Ar vaikas nenukentės, jei jis augs Platono pasiūlytame šeimos modelyje?
Šiais laikais labai diskutuotina problema yra vaikai, kurie užaugo atskirti nuo tėvų. Nepatyrė mamos meilės, rankų švelnumo, rūpinimosi, artumos ir visa kita, kas augančiam mažam vaikui yra būtina kaip oras. Mažas vaikas gyventi mokosi iš mamos, iš tėčio, kuris taip pat labai svarbus jo gyvenime. Dažnai matome, kad yra vaikų, kurie užauga tik turėdami vieną iš tėvų. Tai irgi nėra gerai, nes jis nuolat jaučia tėčio ar mamos trūkumą. Vaikui reikalingi abu tėvai, kad ir kokie jie bebūtų.Ir šitas tėvų ar vieno iš jų trūkumas gali atsiliepti jo tolimesniame gyvenime. Net jeigu ir vaikas auga tokiose įstaigose, kur juo rūpinasi, prižiūri ir augina kiti dėdės ir tetos, jam labai reikės tėvų, jis kiekvieną vakarą galvos apie juos. Net jei vaikas nepažįsta savo tėvų, jis įsivaizduos kaip jie galėtų atrodyt, kaip jis lamingai gyventų normalioje šeimoje, kurios jis neturi ir galbūt niekada neturės. Jam belieka viltis užaugus sukurti tokia šeimą, apie kurią visada svajodavo. Aišku tai ne visada pavyksta, nes tas vaikas neturėjo jokio pavyzdžio kaip turėtų atrodyti laiminga šeima. O jeigu vaikas augtų tokioje šeimoje, kurioje turėtų daug mamų, daug tėvų, brolių, seserų ir senelių? Galbūt vaikas užaugęs tokioje šeimoje jaustųsi laimingesnis? Jei tokia šeima būtų įmanoma, tai pasaulyje nebeliktų neteisybės. Nebebūtų nuskriaustų vaikų, kurie auga be artimųjų meilės. Tai vis dėlto, ar nukentės vaikas, ar ne, jei jis augs Platono pasiūlytame šeimos modelyje?
Platonas kurdamas sargybinių moterų ir vaikų bendrumą, t.y. vyrai sargybiniai turės bendras žmonas ir jų vaikai bus bendri, paminėjo, kad užgimusius kūdikius iškart perims kaip tik tam skirti pareigūnai – vyrai arba moterys, arba ir vieni, ir kiti. Iš gerų tėvų gimusius kūdikius tie žmonės nuneš į lopšelį ir atiduos žindyvėms, kurios gyvena atskiroje miesto dalyje. Jie rūpinsis ir vaikų maitinimu: ves į lopšelį motinas su pieno pritvinkusiomis krūtimis, bet visokiais būdais stengsis padaryti taip, kad nė viena neatpažintų savojo kūdikio. Jei motinų pieno neužteks, atsiųs kitų moterų, turinčių pieno ir žiūrės, kad žindytų nustatytą laiką. Budėjimas naktimis ir vaikų priežiūra bus žindyvių ir auklių pareiga. Tėvai jokiu būdu neatskirs savo vaikų, o vaikai neatskirs tėvų ir giminaičių. Bet kiekvienas vadins savo vaikais visus tuos, kurie gimė dešimtą ar septintą mėnesį nuo jungtuvių dienos. Mergaites vadins dukterimis, o berniukus sūnumis, o tie vaikai juos vadins tėvais. Jų palikuonis jie vadins savo vaikų vaikais, tie juos – seneliais ir močiutėmis, o visus tuos vaikus, kurie gimė tuo laiku, kai jų tėvai ir motinos gimdė palikuonis,- broliais ir seserimis, todėl negalės su jais santykiauti. Broliams ir seserims bus leista tuoktis tik tuo atveju, jei taip lems burtai ir jei pitija tai patvirtins.
Mano manymu tokiu būdu kurdamas bendrą šeimą, Platonas atims iš šeimos labai daug bendrų išgyvenimų. Juk kai gimsta vaikelis, tai yra pati didžiausia šeimos šventė. Ir tokią dieną jį iš karto reik atiduoti kažkokiem pareigūnam, kurie juo pasirūpins, ir lyg to būtų maža, dar ir nežinosi, kuris iš tą dieną ar savaitę gimusių vaikų yra tavo. Mama nežinos, kurį iš tų kūdikių maitinti. Jai atneš kurį nors vaikelį. O juk mes žinome, kad pats pirmas mamų bendravimas su kūdikiu ir pats pirmas to ryšio tarp jų pajautimas yra kaip tik vaikelio maitinimas. Jis yra svarbus tiek vaikeliui, tiek pačiai mamai. Kiekvienam iš jų reikia jausti vienas kito artumą. O vaikelis tuo pačiu jaus ir mamos meilę, šilumą. Tačiau kaip visa tai įmanoma patirti, kai mamai, galbūt kiekvieną kartą kai ji maitins kūdikį, jai atneš vis kitą vaiką. Kiekviena mama jaučia skirtingus jausmus savo vaikui ir vaikai tai jaučia. Viena galbūt labai jo laukė ir norėjo, ir jai tai sukelia begalinį džiaugsmą, o kita galbūt irgi laukė to vaikelio, bet nemoka parodyti tų jausmų vaikeliui, o jam jie yra būtini.