Arabu filosofu konspektai
5 (100%) 1 vote

Arabu filosofu konspektai

ABU ALIS IBN SINA (980-1O37)

Abu Alis Huseinas ibn Abdalahas Ibn Sina (lotynizuota ioima — Avicena) gimė

Aišanoje (prie Buchaios). Mokėsi Bu-charoje. Čia netrukus pagarsėjo kaip

puikus gydytojas. Vengdamas persekiojimo už savo laisvamaniškas pažiūras,

iš Bucha-ros persikėlė į Chorezmo sostine Urgenčą, tačiau netrukus ir iš

čia buvo priverstas bėgti į Iraną, kur dirbo rūmų gydytoju, viziriu

(ministru). Amžininkų buvo vadinamas Trečiuoju mokytoju (po Aristotelio ir

ai Farabio). Mirė Hamadane (Iranas).

Kūrybinis Ibn Sinos palikimas labai gausus. Mūsų laikus pasiekė apie 250 jo

veikalų. Dar autoriui gyvam esant, dingo stambus 20 tomų enciklopedinio

pobūdžio darbas „Teisingumo knyga.“ bei ,,Rytų filosofija“. Iš

reikšmingiausių Ibn Sinos veikalų paminėtinas 5 knygų ,,Medicinos kanonas“—

viduramžių medicinos mokslų viršūnė. Iš 182 filosofijai skirtų darbų

reikšmingiausias yra 18 tomų veikalas „Gydymo knyga“— tikra filosofijos

mokslo enciklopedija, susidedanti iš 4 dalių: logikos,

231

fizikos, metafizikos ir matematikos. Paminėtinas ir trumpas šio veikalo

variantas „Gelbėjimo knyga“, taip pat veikalai ,,2inių knyga“, „Nurodymų ir

pamokymų knyga“, „Gaunama ir pasiekiama“ (20 tomų), „Apie mokslų

klasifikavimą“, „Gėris ir blogis“ ir kiti.

Chrestomatijoje spausdinama keletas fragmentų iš Ibn Si-nos „Gelbėjimo

knygos“.

GELBĖJIMO KNYGA [APIE PASAULIO AMŽINUMĄ]

„Amžina“ yra sakoma apie ką nors arba esmės, arba laiko. atžvilgiu. Esmės

atžvilgiu amžina yra tai, kieno esmė neturi jokio principo, nuo kurio

priklausytų jo egzistavimas, o laiko atžvilgiu amžina yra tai, kieno

egzistavimo laikas neturi pradžios.

„Sukurta“ taip pat turi dvi reikšmes. Viena reikšmė — tai, kieno esmė turi

kokį nors principą, nuo kurio priklauso jo egzistavimas, o kita — tai,

kieno egzistavimo laikas turi pradžią: buvo toks laikas, kai kas nors dar

neegzistavo, o iki jo buvo tokia trukmė, kuri neturėjo būties, bet ta

pirmiau buvusi trukmė pasibaigė. Viso to prasmė yra ta, kad būna toks

laikas, kai kas nors būna kaip nebūtis, nes laikas ir materija egzistuoja

pirmiau už visa tai, kieno egzistavimas turi pradžią laiko atžvilgiu, bet

ne pradžią, susijusią su kūrimu iš nieko. <. . .>

Visatos principas — būtina esatis. O būtina esatis yra tokia, kad visa, kas

gauna iš jos savo egzistavimą, būtinai egzistuoja, nes priešingu atveju

būtina esatis būtų tokia, kokia ji dar nėra buvusi, ir tada ji nebūtų

būtina esatis visais atžvilgiais. Tarkime, kad naujoji būsena atsiranda ne

iš jos esmės, o už jos — laisvai, kaip mano kiti. Tad klausimas dėl valios

atsiradimo iš jos turi būti keliamas taip: ar valia atsirado gamtos, ar dar

ko nors, nesvarbu, kas tai būtų, dėka? Kad ir kažin ką laikytume

atsiradusiu po savo nebuvimo, apie jį visada bus manoma taip: arba tai

atsirado iš būtinos esaties, arba ne iš jos, bet tarsi kas nors šalia jos

esmės. Jeigu tai atsirado iš jos, vadinasi, pasikeitė jos esmė, o būtina

esatis,

232

kaip jau sakėme, savo esme yra būtina esatis visais atžvilgiais. Kita

vertus, jeigu būtina esatis, atsiradus kam nors pašaliniam ios atžvilgiu,

pasiliktų tokia pati, kokia buvo ligi tol, jeigu ji nepatirtų visiškai

nieko nauja, jeigu padėtis nepasikeistų ir, esant tokiai padėčiai, nieko

neatsirastų, tai ir nereikėtų, kad iš jos kas nors atsirastų, priešingai,

jos padėtis ir būsena turėtų pasilikti tokios pačios, kokios buvo. Mat iš

jos atsiradusi egzistavimo būtinybė būtų būtinai susijusi su atskyrimu,

arba šitam egzistavimui reikėtų atiduoti pirmenybę, tarpininkaujant kam

nors, ko nebuvo, kai pirmenybė buvo atiduodama iš jos atsiradusiai nebūčiai

ir kai tai buvo susilaikymo nuo veiksmo būsenoje. Bet tai jau nėra kas nors

išoriška jos atžvilgiu. Juk mes kalbame apie atsiradimą to, kas atsiranda

iš jos pačios, be tarpininkavimo to, kuris atsirasdamas skatina kito

atsiradimą, kaip yra kalbama apie valią ir objektą, į kurį ji nukreipta.

Nuoširdus nemeluojantis protas liudija tai, kad jeigu viena ir ta pati esmė

visais atžvilgiais išlieka tokia, kokia ji buvo, ir jeigu pirmiau iš jos

nieko neatsirado ir ji šiuo momentu išlieka nepakitusi, tai ir šiuo momentu

iš jos niekas neatsiranda. Juk jeigu šiuo momentu iš jos staiga pradėtų kas

nors atsirasti, tai šioje esmėje atsirastų arba tikslas, arba valia, arba

prigimtis, arba jėga, arba sugebėjimas, arba dar kas nors, ko pirmiau

nebuvo. Kas neigia tai, tas žodžiais neigia jo proto įteigtą tiesą, kad

pritartų jai savo sielos gilumoje. Juk tai, kas gali egzistuoti ir

neegzistuoti, nepereina į aktualųjį būvį, ir jo atsiradimas turi pirmenybę

tik dėl tam tikros priežasties. <.. .>

Ir kokiu būdu susilaikymo nuo kūrimo momentas gali nebūtyje skirtis nuo

momento, kai prasideda kūrimas? Kuo vienas momentas skiriasi nuo kito? Kita

vertus, jeigu atsirandantysis, kaip paaiškėjo, atsiranda tik iš tokio

atsirandančiojo, kuris glūdi pačiame principe, tai atsiradimas to, kas

atsiranda iš prado, gali būti nulemtas arba prigimties, arba tam tikros jam

būdingos
akcidencijos, kuri skiriasi nuo valios, arba valios, kadangi jis

nenulemiamas nei prievartos, nei atsitiktinumo. Jeigu šis atsiradimas

nulemiamas prigimties, vadinasi, prigimtis pakito, jeigu akcidencijos,

vadinasi, ir akcidencija pakito, o jeigu valios, tai, tarę, kad ji

atsiranda jame arba šalia jo, mes klausiame: kodėl <. . .> tai, ko

siekiama, nepradėjo egzistuoti pirmiau? Ar tu negalvoji, kad pradas palaikė

233

tinkamu kaip tik dabar arba kad atsirado jarn patogus momentas, arba kad

jis kaip tik dabar įgijo sugebėjimą realizuoti jį. <.. .>

APIE SIELĄ Skyrius apie augalinę sielą

Kai elementai sumaišyti proporcingiau, kitaip sakant, išlaiko didesnę

pusiausvyrą, negu minėtuose kūnuose ‘, iš jų dangaus kūnų jėgų dėka

atsiranda ir kitos esaties rūšys, pirmiausia augalai. Vieni augalai išauga

iš sėklų ir išskiria tam tikrą kūną kaip substratą dauginimosi jėgai, o

kiti auga, at-sirasdami spontaniškai, be sėklos. Kadangi augalai maitinasi

patys, tai jie turi maitinančiąja galią, o kadangi jie patys auga,

jie turi augimo galią. Ir dar. Kadangi kai kurie augalai turi ypatybę

gimdyti į save panašų ir būti pagimdyti panašaus į save, tai jie turi

dauginimosi galią. Dauginimosi galia nėra tapati maitinančiajai.

Pavyzdžiui, neprinokę vaisiai turi maitinančiąja, bet neturi dauginimosi

galios. Lygiai taip pat jie turi augimo galią, bet neturi dauginimosi

galios. Maitinančioji galia taip pat nėra tapati augimo galiai. Iš

tikrųjų, argi tu nematai, jog pasenę gyvūnai turi maitinančiąja galią, bet

neturi augimo galios?

Maitinančioji galia maitindama atstato tai, kas jau suiro. Augimo galia

didina pagrindinių organų substanciją į ilgį, plotį ir gylį, be to, ne kaip

papuola, o taip, kad jie pasiektų augimo ribą. O dauginimosi galia suteikia

materijai tam tikro daikto formą; ji atskiria nuo kūno tokią dalį, kurioje

yra jo įgyta galia ir kuri atlieka savo veiksmus, kai yra medžiaga ir

vieta, pasirengusios priimti galios veiksmą. Iš to, ką sakėme, matyti, jog

visus augalų, gyvulių ir žmonių veiksmus atlieka tam tikros galios, kurios

pranoksta ne tik veiksmus, vykstančius neorganiniuose kūnuose, bet ir pačią

elementų mišinio prigimtį.

Po augalų eina gyvuliai. Pastarieji atsiranda iš elementų mišinio, kurio

pusiausvyra daug didesnė negu dviejų ankstesniųjų 2, ir todėl jis yra

pasirengęs priimti gyvulinę sielą, nes ji jau praėjo augalinės sielos

pakopą. Ir kuo jo pusiausvyra didesnė, tuo geriau ji sugeba priimti kitą

sielos galią, daug subtilesnę už ankstesniąją.

234

Siela yra tarsi vieninga giminė, kuri tam tikru būdu gali būti padalyta į

tris dalis. Pirmąją dalį sudaro augalinė siela; ij — tai pirmasis

natūralaus organinio kūno užbaigimas tokiu laipsniu, kokiu jis dauginasi,

auga ir maitinasi. O maistas — tai kūnas, turintis ypatybę prisitaikyti

prie prigimties to kūno, kuriam jis būna maistas, kai prideda tiek, kiek

jame suirsta, arba kiek daugiau ar mažiau. Antrąją dalį sudaro gyvulinė

siela; ji — tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas, kai

suvokiama atskirybė ir atliekami savavališki judesiai. Trečiąją dalį sudaro

žmogaus siela; ji — tai toks pirmasis natūralaus organinio kūno užbaigimas,

kai veiksmai atliekami, sąmoningai pasirenkant ir apsvarstant, ir kai

suvokiama bendrybė.

Augalinė siela turi tris galias: pirmiausia, maitinančiąja galią, taip

keičiančią kūną, skirtingą nuo kūno, kuriame ji yra, kad jis tampa panašus

į kūną, kuriame būdama ji atstato tai, kas jau suiro; antra, augimo galią,

taip didinančią kiekvieną dalį kūno, kuriame ji būna proporcinga jo ilgio,

pločio ir gylio matmenims, kad galutinai užbaigiamas jo augimas; trečia,

dauginimosi galią, gaunančią iš kūno, kuriame ji yra. tam tikrą dalį,

potencialiai panašią į jį, ir, padedant kitiems į jį panašiems kūnams,

atliekančią tokius kūrimo ir maišymo veiksmus, kurių dėka ji tampa

aktualiai panaši į pati kūną.

Skyrius apie gyvulinę sielą

Pirmasis skirstymas parodo, kad gyvulinė siela turi dvi galias: judinimo ir

suvokimo. Judinimo galia skirstoma dar į dvi rūšis: ji yra judinanti arba

kaip pradas, skatinantis judėjimą, arba kaip veikiantis pradas. Judinimo

galia kaip skatinantis pradas yra troškimo galia. Kai ieškoma arba vengiama

forma įstringa mūsų vaizduotėje,— apie tai vėliau mes dar plačiai

kalbėsime,— ji pažadina tą galią judėjimui. Troškimo galia skirstoma į

galią, vadinamą aistra,— ji skatina tokius judesius, kuriais ji verčia kūną

ieškant malonumo artėti prie daiktų, kurie jam atrodo būtini arba

naudingi,— ir į galią, vadinamą pykčio galia,— ji skatina kūną tokiam

judėjimui, kuriuo priverčia kūną atsisakyti žalingų ir pragaištingų dalykų

ir su jais kovoti. Judinimo galia kaip veiksnys yra tokia nervuose ir

raumenyse atsirandanti galia, kuri skatina raumenų

235

susitraukimą, nukreipia judėjimo šaltinio3 link sausgysles ir raiščius,

jungiančius kūno dalis, juos atleidžia arba ištempia šaltiniui priešinga

kryptimi.

Suvokimo galia
į galią, suvokiančią iš išorės, ir galią,

suvokiančią iš vidaus. ~

Galia, suvokianti iš išorės,— tai penki arba aštuoni pojūčiai, ir būtent

tokie.

Regėjimas — tai tuščiaviduriame nerve esanti galia, suvokianti ledo

pavidalo drėgmėje 4 atsispindinčią formą kūno, kuris turi spalvą,

perduodamą per aktualiai skaidrius kūnus į lygių kūnų paviršius.

Klausa — tai galia, esanti klausos kanalo paviršiuje išsi-sklaidžiusiame

nerve; ši galia suvokia formą, kurią perduoda virpesiai oro, stipriai

suspausto tarp smūgį suteikiančio bei smūgį patiriančio kūno ir

besipriešinančio tam, iš ko kyla garsas. Tas virpėjimas pasiekia klausos

kanale uždarytą užsistovėjusį orą ir priverčia jį taip pat virpėti; šių

judesių bangos palyti nervą, ir tada mes girdime garsą.

Uoslė — tai galia, esanti dviejose priešakinės smegenų dalies čiulptuko

formos ataugose ir suvokianti joms perduodamą į nosį oru įtraukiamą kvapą,

esantį su oru sumišusiuose garuose, arba kvapą, esantį ore dėl to, kad

oras, veikiamas vieno ar kito kvepiančio kūno, keičiasi.

Skonis — tai galia, esanti liežuvyje išsidraikiusiame nerve; ta galia

suvokia tirpstantį kūnų skonį, kuris susiliečia su liežuviu ir susimaišo su

maloniu skysčiu, turinčiu besikeičiantį mišinį.

Lytėjimas — tai viso kūno odos ir raumenų nervuose esanti galia, kuri

suvokia viską, kas liečiasi su kūnu, ir ji veikia mišinį, arba junginį,

sudarančiomis priešybėmis. Kai kieno nuomone, ši galia yra ne paskutinė

rūšis, o greičiau giminė keturių galių, išsisklaidžiusių viso kūno odoje.

Viena iš šių galių atskiria šilumą nuo šalčio, antra — drėgnumą nuo

sausumo, trečia — kietumą nuo minkštumo, ketvirta — grubumą nuo lygumo.

Tiktai ta aplinkybė, kad jie sutelkti viename organe, įkvepia mintį, jog jų

esmė yra vieninga.

236

Skyrius apie vidinius pojūčius

Vienos iš galių, suvokiančių iš vidaus, suvokia juntamų daiktų

formas, kitos — juntamų daiktų idėjas. Iš suvokimo jįų vienos

suvokia ir veikia, o kitos suvokia, bet neveikia. Vienos iš jų suvokia

pirminiu būdu, o kitos — antriniu.

Skirtumas tarp formos suvokimo ir idėjos suvokimo yra tas, kad forma

suvokiama vienu metu tiek vidiniu pojūčiu, tiek išoriniu; tik iš pradžių ji

suvokiama išoriniu pojūčiu, kuris po to perduoda ją vidiniam. Pavyzdžiui,

avis suvokia vilko formą, t. y. jo kontūrus, išorinę formą ir spalvą,

šitaip: vilko formą avis suvokia vidiniais pojūčiais, tik iš pradžių ji yra

suvokiama išoriniais. Juntamo daikto idėją suvokia siela, bet taip, kafl iš

pradžių jai nereikia suvokti išoriniu pojūčiu. Pavyzdžiui, avis, be

suvokimo išoriniu pojūčiu, suvokia priešiškumo vilkui idėją, verčiančią ją

bijoti vilko ir bėgti nuo jo. Todėl tai, kas apie vilką iš pradžių

suvokiama išoriniu pojūčiu, o vėliau vidine galia, yra vadinama forma, o

tai, kas yra suvokiama vidine galia, bet išoriniu pojūčiu nebuvo suvokiama,

vadinama idėja.

Skirtumas tarp suvokimo, lydimo veiksmo, ir suvokimo, nelydimo veiksmo, yra

tas, kad kai kurių vidinių galių veiksmai yra ne kas kita, kaip suvokiamų

formų bei idėjų sujungimas vienos su kita ir jų atskyrimas, nes po to, kai

šios vidinės galios suvokia, jos dar ir veikia tuo, ką suvokė. Suvokimas,

nelydimas veiksmo, yra toks, kai formos ir idėjos tik atsispindi pojūčių

organe, o apie pojūti negalima pasakyti, kad jis savavališkai sujungia ir

atskiria.

Skirtumas tarp pirminio ir antrinio suvokimo yra tas, kad pirminis

suvokimas tam tikru būdu tiesiogiai įgauna pačią formą. Antrinis suvokimas

daikto formą įgauna per kokį nors tarpininką.

Prie gyvūnų vidinių suvokimo galių priklauso fantazijos galia, arba bendras

pojūtis. Tai priekiniame smegenų skilvelyje esanti galia, savarankiškai

įgaunanti visas formas, kurias užfiksuoja penki pojūčiai ir perduoda jas

tai galiai.

Toliau eina suvokimo galia, taip pat esanti priekinio smegenų skilvelio

gale. Tai galia, kuri išsaugo tai, ką bendras pojūtis gauna iš penkių

atskirų pojūčių ir ką jis išsaugo netgi tada, kai dingsta pojūčiais

suvokiamas daiktas.

237

Žinok: formą suvokia kita galia, o ne ta, kuri, kaip minėjome, kažką

išsaugo. Pavyzdžiui, vanduo. Jis sugeba priimti atspindį, pėdsakus ir

apskritai kontūrus, bet jis nesugeba jų išsaugoti.

Toliau eina galia, kurią, taikydami gyvulinei sielai, vadina vaizduotės

galia, o taikydami žmogaus sielai — mąstymo galia. Tai smegenų viduriniame

skilvelyje, prie kirmėlinės ataugos esanti galia, kuri vaizduotėje gali

savavališkai sujungti ir atskirti daiktus.

Toliau eina nuovokos galia. Būdama vidurinio smegenų skilvelio gale, ši

galia suvokia pojūčiais nesuvokiamas idėjas, kurios egzistuoja atskiruose

juntamuose daiktuose. Pavyzdžiui, avyje esanti galia, kuri nusprendžia, jog

nuo šito vilko reikia bėgti, o prie šito ėriuko galima meilintis.

Toliau eina išsaugojimo ir prisiminimo galia. Būdama užpakaliniame smegenų

skilvelyje, ši galia atskiruose juntamuose daiktuose išsaugo tas pojūčiais

nesuvokiamas idėjas, kurios
yra suvokiamos nuovokos galia. Išsaugojimo

galios santykis su nuovokos galia toks pat, kaip ir vadinamosios suvokimo

galios santykis su bendru pojūčiu, o nuovokos galios santykis su idėjomis

toks pat, kaip ir vadinamosios vaizduotės galios santykis su pojūčiais

suvokiamomis formomis.

Tokios gyvulinės sielos galios. Vieni gyvuliai turi visus penkis pojūčius,

o kiti — tik kai kuriuos iš jų. Skonis ir lytėjimas būtinai yra būdingi

kiekvienam gyvuliui, tačiau būna tokių gyvulių, iš kurių vieni neturi

uoslės, kiti — klausos, treti — regėjimo.

Skyrius apie protingąją sielą

Protingoji žmonių siela skirstoma į praktinę ir mąstymo galią. Kiekviena iš

šių galių turi bendrą pavadinimą — protas.

Praktinė galia — tai žmogaus kūno judėjimo šaltinis, skatinantis jį atlikti

atskirus apgalvotus veiksmus, atitinkančius vienus ar kitus ketinimus. Ji

turi tam tikrą ryšį su gyvuliškomis troškimo ir vaizduotės galiomis bei

nuovokos galia ir yra dvejopos prigimties. Jos ryšys su gyvuliška troškimo

galia yra toks, kad joje atsiranda žmogui būdingos būsenos, dėl kurių jis

yra linkęs greitai veikti ir patirti veiksmą, pavyzdžiui, kaip būna

gėdijantis, varžantis, juokiantis, verkiant ir

238

panašiai. Jos ryšys su gyvuliška vaizduotės galia yra toks, kad ji

panaudoja ją, žiūrėdama tvarkos atsirandančiuose ir išnykstančiuose

daiktuose, taip pat tirdama žmonių menus, jos dvejopą prigimtį rodo tai,

kad tarp praktinio proto ir mąstančio proto atsiranda su veiksniais

susijusių paplitusių ir gerai žinomų nuomonių, pavyzdžiui, kad melas ir

prievarta yra gėdingi dalykai, ir panašūs teiginiai, kurie logikos knygose

aiškiai atribojami nuo pirmųjų proto pradų.

Si praktinė galia turi viešpatauti kitoms kūno galioms, atsižvelgdama į

nurodymus kitos galios, apie kurią dar kalbėsime, kad ji visiškai

nepasiduotų šių galių veiksmams, bet, priešingai, kad šios pasiduotų jos

veiksmams ir būtų prislopintos, kad kūnas dėl natūralių daiktų poveikio

praktinėje galioje nesukeltų pasyvios būsenos, vadinamos blogomis

dorovinėmis savybėmis. Jos apskritai niekas neturėtų veikti ir nuo nieko ji

neturėtų priklausyti. Priešingai, ji turėtų iškilti virš kitų kūniškų galių

ir pasižymėti dorybingomis moralinėmis savybėmis.

Galimas daiktas, dorovinės savybės bus priskiriamos ir kūno galioms;

tačiau, jeigu pastarosios įsivyraus, jos užims tam tikrą aktyvią padėtį, o

praktinis protas — pasyvią. Taigi tas pats dalykas bus ir praktinio proto,

ir kūniškų galių moralinių savybių šaltinis. Bet, jeigu kūniškos galios bus

nugalėtos, jos užims tam tikrą pasyvią padėtį, o praktinis protas •—

aktyvią. Taigi mes užimsime dvi padėtis ir turėsime dvi dorovines savybes

arba bus viena dorovinė savybė, bet ji bus dvejopa. Mūsų dorovinės savybės

priskiriamos praktinei galiai todėl, kad žmogaus siela, kaip paaiškės

vėliau, yra vieninga substancija, turinti ryšį su dviem pusėm: viena pusė —

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 3002 žodžiai iš 9974 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.