Arabų filosofija avicena averojus
5 (100%) 1 vote

Arabų filosofija avicena averojus

Įžanga

Ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje lygiagrečiai su lotyniškąja, krikščioniškąja filosofija rutuliojosi ir kita filosofija – arabų filosofija. Jos raidos sąlygos buvo kitos: arabai buvo susipažinę su graikų filosofų veikalais ir jų pagrindu kūrė savo teorijas. Arabai, VI – XI amžiais sujungę didžiulius plotus nuo Ispanijos vakaruose iki Vidurinės Azijos ir šiaurės vakarų Indijos rytuose, padėjo šiuolaikinio mokslo pamatus – ant jų iškilo ir mūsų civilizacija. Arabų tautas jungė viešajame gyvenime vartojama arabų kalba ir islamo religija.

Arabai – graikų filosofijos perėmėjai

„Kai Graikijoje nebeliko sąlygų mokslui išlikti ir vystytis, graikų mokslas rado prieglobstį Persijoje, <…> vėliau – Sirijoje“ (1. 276 psl.). „Pirmieji arabų ir senosios graikų kultūros tarpininkai buvo Sirijos krikščionys – nestoriečių erezijos šalininkai. Edesoje jie buvo įsteigę mokyklą, vertė į sirų kalbą graikų klasikus, studijavo antikinę filosofiją ir mediciną. 489 m. ši mokykla, kaip eretiška, buvo uždaryta. Dauguma jos dėstytojų pabėgo į Persiją, kur taip pat įkūrė savo mokyklą. <…> Helenizuoti persai ir sirai tapo pagrindiniais islamo teoretikais. Helenizmo tradicijas jie perdavė ir arabams“ (3. 200-201 psl.). VII a. iškilus Arabijai, sirų mokslininkai telkėsi Bagdado rūmuose. Iš sirų į arabų kalbą buvo išversti Aristotelio raštai, o X a. įsteigtas vertimų institutas, kur iš naujo išversta daugybė mokslo veikalų: Aristotelio, Platono, daugybė neoplatonikų raštų, graikų mokslininkų veikalų, astronomų, matematikų darbų.

Intelektualinė arabų kultūra

Graikų mokslo paveldą arabai perėmė, aprėpę daugybę sričių. „Arabai išgarsėjo visų pirma mokslininkais. Perėmę iš indų skaitmenis, kuriuos paskui pasisavino Europa, arabai išplėtojo matematiką. Arabai sukūrė algebrą – matematinių santykių raidiniu žymėjimu paremtą matematikos mokslą. Arabų astronomai gana tiksliai apskaičiavo Žemės rutulio dydį, <…> iškėlė mintį, kad žemė sukasi apie Saulę. Arabų geografai sudarė daugelio šalių ir jūrų žemėlapius, aprašė daugybę europiečiams nežinomų šalių“ (2. 80 psl.). „Arabai išmoko pasigaminti kompasą, paraką, mechaninį laikrodį, popierių. Jie kaupė Rytų kultūros vertybes, rinko antikos mąstytojų kūrinius <…> pagal vieną taikos sutartį iš Bizantijos pareikalavo po vieną egzempliorių visų žinomų autorių knygų“ (3. 201 psl.). „Sukaupta išmintis buvo analizuojama, perkuriama, plėtojama. Kelią į pasaulio pažinimą <…> arabai pradėjo remdamiesi graikų įsitikinimu, kad už regimojo pasaulio chaoso slypi fundamentali tvarka, paklūstanti bendriesiems dėsniams, kuriuos įmano perskaityti žmogaus protas. Tad mokslinės pastangos visų pirma buvo kreipiamos į filosofiją, siekiama atverti esminius pasaulį valdančius dėsnius“ (4. 329 psl.). „Arabų miestuose veikė daugybė aukštųjų mokyklų (pavyzdžiui, ispanų Kordoboje vienu metu jų būta 27), bibliotekose saugota daug graikų ir kitų senovės rankraščių, jie versti į arabų kalbą (Bagdade, žymiausiame arabų kultūros centre, susibūrė graikų veikalų perrašinėtojų ir vertėjų būrelis) ir komentuoti, ypač Aristotelis“ (2. 80 psl.).

Tačiau arabai buvo ne tik mokslo žmonės; jų kultūroje visada pirmavo religijos elementai. „Tikėjimas jiems buvo labai svarbus, tik pats jų tikėjimas – islamas – kiek kitaip negu krikščionybė suprato savo vertę. Pagal islamą musulmonui, islamo išpažinėjui, svarbiausia yra Dievu pripažinti tiktai Alachą ir būti jam paklusniam (islamas ir reiškia klusnumą), tuo tarpu kai krikščionybė reikalavo tikėti Dievą“ (2. 79 psl.).“<…> islamas mokė, jog Alachas yra Nepasiekiamasis, Neįsiskverbiamasis, buvo manoma, kad ir į jo kūrinijos paslaptis neįmanoma įsiskverbti“(4. 329 psl.).

„Teologijos diskusijos prasidėjo dar nesusipažinus su graikų mokslais. Svarstyta Dievo prigimtis: ar Jam būdingos juslinės ir žmogaus savybės, ar Jo atributai gali būti nusakomi tik negatyviai („cifatistai“ ir „džabaritai“). Buvo aptarinėjamas žmogaus santykis su Dievu: ar geri ir blogi poelgiai yra nulemti ar jie kyula iš laisvės („džabaritai“ ir „kadaritai“)? Jau IX a. iškilo arabų hiperdialektikai: tai buvo disidentai, vadinamieji mutazilitai, kurie laikėsi racionalizmo pozicijos ir visai teologijos diskusijai primetė racionalistinį pobūdį“ (1. 277 psl.).

„Kaip ir kiekvienos naujos ideologijos kūrėjai, arabai, manydami, kad jų religija yra vienintelė teisinga, vylėsi pagal savo dogmas pertvarkyti ir valdyti pasaulį. <…>Tačiau patys arabai nebuvo vieningi nei politiškai, nei ideologiškai. Diferenciacijos procesą skatino tai, kad arabų įtakos rytinės sferos buvo labai toli nuo vakarinių. Jas stipriai veikė vietinių kultūrų tradicijos. Todėl atskiruose regionuose susiformavo savarankiški kultūros centrai: Rytuose iškilo Bagdadas, Vakaruose – Kordoba (Ispanija). Diferencijavosi ir filosofija. Kai kurie islamo teologai stengėsi racionaliai pagrįsti savo dogmas“ (3. 201 psl.). Arabų filosofijoje susiformavo trys skirtingos filosofinės srovės.

Arabų filosofijos srovės

1. „Kai arabai susipažino su graikų mokslu, jų teologinės diskusijos ne nutrūko, o susiliejo su kitomis, labiau
filosofinio pobūdžio diskusijomis. Dauguma arabų mokslininkų problemas ėmė svarstyti panašiai kaip graikai. Mokytoju jie pasirinko Aristotelį. Tačiau arabų peripateizmas buvo iškreiptas dėl netikslių vertimų ir laisvų komentarų. Jie tarėsi seką Aristoteliu, tačiau faktiškai daugiausia rėmėsi neoplatonikais. <…> Arabų filosofų polinkį į neoplatonizmą lėmė dvi priežastys; viena iš jų buvo išorinė: filosofijos šaltinius arabai perėmė iš sirų, kurių aplinkoje viešpatavo neoplatonizmas („sirų mokykla“); kita priežastis buvo vidinė: arbai rodė ypatingą dėmesį teologijai, o šiuos interesus iš visų senovės sistemų lengviausiai tenkino neoplatonizmo sistema. <…>

2. Šiai aristoteliškajai – platoniškajai koncepcijai, kuriai arabų filosofai teikė aiškią pirmenybę, ortodoksiškai nusiteikę teologai, mutakalimai, priešpriešino savąją pasaulio sampratą; ji rėmėsi kitais, ne graikų, filosofinjiais principais ir, jų manymu, labiau atitiko Koraną. Jie sukūrė antrąją arabų filosofijos srovę.

3. Trečioji srovė, kuri siejosi su mistikų sufijų grupe, iškilo XII a. vadovaujant žymiam filosofui al Gazaliui; jis plėtojo antifilosofinę, grynai religinę koncepciją. Ši srovė užvaldė ašaritų sektą, kuri pradėjo kampaniją prieš filosofiją ir nulėmė tai, kad dar tame pačiame šimtmetyje arabų filosofija sunyko“ (1. 277-278 psl.).

Arabų filosofų pažiūros

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 990 žodžiai iš 3148 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.