ABU ALIS IBN SINA (980-1O37)
Abu Alis Huseinas ibn Abdalahas Ibn Sina (lotynizuota ioima — Avicena) gimė
Aišanoje (prie Buchaios). Mokėsi Bu-charoje. Čia netrukus pagarsėjo kaip
puikus gydytojas. Vengdamas persekiojimo už savo laisvamaniškas pažiūras,
iš Bucha-ros persikėlė į Chorezmo sostine Urgenčą, tačiau netrukus ir iš
čia buvo priverstas bėgti į Iraną, kur dirbo rūmų gydytoju, viziriu
(ministru). Amžininkų buvo vadinamas Trečiuoju mokytoju (po Aristotelio ir
ai Farabio). Mirė Hamadane (Iranas).
Kūrybinis Ibn Sinos palikimas labai gausus. Mūsų laikus pasiekė apie 250 jo
veikalų. Dar autoriui gyvam esant, dingo stambus 20 tomų enciklopedinio
pobūdžio darbas „Teisingumo knyga.“ bei ,,Rytų filosofija“. Iš
reikšmingiausių Ibn Sinos veikalų paminėtinas 5 knygų ,,Medicinos kanonas“—
viduramžių medicinos mokslų viršūnė. Iš 182 filosofijai skirtų darbų
reikšmingiausias yra 18 tomų veikalas „Gydymo knyga“— tikra filosofijos
mokslo enciklopedija, susidedanti iš 4 dalių: logikos,
231
fizikos, metafizikos ir matematikos. Paminėtinas ir trumpas šio veikalo
variantas „Gelbėjimo knyga“, taip pat veikalai ,,2inių knyga“, „Nurodymų ir
pamokymų knyga“, „Gaunama ir pasiekiama“ (20 tomų), „Apie mokslų
klasifikavimą“, „Gėris ir blogis“ ir kiti.
Chrestomatijoje spausdinama keletas fragmentų iš Ibn Si-nos „Gelbėjimo
knygos“.
GELBĖJIMO KNYGA [APIE PASAULIO AMŽINUMĄ]
„Amžina“ yra sakoma apie ką nors arba esmės, arba laiko. atžvilgiu. Esmės
atžvilgiu amžina yra tai, kieno esmė neturi jokio principo, nuo kurio
priklausytų jo egzistavimas, o laiko atžvilgiu amžina yra tai, kieno
egzistavimo laikas neturi pradžios.
„Sukurta“ taip pat turi dvi reikšmes. Viena reikšmė — tai, kieno esmė turi
kokį nors principą, nuo kurio priklauso jo egzistavimas, o kita — tai,
kieno egzistavimo laikas turi pradžią: buvo toks laikas, kai kas nors dar
neegzistavo, o iki jo buvo tokia trukmė, kuri neturėjo būties, bet ta
pirmiau buvusi trukmė pasibaigė. Viso to prasmė yra ta, kad būna toks
laikas, kai kas nors būna kaip nebūtis, nes laikas ir materija egzistuoja
pirmiau už visa tai, kieno egzistavimas turi pradžią laiko atžvilgiu, bet
ne pradžią, susijusią su kūrimu iš nieko. <. . .>
Visatos principas — būtina esatis. O būtina esatis yra tokia, kad visa, kas
gauna iš jos savo egzistavimą, būtinai egzistuoja, nes priešingu atveju
būtina esatis būtų tokia, kokia ji dar nėra buvusi, ir tada ji nebūtų
būtina esatis visais atžvilgiais. Tarkime, kad naujoji būsena atsiranda ne
iš jos esmės, o už jos — laisvai, kaip mano kiti. Tad klausimas dėl valios
atsiradimo iš jos turi būti keliamas taip: ar valia atsirado gamtos, ar dar
ko nors, nesvarbu, kas tai būtų, dėka? Kad ir kažin ką laikytume
atsiradusiu po savo nebuvimo, apie jį visada bus manoma taip: arba tai
atsirado iš būtinos esaties, arba ne iš jos, bet tarsi kas nors šalia jos
esmės. Jeigu tai atsirado iš jos, vadinasi, pasikeitė jos esmė, o būtina
esatis,
232
kaip jau sakėme, savo esme yra būtina esatis visais atžvilgiais. Kita
vertus, jeigu būtina esatis, atsiradus kam nors pašaliniam ios atžvilgiu,
pasiliktų tokia pati, kokia buvo ligi tol, jeigu ji nepatirtų visiškai
nieko nauja, jeigu padėtis nepasikeistų ir, esant tokiai padėčiai, nieko
neatsirastų, tai ir nereikėtų, kad iš jos kas nors atsirastų, priešingai,
jos padėtis ir būsena turėtų pasilikti tokios pačios, kokios buvo. Mat iš
jos atsiradusi egzistavimo būtinybė būtų būtinai susijusi su atskyrimu,
arba šitam egzistavimui reikėtų atiduoti pirmenybę, tarpininkaujant kam
nors, ko nebuvo, kai pirmenybė buvo atiduodama iš jos atsiradusiai nebūčiai
ir kai tai buvo susilaikymo nuo veiksmo būsenoje. Bet tai jau nėra kas nors
išoriška jos atžvilgiu. Juk mes kalbame apie atsiradimą to, kas atsiranda
iš jos pačios, be tarpininkavimo to, kuris atsirasdamas skatina kito
atsiradimą, kaip yra kalbama apie valią ir objektą, į kurį ji nukreipta.
Nuoširdus nemeluojantis protas liudija tai, kad jeigu viena ir ta pati esmė
visais atžvilgiais išlieka tokia, kokia ji buvo, ir jeigu pirmiau iš jos
nieko neatsirado ir ji šiuo momentu išlieka nepakitusi, tai ir šiuo momentu
iš jos niekas neatsiranda. Juk jeigu šiuo momentu iš jos staiga pradėtų kas
nors atsirasti, tai šioje esmėje atsirastų arba tikslas, arba valia, arba
prigimtis, arba jėga, arba sugebėjimas, arba dar kas nors, ko pirmiau
nebuvo. Kas neigia tai, tas žodžiais neigia jo proto įteigtą tiesą, kad
pritartų jai savo sielos gilumoje. Juk tai, kas gali egzistuoti ir
neegzistuoti, nepereina į aktualųjį būvį, ir jo atsiradimas turi pirmenybę
tik dėl tam tikros priežasties. <.. .>
Ir kokiu būdu susilaikymo nuo kūrimo momentas gali nebūtyje skirtis nuo
momento, kai prasideda kūrimas? Kuo vienas momentas skiriasi nuo kito? Kita
vertus, jeigu atsirandantysis, kaip paaiškėjo, atsiranda tik iš tokio
atsirandančiojo, kuris glūdi pačiame principe, tai atsiradimas to, kas
atsiranda iš prado, gali būti nulemtas arba prigimties, arba tam tikros jam
būdingos
akcidencijos, kuri skiriasi nuo valios, arba valios, kadangi jis
nenulemiamas nei prievartos, nei atsitiktinumo. Jeigu šis atsiradimas
nulemiamas prigimties, vadinasi, prigimtis pakito, jeigu akcidencijos,
vadinasi, ir akcidencija pakito, o jeigu valios, tai, tarę, kad ji
atsiranda jame arba šalia jo, mes klausiame: kodėl <. . .> tai, ko
siekiama, nepradėjo egzistuoti pirmiau? Ar tu negalvoji, kad pradas palaikė
jį
233
tinkamu kaip tik dabar arba kad atsirado jarn patogus momentas, arba kad
jis kaip tik dabar įgijo sugebėjimą realizuoti jį. <.. .>
APIE SIELĄ Skyrius apie augalinę sielą
Kai elementai sumaišyti proporcingiau, kitaip sakant, išlaiko didesnę
pusiausvyrą, negu minėtuose kūnuose ‘, iš jų dangaus kūnų jėgų dėka
atsiranda ir kitos esaties rūšys, pirmiausia augalai. Vieni augalai išauga
iš sėklų ir išskiria tam tikrą kūną kaip substratą dauginimosi jėgai, o
kiti auga, at-sirasdami spontaniškai, be sėklos. Kadangi augalai maitinasi
patys, tai jie turi maitinančiąja galią, o kadangi jie patys auga,
jie turi augimo galią. Ir dar. Kadangi kai kurie augalai turi ypatybę
gimdyti į save panašų ir būti pagimdyti panašaus į save, tai jie turi
dauginimosi galią. Dauginimosi galia nėra tapati maitinančiajai.
Pavyzdžiui, neprinokę vaisiai turi maitinančiąja, bet neturi dauginimosi
galios. Lygiai taip pat jie turi augimo galią, bet neturi dauginimosi
galios. Maitinančioji galia taip pat nėra tapati augimo galiai. Iš
tikrųjų, argi tu nematai, jog pasenę gyvūnai turi maitinančiąja galią, bet
neturi augimo galios?
Maitinančioji galia maitindama atstato tai, kas jau suiro. Augimo galia
didina pagrindinių organų substanciją į ilgį, plotį ir gylį, be to, ne kaip
papuola, o taip, kad jie pasiektų augimo ribą. O dauginimosi galia suteikia
materijai tam tikro daikto formą; ji atskiria nuo kūno tokią dalį, kurioje
yra jo įgyta galia ir kuri atlieka savo veiksmus, kai yra medžiaga ir
vieta, pasirengusios priimti galios veiksmą. Iš to, ką sakėme, matyti, jog
visus augalų, gyvulių ir žmonių veiksmus atlieka tam tikros galios, kurios
pranoksta ne tik veiksmus, vykstančius neorganiniuose kūnuose, bet ir pačią
elementų mišinio prigimtį.
Po augalų eina gyvuliai. Pastarieji atsiranda iš elementų mišinio, kurio
pusiausvyra daug didesnė negu dviejų ankstesniųjų 2, ir todėl jis yra
pasirengęs priimti gyvulinę sielą, nes ji jau praėjo augalinės sielos
pakopą. Ir kuo jo pusiausvyra didesnė, tuo geriau ji sugeba priimti kitą
sielos galią, daug subtilesnę už ankstesniąją.
234
Siela yra tarsi vieninga giminė, kuri tam tikru būdu gali būti padalyta į
tris dalis. Pirmąją dalį sudaro augalinė siela; ij — tai pirmasis
natūralaus organinio kūno užbaigimas tokiu laipsniu, kokiu jis dauginasi,
auga ir maitinasi. O maistas — tai kūnas, turintis ypatybę prisitaikyti
prie prigimties to kūno, kuriam jis būna maistas, kai prideda tiek, kiek
jame suirsta, arba kiek daugiau ar mažiau. Antrąją dalį sudaro gyvulinė
siela; ji — tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas, kai
suvokiama atskirybė ir atliekami savavališki judesiai. Trečiąją dalį sudaro
žmogaus siela; ji — tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas,
kai veiksmai atliekami, sąmoningai pasirenkant ir apsvarstant, ir kai
suvokiama bendrybė.
Augalinė siela turi tris galias: pirmiausia, maitinančiąja galią, taip
keičiančią kūną, skirtingą nuo kūno, kuriame ji yra, kad jis tampa panašus
į kūną, kuriame būdama ji atstato tai, kas jau suiro; antra, augimo galią,
taip didinančią kiekvieną dalį kūno, kuriame ji būna proporcinga jo ilgio,
pločio ir gylio matmenims, kad galutinai užbaigiamas jo augimas; trečia,
dauginimosi galią, gaunančią iš kūno, kuriame ji yra. tam tikrą dalį,
potencialiai panašią į jį, ir, padedant kitiems į jį panašiems kūnams,
atliekančią tokius kūrimo ir maišymo veiksmus, kurių dėka ji tampa
aktualiai panaši į pati kūną.
Skyrius apie gyvulinę sielą
Pirmasis skirstymas parodo, kad gyvulinė siela turi dvi galias: judinimo ir
suvokimo. Judinimo galia skirstoma dar į dvi rūšis: ji yra judinanti arba
kaip pradas, skatinantis judėjimą, arba kaip veikiantis pradas. Judinimo
galia kaip skatinantis pradas yra troškimo galia. Kai ieškoma arba vengiama
forma įstringa mūsų vaizduotėje,— apie tai vėliau mes dar plačiai
kalbėsime,— ji pažadina tą galią judėjimui. Troškimo galia skirstoma į
galią, vadinamą aistra,— ji skatina tokius judesius, kuriais ji verčia kūną
ieškant malonumo artėti prie daiktų, kurie jam atrodo būtini arba
naudingi,— ir į galią, vadinamą pykčio galia,— ji skatina kūną tokiam
judėjimui, kuriuo priverčia kūną atsisakyti žalingų ir pragaištingų dalykų
ir su jais kovoti. Judinimo galia kaip veiksnys yra tokia nervuose ir
raumenyse atsirandanti galia, kuri skatina raumenų
235
susitraukimą, nukreipia judėjimo šaltinio3 link sausgysles ir raiščius,
jungiančius kūno dalis, juos atleidžia arba ištempia šaltiniui priešinga
kryptimi.
Suvokimo galia
į galią, suvokiančią iš išorės, ir galią,
suvokiančią iš vidaus. ~
Galia, suvokianti iš išorės,— tai penki arba aštuoni pojūčiai, ir būtent
tokie.
Regėjimas — tai tuščiaviduriame nerve esanti galia, suvokianti ledo
pavidalo drėgmėje 4 atsispindinčią formą kūno, kuris turi spalvą,
perduodamą per aktualiai skaidrius kūnus į lygių kūnų paviršius.
Klausa — tai galia, esanti klausos kanalo paviršiuje išsi-sklaidžiusiame
nerve; ši galia suvokia formą, kurią perduoda virpesiai oro, stipriai
suspausto tarp smūgį suteikiančio bei smūgį patiriančio kūno ir
besipriešinančio tam, iš ko kyla garsas. Tas virpėjimas pasiekia klausos
kanale uždarytą užsistovėjusį orą ir priverčia jį taip pat virpėti; šių
judesių bangos palyti nervą, ir tada mes girdime garsą.
Uoslė — tai galia, esanti dviejose priešakinės smegenų dalies čiulptuko
formos ataugose ir suvokianti joms perduodamą į nosį oru įtraukiamą kvapą,
esantį su oru sumišusiuose garuose, arba kvapą, esantį ore dėl to, kad
oras, veikiamas vieno ar kito kvepiančio kūno, keičiasi.
Skonis — tai galia, esanti liežuvyje išsidraikiusiame nerve; ta galia
suvokia tirpstantį kūnų skonį, kuris susiliečia su liežuviu ir susimaišo su
maloniu skysčiu, turinčiu besikeičiantį mišinį.
Lytėjimas — tai viso kūno odos ir raumenų nervuose esanti galia, kuri
suvokia viską, kas liečiasi su kūnu, ir ji veikia mišinį, arba junginį,
sudarančiomis priešybėmis. Kai kieno nuomone, ši galia yra ne paskutinė
rūšis, o greičiau giminė keturių galių, išsisklaidžiusių viso kūno odoje.
Viena iš šių galių atskiria šilumą nuo šalčio, antra — drėgnumą nuo
sausumo, trečia — kietumą nuo minkštumo, ketvirta — grubumą nuo lygumo.
Tiktai ta aplinkybė, kad jie sutelkti viename organe, įkvepia mintį, jog jų
esmė yra vieninga.
236
Skyrius apie vidinius pojūčius
Vienos iš galių, suvokiančių iš vidaus, suvokia juntamų daiktų
formas, kitos — juntamų daiktų idėjas. Iš suvokimo jįų vienos
suvokia ir veikia, o kitos suvokia, bet neveikia. Vienos iš jų suvokia
pirminiu būdu, o kitos — antriniu.
Skirtumas tarp formos suvokimo ir idėjos suvokimo yra tas, kad forma
suvokiama vienu metu tiek vidiniu pojūčiu, tiek išoriniu; tik iš pradžių ji
suvokiama išoriniu pojūčiu, kuris po to perduoda ją vidiniam. Pavyzdžiui,
avis suvokia vilko formą, t. y. jo kontūrus, išorinę formą ir spalvą,
šitaip: vilko formą avis suvokia vidiniais pojūčiais, tik iš pradžių ji yra
suvokiama išoriniais. Juntamo daikto idėją suvokia siela, bet taip, kafl iš
pradžių jai nereikia suvokti išoriniu pojūčiu. Pavyzdžiui, avis, be
suvokimo išoriniu pojūčiu, suvokia priešiškumo vilkui idėją, verčiančią ją
bijoti vilko ir bėgti nuo jo. Todėl tai, kas apie vilką iš pradžių
suvokiama išoriniu pojūčiu, o vėliau vidine galia, yra vadinama forma, o
tai, kas yra suvokiama vidine galia, bet išoriniu pojūčiu nebuvo suvokiama,
vadinama idėja.
Skirtumas tarp suvokimo, lydimo veiksmo, ir suvokimo, nelydimo veiksmo, yra
tas, kad kai kurių vidinių galių veiksmai yra ne kas kita, kaip suvokiamų
formų bei idėjų sujungimas vienos su kita ir jų atskyrimas, nes po to, kai
šios vidinės galios suvokia, jos dar ir veikia tuo, ką suvokė. Suvokimas,
nelydimas veiksmo, yra toks, kai formos ir idėjos tik atsispindi pojūčių
organe, o apie pojūti negalima pasakyti, kad jis savavališkai sujungia ir
atskiria.
Skirtumas tarp pirminio ir antrinio suvokimo yra tas, kad pirminis
suvokimas tam tikru būdu tiesiogiai įgauna pačią formą. Antrinis suvokimas
daikto formą įgauna per kokį nors tarpininką.
Prie gyvūnų vidinių suvokimo galių priklauso fantazijos galia, arba bendras
pojūtis. Tai priekiniame smegenų skilvelyje esanti galia, savarankiškai
įgaunanti visas formas, kurias užfiksuoja penki pojūčiai ir perduoda jas
tai galiai.
Toliau eina suvokimo galia, taip pat esanti priekinio smegenų skilvelio
gale. Tai galia, kuri išsaugo tai, ką bendras pojūtis gauna iš penkių
atskirų pojūčių ir ką jis išsaugo netgi tada, kai dingsta pojūčiais
suvokiamas daiktas.
237
Žinok: formą suvokia kita galia, o ne ta, kuri, kaip minėjome, kažką
išsaugo. Pavyzdžiui, vanduo. Jis sugeba priimti atspindį, pėdsakus ir
apskritai kontūrus, bet jis nesugeba jų išsaugoti.
Toliau eina galia, kurią, taikydami gyvulinei sielai, vadina vaizduotės
galia, o taikydami žmogaus sielai — mąstymo galia. Tai smegenų viduriniame
skilvelyje, prie kirmėlinės ataugos esanti galia, kuri vaizduotėje gali
savavališkai sujungti ir atskirti daiktus.
Toliau eina nuovokos galia. Būdama vidurinio smegenų skilvelio gale, ši
galia suvokia pojūčiais nesuvokiamas idėjas, kurios egzistuoja atskiruose
juntamuose daiktuose. Pavyzdžiui, avyje esanti galia, kuri nusprendžia, jog
nuo šito vilko reikia bėgti, o prie šito ėriuko galima meilintis.
Toliau eina išsaugojimo ir prisiminimo galia. Būdama užpakaliniame smegenų
skilvelyje, ši galia atskiruose juntamuose daiktuose išsaugo tas pojūčiais
nesuvokiamas idėjas, kurios
yra suvokiamos nuovokos galia. Išsaugojimo
galios santykis su nuovokos galia toks pat, kaip ir vadinamosios suvokimo
galios santykis su bendru pojūčiu, o nuovokos galios santykis su idėjomis
toks pat, kaip ir vadinamosios vaizduotės galios santykis su pojūčiais
suvokiamomis formomis.
Tokios gyvulinės sielos galios. Vieni gyvuliai turi visus penkis pojūčius,
o kiti — tik kai kuriuos iš jų. Skonis ir lytėjimas būtinai yra būdingi
kiekvienam gyvuliui, tačiau būna tokių gyvulių, iš kurių vieni neturi
uoslės, kiti — klausos, treti — regėjimo.
Skyrius apie protingąją sielą
Protingoji žmonių siela skirstoma į praktinę ir mąstymo galią. Kiekviena iš
šių galių turi bendrą pavadinimą — protas.
Praktinė galia — tai žmogaus kūno judėjimo šaltinis, skatinantis jį atlikti
atskirus apgalvotus veiksmus, atitinkančius vienus ar kitus ketinimus. Ji
turi tam tikrą ryšį su gyvuliškomis troškimo ir vaizduotės galiomis bei
nuovokos galia ir yra dvejopos prigimties. Jos ryšys su gyvuliška troškimo
galia yra toks, kad joje atsiranda žmogui būdingos būsenos, dėl kurių jis
yra linkęs greitai veikti ir patirti veiksmą, pavyzdžiui, kaip būna
gėdijantis, varžantis, juokiantis, verkiant ir
238
panašiai. Jos ryšys su gyvuliška vaizduotės galia yra toks, kad ji
panaudoja ją, žiūrėdama tvarkos atsirandančiuose ir išnykstančiuose
daiktuose, taip pat tirdama žmonių menus, jos dvejopą prigimtį rodo tai,
kad tarp praktinio proto ir mąstančio proto atsiranda su veiksniais
susijusių paplitusių ir gerai žinomų nuomonių, pavyzdžiui, kad melas ir
prievarta yra gėdingi dalykai, ir panašūs teiginiai, kurie logikos knygose
aiškiai atribojami nuo pirmųjų proto pradų.
Si praktinė galia turi viešpatauti kitoms kūno galioms, atsižvelgdama į
nurodymus kitos galios, apie kurią dar kalbėsime, kad ji visiškai
nepasiduotų šių galių veiksmams, bet, priešingai, kad šios pasiduotų jos
veiksmams ir būtų prislopintos, kad kūnas dėl natūralių daiktų poveikio
praktinėje galioje nesukeltų pasyvios būsenos, vadinamos blogomis
dorovinėmis savybėmis. Jos apskritai niekas neturėtų veikti ir nuo nieko ji
neturėtų priklausyti. Priešingai, ji turėtų iškilti virš kitų kūniškų galių
ir pasižymėti dorybingomis moralinėmis savybėmis.
Galimas daiktas, dorovinės savybės bus priskiriamos ir kūno galioms;
tačiau, jeigu pastarosios įsivyraus, jos užims tam tikrą aktyvią padėtį, o
praktinis protas — pasyvią. Taigi tas pats dalykas bus ir praktinio proto,
ir kūniškų galių moralinių savybių šaltinis. Bet, jeigu kūniškos galios bus
nugalėtos, jos užims tam tikrą pasyvią padėtį, o praktinis protas •—
aktyvią. Taigi mes užimsime dvi padėtis ir turėsime dvi dorovines savybes
arba bus viena dorovinė savybė, bet ji bus dvejopa. Mūsų dorovinės savybės
priskiriamos praktinei galiai todėl, kad žmogaus siela, kaip paaiškės
vėliau, yra vieninga substancija, turinti ryšį su dviem pusėm: viena pusė —