Ar žmogus yra vienas
5 (100%) 1 vote

Ar žmogus yra vienas

1121

Ar žmogus yra vienas?

Bet kuris atviras ir logiškai mąstantis žmogus galėtų paklausti, „Ar tai yra viskas, kas čia yra?“ Nes daugeliui smalsumą žadina dalykai, esantys virš ir už kasdieninių jų reikalų ribų. Taip, žmogus grožisi žeme ir viskuo, kas joje yra. Jis žavisi savo paties fiziniu kūnu bei jo neįtikėtinu sudėtingumu. Jis didžiuojasi savo darbo vaisiais. Tačiau žmogus klausia, „Ar yra kas nors daugiau?“ Kodėl jam visą laiką taip kelia nerimą transcendentalūs dalykai?

Dievas sukūrė žmogų savotiškai nerimstantį. Dievas į jo širdį įdėjo amžinybės ilgesį. Taigi, jausdamas nepasitenkinimą, žmogus trokšta sužinoti ir todėl jis ieško atsakymų apie savo kilmę, savo tikslą čia, žemėje bei apie gyvenimą po mirties. Ir kaip vaikai ilgisi savo tėvų, taip ir žmogus ieško savo Kūrėjo. Jis ieško savo protėvio buvimo, kuris jį nuramintų, bei jo žodžių.

Ar žmogus yra vienas? Tai yra rimtas klausimas, turintis gilią prasmę, nes atsakymas yra susijęs ir su dabartiniu gyvenimu žemėje, ir su po jo prasidedančia amžinybe. Apgalvokite šiuos du alternatyvius atsakymus:

Atsakymas: Ne ― žmogus nėra vienas, nes dar yra transcendentalus Kūrėjas, kuris prabilo į jį.

Prasmė: Žmogus gali rasti trokštamus gyvenimo, kurio jis siekia, atsakymus. Be to, Kūrėjo įtaka yra suvokiama bet kokiame pateiktame atradime, taigi, žmogus yra įpareigotas tvirtai laikytis Kūrėjo valios.

Atsakymas: Taip ― žmogus šioje visatoje yra vienas ir šitoje milžiniškoje tuštumoje tvyro tyla.

Prasmė: Jei vienuma ir tyla yra realybė, tuomet žmogus atsiduria apgailėtinoje padėtyje. Kaip jis paaiškina savo kilmę? Savo tikslą gyvenime? Tikrumą dėl gyvenimo po mirties? Neabejotinai toks gyvenimas yra netekęs bet kokių prasmingų šaknų bei tikslo. Blogiausiu atveju toks beviltiškumas veda į nihilizmą, arba bent jau atveda prie niekingo devizo ― „Valgyk, gerk ir linksminkis, nes rytoj mes mirsime.“ (1)

Vis dėl to Šventasis Raštas žmogui skelbia, kad jis nėra vienas. Dievo Sūnaus apaštalas Paulius pamokslavo apie tai, kad yra transcendentali Būtybė, kuri yra „pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas (Apd 17,24). Jis skelbė apie Tą, kuris „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“ (Mt 5,45). Tačiau Paulius nekalba apie nutolusią dievybę. Be to, kitas apaštalas, Jonas, liudijo apie tą patį Dievą, kuris taip mylėjo savo kūrinius, „jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ (Jn 3,16)

Akivaizdu, kad šis Dievas neatskyrė savęs nuo savo kūrinių. Priešingai, jis ir toliau su užuojauta gelbsti šį gyvąjį pasaulį, kurį jis pats sukūrė. Ar kur nors yra iš šios Dievybės gauta ypatinga žinia? Ar yra dieviškas paskelbimas, kuris atsakytų į pačius svarbiausius žmogaus klausimus? Ko dar žmogus galėtų tikėtis iš tokio švento paskelbimo?

Apreiškimo esmė

Apreiškimas yra tiesiog „atidengimas“. (2) Jei anksčiau reiškinys buvo nežinomas, dabar jis yra labai gerai žinomas. (3) Nereikėtų atskleidimo pasakoti su mistika:

Tikėjimas, kad sąjunga su Dievu arba absoliutu ar pasinėrimas į jį, arba dvasinis protu nesuvokiamų žinių supratimas gali būti pasiektas per kontempliaciją bei savęs atsisakymą. (4)

Nes apreiškimas, apie kurį čia kalbama, nesusijęs su mistiška patirtimi, kurią žmogus paskatina savyje per meditaciją ar ritualus. (5,6) Tai taip pat nėra nesusiję su liguisto proto haliucinacijomis ar po diskusijos kylančiu hipnotizmu. (7) Apreiškimas greičiau jau yra bendravimas ― žiniõs iš amžino šaltinio perteikimas, pasikeitimas ir pasidalijimas. Ši dieviška žinia yra perteikta labai žmogiško mechanizmo pagalba ― žodžiais. (8,9)

Ar tėviška dievybė turėtų nepranešti savo kūriniams apie svarbiausius gyvenimo dalykus? Niekas nedaroma be priežasties ar tikslo ir ta pati tiesa tinka dieviškai kuriančiajai galiai. Štai kodėl žmogus turėtų tikėtis ypatingo apreiškimo, kad galėtų atsakyti į esminius klausimus, į kuriuos žmogus pats negali atsakyti.

Be to, vienintelis būdas iš tikrųjų pažinti šią transcendentalią Būtybę prasideda nuo apreiškimo, nes bet koks toks dieviškas atskleidimas neišvengiamai pateikia šiek tiek asmeninio atsiskleidžiančios dievybės pažinimo. Apmąstykite asmeninio laiško analogiją. Juk tarp informacijos, esančios telefono sąskaitoje ir iš sutuoktinio gautame laiške esmės yra skirtumas. Gavęs telefono sąskaitą už ilgą laikotarpį, žmogus nieko nesužinos apie telefonų kompanijos darbininkus, nes joje nepateikta jokia asmeninė informacija. Tačiau priešingai yra su sutuoktinių vieno kitam rašomais laiškais. Ar kas nors galėtų parašyti asmeninį laišką, neatskleisdamas nors trupučio savo asmeninio charakterio? Ne. Asmeniniai laiškai reikalauja asmeninės informacijos atskleidimo. Pateikdama mums apreiškimą, transcendentinė Būtybė davė mums įsivaizdavimo dovaną. (10) Tačiau tam, kad asmeniškai pažintume šią dievybę, mums reikia pažinti šios dievybės asmeninį apreiškimą, kadangi santykių prigimtis yra pagrįsti bendravimu.

Meilė, neapykanta, neviltis, džiaugsmas, drąsa yra Kalbos reiškiniai. Meilės arba neapykantos kupini santykiai

realizuojasi kalboje. Kalba yra realybės sritis, kurioje vyksta manęs atidavimas kitam, kur ir realizuojasi meilės santykiai. (11)

Esantysis danguje trokšta asmeninio ryšio su savo kūriniu, todėl jis žmogui davė apreiškimą ― Šventąjį Raštą. Jis apreiškė save Senajame Testamente kaip YHVH. Šis asmeninis vardas buvo suteiktas tam, kad atskirtų jį nuo visų kitų netikrų dievų, kuriuos žmogus garbino. YHVH yra Dievas, atsakingas už visatos ir visko, kas joje yra, sukūrimą. Jo ketinimas atkurti santykį nėra antraeilis dalykas dieviškame atskleidime ― tai yra svarbiausias dalykas jo apreiškime.

Šventasis Raštas yra Dievo šviesa žmogui

Ankstesnis pasaulis skendėjo dvasinėje tamsoje. Žinoma, tai yra drąsus teiginys, turint omenyje visas šioje planetoje nuoširdžiai praktikuotas religijas.

Tačiau tarp šių įvairių praktikuotų religijų Dievas paskelbė, kad pasaulis skendėjo dvasinėje tamsoje.

Apaštalas Jonas kalba apie Jėzų, dangiškojo Dievo Sūnų:

„Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ Jn 1,4.5

Apaštalas Paulius kreipiasi ne į ateistus ar agnostikus, bet į vyrus bei moteris, gyvenančius Efezo mieste ir garbinusius kitus dievus, o ne YHVH:

„Juk kadaise jūs buvote tamsa, o dabar esate šviesa Viešpatyje. Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa. Ištirkite, kas patinka Viešpačiui.“ Ef 5,8-10

Dabartinis šiandienos pasaulis paskendęs dvasinėje tamsoje. Tačiau šviesa šviečia ir tamsoje. Šiandien yra daug knygų, kurių pagalba žmogus gali apšviesti savo artimą. Iš daugybės knygų būtų galima paminėti keletą ― tai Koranas, Vedos, Mormonų knyga. Tačiau nepaisant šių knygų, kurios atstovauja didelį skaičių pasekėjų, YHVH, dangaus, žemės ir visko, kas joje yra, Kūrėjas ypatingai apreiškė savo valią vien tik per Jėzų ir per Senąjį bei Naująjį Testamentus, arba Šventąjį Raštą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1178 žodžiai iš 2302 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.