Ar reikia paviešinti KGB archyvus?
Istorikų teigimu, 1980-aisiais Lietuvoje buvo maždaug 105 tūkst. KGB agentų. Iš jų prisipažino tik pusantro tūkstančio. Kiti 85 tūkst. Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų agentų nusprendė tylėti. Neseniai kilęs skandalas dėl netikėtai atsiradusių 20 maišų su buvusiais KGB archyviniais dokumentais sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Visiems kyla klausimas: „Kaip, iš kur tie beveik pusantro dešimtmečio nelegaliai saugoti archyviniai dokumentai dingo ir kodėl pusantro dešimtmečio tų dingusių dokumentų niekas iš esmės neieškojo?“. Po šio skandalo seime 76 įvairių frakcijų nariai parėmė siūlymo vėl atverti visuomenei buvusių sovietinių specialiųjų tarnybų archyvus svarstymą. Tačiau šio siūlymo svarstymas dėl neaiškių priežasčių vis yra atidedamas. Teigiama, jog visų pirma reikia sutvarkyti archyvus taip, kad visuomenei nebūtų paviešinti tie KGB agentai, kurie jau prisipažino.
Viešumas yra patikimiausia prevencija nuo visų intrigų ir manipuliacijų, kurioms slaptumas sudaro palankiausią terpę. Todėl KGB archyvus reikia paviešinti visai tautai.
Pasak visuomenininko Dariaus Kuolio, prisipažinusių KGB agentų paslaptį išsaugoti galima visai nesunkiai – tereikia, kad Ypatingojo archyvo darbuotojai, išduodami interesantams ar tyrėjams vieną ar kitą bylą, uždengtų joje pavardes tų asmenų, kurių paslaptį saugo įstatymas.
Ribojamas priėjimas sudaro palankias sąlygas šantažui ir manipuliacijoms. Tie, kutri vienais ar kitais būdais gauna kitus asmenis kompromituojančią informaciją, įgauna galimybę bauginti šiuos asmenis, jog neįvykdžius iškeltų sąlygų ši informacija būsianti paviešinta ir sudarysianti nemalonumų tiems, kuriuos ji kompromituoja.
Šiandieninę įtarumo atmosferą sudaro ne faktų išviešinimas, o kaip tik jų slėpimas, kuomet neaišku, kas yra kas. Faktų išviešinimas ne tik parodytų kaltuosius, bet ir kas dar svarbiau, nuplautų įtarumo dėmę nuo nekaltųjų.
Buvusi sovietų bloko šalis Slovakija šiandien internete yra paskelbusi visų buvusių KGB agentų pavardes. Paskelbė be išlygų – pavardes, vardus, gimimo metus, slapyvardžius, darboviečių pavadinimus. Slovakijos keliu pasuko ir Čekija. Panašiai su šiais agentais elgiasi Lenkija, Vokietija, Estija. Netrukus KGB agentų pavardes ir slapyvardžius sužinos visa Latvija.
Pažeidžiamas demokratijos principas. Vertindami KGB archyvų klausimą, nepamirškime, kad viešumas yra viena pirminių demokratijos sąlygų. Būtent nuo viešumo prasidėjo sovietinės sistemos demokratizacija, nuosekliai pasibaigusi totalitarizmo
žlugimu.Eilinis pilietis turi teisę žinoti savo praeitį, savo tautos, giminės, šeimos išdavikus. O šiuo metu paprasi piliečiai susipažinti su Ypatingajame archyve saugomais dokumentais gali tik turėdami Valstybės saugumo departamento leidimą.
KGB archyvų atvėrimas gali paskatinti kerštą. J. Sabaliauskas nuogąstauja, kad asmenys, susipažinę, tarkime, su savo trėmimo bylomis ir sužinoję, kas juos įskundė, gali griebtis keršto. Arba dar blogiau, žmonės, sunkiai susigaudantys istorinėje medžiagoje, gali nepagrįstai apkaltinti tuos, kurie iš tiesų nieko bendra neturėjo su trėmimais ar įskundinėjimu.