiekvienas skirtingai vertina tas pačias žinais: koks nors pranešimas vienam gali būti labai svarbus, o kitam reikšti ne daugiau kaip pašalinį garsą. Todėl susibūrusiems į tam tikro tikslo siekiantį kolektyvą žmonėms reikia išrinkti lyderį, kuris kiekvieną darbuotoją “priverstų” kaupti ir apdoroti tik tam tikrus duomenis – informaciją, reikalingą konkretiems valdymo tikslams pasiekti. Tai ypač svarbu verslo kolektyvams, kurių veiklos be reikalingos informacijos
apskritai neįmanoma įsivaizduoti.

Konkrečios informacijos rinkimas ir formavimas visuomet susijęs su jos vartotojo poreikiais ir galimybe priimti perduodamus duomenis. Žmonėms, kuriantiems ir perduodantiems atitinkamas žinias, visuomet būtina tai turėti galvoje, juo labiau, kad informacijos kaip ir visų kitų vertybių (netgi pinigų!), gali ne tik trūkti. Jos gali būti ir per daug. Popierinių pinigų perteklius valstybėje sukelia infliaciją. Savotiški “infliaciniai” procesai galimi ir valdymo sistemose, kuriose, kaip teigia kibernetikai, nieko, išskyrus duomenų apdorojimą bei jų judėjimą, ir nėra.

Paprastai žmonės palyginti lengvai įsivaizduoja materialinių vertybių judėjimą, tačiau kur kas sunkiau suvokia nematerialius, iš jų ir informacinius, srautus. Tuo tarpu kiekvienas valdymo srities darbuotojas turėtų aiškiai suvokti duomenų judėjimą įmonėje ir suprasti valdymui naudingos informacijos formavimo dėsningumus. Siekiant darbo efektyvumo, svarbu turėti pakankamai informacijos apie įmonės būklę. Duomenys, apibūdinantys įmonės būklę tam tikru momentu, vadinami grįžtamojo ryšio informacija. Svarbiausią vaidmenį, formuodama valdymui aktualią grįžtamojo ryšio informaciją, atlieka apskaita.

Apskaita – tai įmonės finansinių operacijų registravimo, klasifikavimo ir kaupimo procesas. Apskaita dažnai vadinama verslo kalba. Kaip ir kiekviena kita kalba, apskaita yra naudojama perduoti finansinei informacijai. Norint suprasti finansinę apskaitą, labai svarbu suprasti finansines operacijas.

Finansinė apskaita – apskaitos metodas, kurio tikslas analizuoti finansines operacijas, kad galima būtų pateikti finansinę informaciją suinteresuotiems asmenims.

Taigi pradėkime analizuoti informacijos reikšmę, apskaitą ir su ja susijusią informaciją bei pačius pagrindinius apskaitinės informacijos vartotojus.1. APSKAITOS SAMPRATA IR PRINCIPAI

1.1. Apskaitinė informacija: jos valdymas ir saugojimas

Informacija – tai tikrovės atspindėjimas tam tikra tvarka ir sistema. Informacija yra tai, kas perteikiama pranešant, teikiant žinių, t y informuojant. Tai žinios, pranešimai ar parodymai apie aplinkinį pasaulį, jame veikiančius procesus. Šios žinios gali būti perduodamos, saugomos ir apdorojamos. Jas savo gyvybinės veiklos ar darbo procese priima gyvi organizmai, valdymo mašinos ir kitos sistemos, galinčios tai daryti, o atitinkamai apdorojusios panaudoja tolesnėje savo veikloje.

Negalima tapatinti “informacijos” ir ”duomenų” sąvokų. Kiekvienas pranešimas yra žinios apie valdomą objektą, t y duomenys apie jį, tačiau ne kiekvienam pranešimui reikia valdymo įtakos, jis nebūtinai duoda naujų žinių – informacijos. Tarp informacijos ir duomenų yra sudėtinga dialektinė priklausomybė. Duomenys gali turėti vertingos informacijos, ir atvirkščiai, neturėti savarankiškos reikšmės.

Ekonominio objekto valdymą tiesiogiai atspindi ekonominė informacija, t y žinios, susijusios su šalies ūkio, koncernų, kompanijų, firmų jų padalinių ūkine veikla. Tai žinios, gaunamos nustatant atitinkamų objektų funkcionavimo sąlygas, gaminant produkciją, realizuojant, atliekant įvairias paslaugas, apskaitant, analizuojant ir vertinant tų objektų darbą ir funkcionavimą.

Taigi ekonominė informacija atsiranda ir funkcionuoja dėl žmonių ūkinės veiklos, atspindėdama gamybinių santykių objektyvius dėsningumus. Ūkinės komercinės veiklos valdymo procese ekonominė informacija naudojama apdorota, kadangi priimant valdymo sprendimus ji dažniausiai turi būti sugrupuota įvairiais pjūviais.

Ekonominę informaciją įmonių darbuotojai naudoja vertindami atitinkamas situacijas, reiškinius, procesus, priimdami valdymo sprendimus, todėl ji turi būti pateikta suprantama forma. Tai žiniaraščiai, lentelės, grafikai, kuriuose informacija vaizduojama vizualiai: skaičiais, raidėmis arba simboliais.

Viena iš svarbiausių sėkmingo verslo plėtojimo sąlygų – deramas informacijos, ypač apskaitinės, reikšmės įvertinimas ir sugebėjimas tinkamai pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis.

Informacija reikalinga sprendimams priimti yra labai įvairi ir jos tiek daug, kad visos vienu metu praktiškai neįmanoma suvokti. Laimei šito nė nereikia, jei valdymo aparato darbuotojai racionaliai paskirstyti pareigomis. Tuomet tik vadovams reikėtų susipažinti su platesnio spektro duomenimis, tačiau jie jau būtų pakankamai apibendrinti, taigi ir jų kiekis taip pat neturėtų būti labai didelis.

Kiekvienas žmogus priima tik tuo laiku jam aktualią informaciją ir dažnai net nesąmoningai atmeta nereikšmingus jam duomenis. Kibernetikai tokius beverčius duomenis vadina informaciniu triukšmu. Žmonėms, kuriantiems ir perduodantiems atitinkamas žinias, visuomet būtina žinoti, kad informacijos kaip ir visų kitų vertybių gali būti per daug. Beverčiai duomenys ne tik nenaudingi vadybininkams, bet ir žalingi, nes užgožia vertingas žinias.

Didelė dalis įmonėse formuojamų ir naudojamų duomenų priklauso apskaitai. Atrankiniai statistikos tyrimai rodo, kad iš visų įmonėse naudojamų duomenų apie 70% sudaro buhalterinės apskaitos informacija.

Pačiu bendriausiu atveju galima pasakyti, kad apskaitinė informacija yra iš patikimo šaltinio gauti ir tinkamai užregistruoti apskaitos, daugiausia finansinės, duomenys, kuriuos naudoja
savarankiški ūkiniai vienetai – įmonės jų valdymo procese arba kurie potencialiai ateityje gali būti naudingi valdytojams bei kitiems apskaitinės informacijos vartotojams.

Įvairūs specialistai puikiausiai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jos savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą – juk įmonės veiklos procese turto nuolat turi daugėti, nebent dalį jo išsidalintų savininkai, arba įmonė nuolatos patirtų nuostolius.

Pirmiausia reikėtų aptarti pačią aplinką, kurioje funkcionuoja apskaita, – įmonę. Apskaitos požiūriu įmonė yra savarankiškas ūkinis vienetas, atribotas nuo kitų įmonių ir savininkų. Jokie kiti kriterijai (nuosavybės forma, juridinis statusas, dydis ir panašiai) įmonės termino neriboja. Įmonė gali būti parduotuvė, vienas žmogus (apskaitos aspektu – dažniausiai prekių gamintojas ar perpardavėjas), gamykla, susivienijimas, bankas, pelno nesiekianti organizacija (ligoninė, mokykla, partija) ir kiti.

Visose laisvosios rinkos šalyse labai plačiai paplitęs abejonių nekeliantis teiginys, jog apskaita yra verslo kalba. Tai aišku, teisinga nuostata, nes neturėdami duomenų apie verslo sėkmę ar turtą, kuriuo disponuoja įmonė, tos įmonės darbuotojai paprasčiausiai negalėtų susikalbėti. Įmonės vadovai neįstengtų susišnekėti su savininkais bei kitų įmonių vadovais, pirkėjais ar tiekėjais.

Juk įmonės steigiamos tam, kad uždirbtų pelną ir didintų savininkų turtą, išreiškiamą pinigais. Be abejo, tiek vieną, tiek kitą galima būtų išreikšti ir kokiais kitais dydžiais. Nors pasaulio istorijoje buvo bandyta atsisakyti pinigų kaip “atgyvenos”, tačiau sutikime su tuo, kad kol kas žmonija neturi kito, universalesnio mato už pinigus, kuriais (nors galbūt ne visuomet tiksliai) mokame išreikšti beveik viską, išskyrus dvasines vertybes ar dorovines nuostatas.

Tai labai svarbu įmonėms, kuriose skirtingo tikslo siekia daugelis įvairiausių sričių specialistų. Sunku, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip savo profesiniu žargonu (argo kalba) galėtų susikalbėti kad ir tos pačios įmonės pardavimų skyriaus vadybininkai su produkcijos gamybos tvarkytojais, reklamos agentūros tarnautojais, tiekėjais, konstruktoriais, inžinieriais, programuotojais ir daugeliu kitų dažnai labai siaurų sričių specialistais, kurių profesinis žodynas kartais būna neįtikėtinai specifinis.

Tačiau specialistai gali susikalbėti universalia apskaitos kalba, viską išreiškiančia visuotiniu pinigų matu. Šio mato pagrindu visus duomenis ir formuoja apskaitininkai, pateikdami žinias apie įmonės turtą, jo savininkus bei turto panaudojimo efektyvumą.

Tačiau labai svarbu, kad patys apskaitininkai profesinėje veikloje vengtų vadinamosios argo kalbos – jiems vieniems suprantamų terminų ir posakių, nes tokiu atveju apskaita neatliks svarbiausios savo visuomeninės misijos – neaprūpins visų suinteresuotųjų būtina informacija. O tai neišvengiamai sąlygotų didelius praradimus, nes apskaitinės informacijos vartotojų yra labai daug, jie įvairūs ir beveik visi svarbūs kiekvienai įmonei, todėl bent vieno iš jų praradimas dažniausiai būna reikšmingas.

Apskaita – viena iš pirmųjų istorijoje informacijos gavimo sistemų ūkinei veiklai valdyti. Iš pradžių ji formavo informaciją apie ūkio materialinę būklę, bet, vystantis visuomeninei gamybai tapo labai sudėtinga informacijos sistema visoms ūkio grandims valdyti.

Apskaita atspindi kiekvieną atliktą ūkinę operaciją. Pirminiai duomenys apie atitinkamus ūkinės veiklos faktus, procesus ir operacijas atspindimi ir apibendrinami apskaitoje taip, kad formuotųsi daugybė informacinių rodiklių apie lėšų, jų šaltinių būklę, apie susidariusius įsipareigojimus ir panašiai. Duomenys apie atitinkamus faktus apskaitoje sisteminami, todėl apibendrintai apibūdina įmonės ūkinę veiklą ir jos rezultatus.

Apskaita susistemina, suskaičiuoja, nustato ir apibendrina duomenis. Jie yra sutvarkytos informacijos šaltinis. Apskaita teikia informaciją apie materialinių, darbo ir finansinių išteklių naudojimą įmonėje, apie jos ūkinės veiklos rezultatus. Šia informacija apskaita aprūpina tiek įmonės vadovybę, tiek jos padalinius. Be šios informacijos neįmanoma sėkmingai vadovauti įmonei ir jos padaliniams.

Dabar, kai ypač išsiplėtė ryšiai tarp atitinkamų objektų, tinkamai parengta ir geros kokybės informacija nulemia kiekvieno struktūrinio padalinio veiklos rezultatus. Informacijos apdorojimo darbų kokybę atspindi rezultatų tikslumas ir jų tikrumas.

Apskaita būdama informacijos apibendrinimo sistema, užima svarbią vietą įmonės informacinėje valdymo sistemoje. Ankstesnės evoliucijos stadijose apskaita veikė kaip savarankiška informacinė sistema. Tačiau plėtojantis ūkinei veiklai, ji vis labiau siejasi su informacine valdymo sistema. Apskaitos vietą įmonės informacinėje valdymo sistemoje atspindi 1 pav.

Informacinė apskaitos sistema Informacinė valdymo sistema

1 pav. Apskaitos vieta įmonės informacinėje valdymo sistemoje

Informacinių apskaitos ir valdymo sistemų susiliejimo laipsnis kiekvienoje įmonėje yra skirtingas, nes priklauso nuo konkrečių jos darbo sąlygų,

stabilumo, technologinių procesų ypatybių ir buhalterijos organizacinės struktūros. Susiliedama su informacine valdymo sistema, apskaita parengia informacinę bazę priimti įvairių rūšių valdymo sprendimus.

Apskaitinės informacijos savybės

Apskaita įmonės ūkines operacijas paverčia finansinių ataskaitų informacija. Finansinė informacija skirta padėti vartotojams priimti sprendimus. Žinoma, turi būti atitinkama šios informacijos kokybė. Viena iš būtinų finansinės informacijos savybių – tinkamumas. Informacija turi būti savalaikė ir naudinga, turi padėti išspręsti valdymo problemas.

Kita savybė yra patikimumas. Tai svarbu, nes naudojamasi informacija tam, kad galėtume įvertinti alternatyvas

Trečia savybė – svarbumas. Informacija kartais būna nepakankamai gausi ar svarbi, kad darytų poveikį nusimanančio naudotojo sprendimams.

Faktiškai nėra aišku, kokie rodikliai svarbūs ir ne svarbūs. Tikslinga turėti įmonėje bendrą nuomonę dėl tam tikrų operacijų registravimo, o ar jas vėliau skelbti ar ne – lemia informacijos svarba. Kiekvienam atvejui turi būti savi vertinimo kriterijai.

Apskaitininkai naudoja svarbumą kaip testą, kai svarsto, ar tikrai reikalinga informacija; nors ir pateikta laiku, bet nesvarbi informacija labiau trukdo nei padeda finansinių ataskaitų naudotojams. Be to, informacija turėtų būti palyginama su panašia prieš tai buvusių apskaitos laikotarpių informacija ir kitų įmonių ataskaitomis toje pačioje šakoje.

Dažnai bendrieji apskaitos principai leidžia pasirinkti alternatyvius apskaitos principus tam tikroje ūkinės veiklos situacijoje. Pasirinkdamas apskaitininkas dažnai gali pasielgti konservatyviai.

Konservatyvumas reiškia, kad apskaitos profesija teikia pirmenybę apdairumui, jei turima reikalų su neapibrėžtumo ir rizikos sąlygomis. Iš vienodų alternatyvų apskaitininkas svarsto tą, kuri reiškia patį nepalankiausią rezultatą įmonei. Todėl, pavyzdžiui, įvertindamas tam tikrų įrengimų ar transporto priemonių naudojimo laiką, apskaitininkas taikytų blogiausią rodiklį, jei yra du ar daugiau.

Naudojantis konservatyviais įvertinimais apskaitoje turtas sunaudojamas greičiau, gaunami prastesni rezultatai, nes ir pelno suma mažesnė, ir mažesnis nesunaudotas turtas balanse

Ankščiau kraštutinis konservatyvumo principo taikymas reikalavo pasirinkti tokią alternatyvą – “nesitikiu jokio pelno ir priimu visus būsimus nuostolius”. Tuomet finansinių ataskaitų tikslas buvo išvengti pervertinimų, įrašytų ataskaitose grynojo pelno ir balanso sumų sumažinimas buvo skirtas apsaugoti vartotojus, kurių sprendimai remiasi šia informacija.

Dabar ypač pabrėžiama teisingos finansinės ataskaitinės informacijos reikšmė, todėl renkamasi tik iš vienodai pateisinamų alternatyvų. Pasirinkti alternatyvą tik tam, kad gautum patį blogiausią rezultatą – tai neatitinka bendrųjų apskaitos principų.

Pastovumas (stabilumas) – finansinių ataskaitų naudingumą didina apskaitos principų pastovumas. Pastovumas reikalauja, kad pasirinktų apskaitos principų būtų laikomasi kiekvienu ataskaitiniu laikotarpiu. Tokiu būdu finansinė informacija įmonėje yra tokia pati, todėl jei informacija rodo rodiklių pasikeitimus tarp apskaitos laikotarpių, tai jie priskirtini veiklai, bet nepasikeitimams apskaitoje. Laikantis šio principo, finansinę ataskaitinę informaciją galima palyginti dinamikoje pačioje įmonėje ir tarp skirtingų įmonių.

Apskaitos principų pakeitimams nepritariama, nebent jie gerintų skelbiamas finansines ataskaitas arba to reikia pasikeitus sąlygoms. Tokie pakeitimai turėtų būti paskelbiami finansinėse ataskaitose, paprastai pažymose.

Finansinės ataskaitos yra rengiamos ir platinamos reguliariais apskaitos laikotarpiais, kad

reikiamą informaciją būtų galima panaudoti priimant sprendimus. Ne visada skelbiama tik naudinga informacija. Apskaitininkas pagal svarbumą nusprendžia, ar tam tikrus informacijos rodiklius reikia atskleisti. Jis taip pat palygina ataskaitų parengimo sąnaudas su būsima iš to nauda, ir tai dažnai riboja naudingos informacijos skelbimą.

Vertinimas pagal sąnaudas – naudą. Informacija ne visada skelbiama, nes jos parengimo sąnaudos viršytų būsimą naudą. Dėl to priimant sprendimą, ar rengti papildomas sukoreguotas infliacijos koeficientais finansines ataskaitas, apskaičiuojamos sąnaudos ir pelnas. Kiekvienu atveju sprendžiama labai subjektyviai, remiantis sąnaudų-pelno vertinimu; ir apskaitininkai savo darbe praktiškai naudojasi vienodais principais, kad nebūtų subjektyvumo.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2558 žodžiai iš 8437 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.