Kažkada gimė Homo Sapiens — protingas žmogus. Per daugelį tūkstančių metų
jis vystėsi, tobulėjo, bet… Tapo pavojingesnis nei anksčiau.
Jau šiandien aplink mus plyti didžiuliai sąvartynų plotai. Mes gyvename
šiukšlėse, bet žmogaus akys to nemato. Naujos technologijos, nauji
pasiekimai mums leido pajusti tikrąjį gyvenimo skonį. Bet ar ilgam? Ar
dar ilgai išlaikysime pasaulį tokį, koks jis yra. Juk jis skçsta
šiukšlėse, o galimybių išlikti “sausam” beliko taip pat ne tiek jau ir
daug. Žmogus mato tik tai, kas jam naudinga, gražu, bet nemato
pragariškojo pasaulio pusės. Juk visi teršalai, nuodingos medžiagos ir
visas kitas šlamštas patenka į aplinką – ežerus, upes, jūras. Ir žmogus
mano atsikratçs jais? Ne, jis net nesupranta, kokią didelę žalą daro ne
tik aplinkai, bet ir sau. Juk jis nesuvokia, jog teršdamas nuodija pats
save. Toliau tęsiant tokiais tempais pasaulio šiukšlinimą, nebus ga1ima
maudytis jūroje, prarasime ne tik ją, prarasime brangiausią turtą –
gamtą. Neturėsime švaraus, gėlo šulinio vandens. Juk jau dabar požeminiai
vandenys yra be galo užteršti. Šuliniai pavirs srutų duobėmis. Ką
darysime?
Šiukšlynas auga, nesuvaldomi auga. Jo niekas negali sustabdyti. Juk kas
diena, kas valanda, kas minute jis didèja ir užvaldo pasaulį. Mažai
Lietuvoje likę vietų, kur akys neregėtų šiukšlių, kur dangaus netemdytų