Arbata
5 (100%) 1 vote

Arbata

1121314151617181

Arbatos Istorija

VII m. e. a. kinų poetas Lu Tongas rašė apie arbatą.

Arbatos tėvynė – Kinija. Apie stimuliuojantį gėrimą, vėliau pavadintą arbata, pirmą kartą užsiminta 2700 m. pr. m. e. kinų metraščiuose. Iki III m. e. a. arbata dažniausiai buvo vartojama tik kaip vaistas ar tonizuojantis gėrimas, ruošiamas iš šviežių arbatžolių.

Tangų dinastijos laikotarpis (618-907 m. e. m.) tapo vadinamuoju arbatos aukso amžiumi, kai arbata pradėta gerti ne tik imperatoriaus ir kilmingųjų dvaruose, bet ir arbatinėse, neturtingųjų kinų namuose. Tada buvo parašytas ir pirmasis išsamus traktatas apie arbatą (jos auginimą, ruošimą, saugojimą, vartojimą ir gydomąsias savybes). Tuo laikotarpiu buvo geriama tik žalioji arbata.

Nuskinti arbatos lapeliai buvo apdorojami garais, sutrinami ir sumaišomi su slyvų sultimis. Gauta masė buvo pilama į specialias formas, presuojama ir kaitinama, kol išdžiūdavo. Tokia presuota arbata buvo kaitinama krosnyje, kol suminkštėdavo, ir susmulkinama į miltelius, kuriuos virdavo vandenyje. Skoniui pagerinti ar paįvairinti į ruošiamą arbatą buvo dedama druska, saldieji svogūnai, imbieras, apelsinų žievelės, gvazdikėliai ir mėta. Vėliau presuota arbata buvo malama į miltelius, kurie buvo plakami verdančiame vandenyje (šį arbatos ruošimo būdą iš kinų perėmė japonai, garsėjantys arbatos gėrimo ceremonija). Pamažu stiprių prieskoninių priedų buvo atsisakyta, juos pakeitė subtilesni jazminų, lotoso, chrizantemų eteriniai aliejai. Dar vėliau kinai sukūrė dvi naujas arbatos rūšis – juodąją ir gėlių žiedlapiais aromatizuotą. Arbatos gamintojai pastebėjo, kad arbatos lapeliai ilgiau išlaiko savo aromatines ir skonio savybes, jei jie yra fermentuojami, kol įgauna vario raudonumo spalvą. Tais laikais tiek arbatos plantacijos, tiek arbatos apdorojimo paslaptys buvo akylai saugomos nuo pašalinių akių. Tad kaip arbata atkeliavo į Europą?

XVII amžiaus pradžioje prie Kinijos krantų atplaukdavo pirmieji prekybiniai laivai iš Portugalijos, vėliau – iš Ispanijos, Olandijos. Dažnai arbata vaišinami atvykėliai europiečiai pradėjo ją propaguoti ir savuose kraštuose. Europoje tada dar mažai buvo žinoma apie šią “kinų žolelę”, todėl nieko nuostabaus, kad iš pradžių ji naudota… salotoms. Kinija, užmezgusi prekybinius ryšius su Europos valstybėmis, pradėjo eksportuoti “slaptųjų” plantacijų žaliąją produkciją. Nuo seno įvairias tautas ir civilizacijas jungė didieji prekybiniai keliai – šilko, cinamono ar kiti, turėję didelės įtakos žmonijos raidai, tautų kultūriniams ryšiams. Susiformavo dar vienas – Didysis arbatos kelias.

Nors apie 1610 m. pirmoji į Europą atkeliavusi arbata buvo žalioji, mada keitėsi. Mingų dinastijos arbatos augintojai sukūrė naujus arbatos ruošimo būdus, kurie galėjo patenkinti rinkos paklausą ir reikalavimus. Ir Kinija iki pat XIX amžiaus vidurio buvo vienintelė arbatos tiekėja pasaulyje. Per tūkstančius metų kinai pasiekė žaliosios, juodosios bei ulongo (dalinės fermentacijos arba dar vadinamos geltonosios ar raudonosios) arbatos, galinčios patenkinti ir išrankiausių gurmanų skonį, ruošimo tobulumo viršūnę. Tačiau arbatos likimas toks pat, kaip ir šilko, parako, popieriaus, porceliano ir kitų rytietiškų išradimų, daugelį amžių buvusių paslaptimi “už septynių užraktų”. Arbatos plantacijos buvo užveistos Indijoje, Ceilone, Indonezijoje.

Dabar arbata auginama apie 30-tyje pasaulio šalių. Didžiausios arbatkrūmių plantacijos (arba sodai) yra Indijoje, Šri Lankoje, Kenijoje, Kinijoje, Indonezijoje, Taivanyje, Japonijoje. Kitose vietovėse (Bangladeše, NVS šalyse, Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vietname, Naujojoje Gvinėjoje) užauginta arbata nepasižymi ypatingomis savybėmis ir naudojama įvairiems mišiniams gaminti.

Žinomos trys arbatkrūmių rūšys – kiniškasis, asamo ir vietnamietiškasis. Kiniškasis arbatkrūmis, kuris neapgenėtas siekia 3-4 metrus, yra atsparus šalčiui. Jis kryžminamas su šilumą mėgstančiu indiškuoju asamo arbatkrūmiu. Kryžminimai suteikia galimybę išvesti ir pažinti gausybę arbatos rūšių, kurių skonis ir kokybė priklauso nuo klimato, dirvožemio, krūmo aukščio, oro sąlygų derliaus nuėmimo metu.

Sėklų dauginimo bei selekciniu būdu išaugintais arbatkrūmiais (motinėlėmis) užsodinami milžiniški sodai. Juose užauginama pageidaujamų savybių, geros kokybės arbata. Arbatkrūmiai nėra tokie lepūs kaip kavamedžiai. Arbatos plantacijos yra gana produktyvios, derlius renkamas visus metus arba tam tikrais mėnesiais, atsižvelgiant į klimatinę zoną ir vietovę (kuo karštesnis klimatas, tuo greičiau auga arbatžolės). Arbata skinama rankomis arba mašinomis. Skinami jauni, gležni lapeliai, ką tik išsprogę pumpurėliai ar jaunos šakelės viršūnėlės su trimis ką tik prasiskleidusiais lapeliais. Nuskinti lapeliai apdorojami. Nuo to priklauso, kokia arbatos rūšis bus pagaminta.

Anksčiau buvo klaidingai manoma, kad žalioji ir juodoji arbata yra gaminama iš skirtingų augalų. Tačiau skiriasi tik gamybos būdai, kuriuos taikant gaunamos šešios pagrindinės arbatos rūšys: baltoji, žalioji, ulongo, juodoji, natūraliai aromatizuota ir presuota arbata. Kiekviena šių rūšių turi daugybę savo variantų. Iš viso pasaulyje pagaminama maždaug 3 000 įvairių arbatos
rūšių.

Technologinis arbatos apdorojimo procesas yra maždaug toks: šviežiai nuskinti lapeliai rūšiuojami, vytinami (jei reikia – vyniojami), fermentuojami ir kaitinami esant aukštai temperatūrai, po to džiovinami, ir taip gaunama juodoji arbata. Gaminant žaliąją arbatą, lapeliai nefermentuojami, todėl išlieka žalios spalvos. Ulongo arbata yra pusiau fermentuota, baltoji – apdorojama garais ir džiovinama, kol lapeliai įgauna sidabrinę spalvą.

Negalima pamiršti ir kitų arbatos auginimo ir ruošimo tradicijų puoselėtojų – japonų. Japonijoje arbata pradėta auginti maždaug IX m. e. a. Pirmosios sėklos ir auginimo bei ruošimo būdai buvo perimti iš Kinijos. Dar ir šiandien dauguma japonų ištikimi žaliajai arbatai. Jie taip ištobulino jos auginimo, ruošimo ir vartojimo būdus, kad kai kurioms jų žaliosios arbatos rūšims neprilygsta net ir puikiosios rinktinės kinų arbatžolės.

Dabar arbata auginama Ceilone, Indijoje, Kinijoje, Pietryčių Afrikoje (Kenijoje, Mozambike), Argentinoje ir Japonijoje. Kiekvienos vietovės arbata yra skirtingo skonio, spalvos ir kvapo. Arbatos savybės taip pat priklauso ir nuo aukščio, kuriame arbata auga. Priklausomai nuo arbatos plantacijos aukščio virš jūros lygio, yra skiriamos trys arbatų rūšys:

• Aukštai auginta – kai plantacija yra daugiau nei 1800 metrų virš jūros lygio aukštyje. Tokių vietų pasaulyje yra nedaug. Arbatai augti reikalinga ne žemesnė negu +13 laipsnių Celsijaus temperatūra, tropikuose naktimis tokia temperatūra būna 2200 metrų virš jūros lygio aukštyje. Arbatai reikia daug drėgmės, todėl ji gali augti tik musoninių liūčių zonoje. Ji yra labai reikli dirvai, kuri turi būti puveninga, neakmenuota, o tokios dirvos būna tik senai susiformavusiuose kalnuose. Kad atitiktų visas šias sąlygas, pasaulyje yra tik trys pagrindinės vietovės: Pietų Kinija, Rytų Indija ir Ceilonas. Todėl aukštai auginta arbata visada būna tik iš šitų kraštų.

• Aukštai augintos arbatos gėrimas yra ypatingas tuo, kad turi neįprastai gerą aromatą, tačiau jo būna blyškesnė spalva ir silpnesnis skonis. Tokia arbata labiausiai mėgstama Vakarų Europoje – Anglijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Skandinavijoje. Beje, ši arbata būna pati brangiausia.

• Vidutiniame aukštyje augusi arbata laikoma tokia, kurios plantacijos yra 1200-1800 metrų virš jūros lygio. Didžiausios plantacijos yra Kinijoje, Kenijoje ir Pietų Indijoje. Arbatos gėrimas pasižymi geru skoniu, bet yra silpnesnio kvapo ir spalvos. Tokia arbata populiariausia JAV, Kanadoje, Australijoje. Ši arbata yra vidutinės kainos.

• Žemai augusi arbata – tokia, kurios plantacijos yra iki 1200 metrų aukščio virš jūros lygio. Labai daug tokios arbatos augina Ceilone, Kinijoje, Afrikoje. Užpilas pasižymi tamsia spalva, tačiau kvapas ir skonis yra silpnesni. Labiausiai tokia arbata mėgstama Rusijoje, arabų kraštuose, o taip pat ir Lietuvoje.

Arbatos rūšys

Pagrindinės arbatos rūšys yra skirstomos pagal jos apdorojimo būdą.Arbata renkama nuo arbatkrūmių. Žinomi trys arbatkrūmiai: kiniškasis, Asamo (Indijos regionas), Kambodžos. Manoma: Kambodžos arbatkrūmis – arbatkrūmių „pradininkas“. Kiniškasis arbatkrūmis – krūmas, indiškasis – medis, užaugąs iki 30 metrų aukščio, bet niekas jam, skirtam arbatai, tiek augti neleidžia. Maksimalus jo aukštis būna 1,5 metro, nes nuo tokio arbatkrūmio patogu skinti lapus. Indiškojo arbatkrūmio lapai stambesni už augančio Kinijoje. Kambodžos arbatkrūmis – tarpinė grandis tarp medžio ir krūmo“, – pasakojo mūsų žurnalo viešnia.

Minėtose šalyse skirtingi ir arbatos paruošimo būdai. Anksčiau buvo manyta, jog žalioji ir juodoji arbata – tai du skirtingi dalykai. Iš tikrųjų tai to paties krūmo lapai. Skiriasi tik jų apdorojimo būdas. Iki XVII amžiaus buvo gaminama tik žalioji arbata. Kinijoje ji vadinama Tailongo. Plečiantis prekybos ryšiams su Europa kinai ėmė rūpintis, kaip ilgiau išlaikyti eksportuojamos arbatos savybes. Buvo atrastas arbatos fermentacijos būdas: lapas užkonservuojamas – ilgiau išlaikomos aromatinės savybės.

Žalioji arbata

Japonų mokslininkai ilgus dešimtmečius dirbo tirdami žaliąją arbatą. Jau dabar yra įrodyta, kad žaliojoje arbatoje gausu vertingų medžiagų. Mokslininkams pavyko ištirti ir nustatyti net 550 cheminių elementų ar jų junginių, kurių dauguma tirpsta vandenyje. Pagrindiniai iš jų yra katechinai, reguliuojantys kraujospūdį, mažinantys vėžinių susirgimų tikimybę, normalizuojantys cholesterolio kiekį kraujyje, naikinantys bakterijas ir gripo virusus, šalinantys nemalonų burnos kvapą. Arbatos katechinai yra 20 kartų stipresnis antioksidantas nei vitaminas E, taigi žalioji arbata lėtina senėjimo procesą.

Žaliojoje arbatoje esanti rūgimo medžiaga taninas užkerta kelią kariesą sukeliančioms bakterijoms. Emalį bakterijos pažeidžia išskirdamos tirpią substanciją, o taninas sunaikina bakterijas ir neleidžia vykti šiam procesui. Kasdien geriant žaliąją arbatą, suvartojama 200-400 mg tanino, ir šio kiekio pakanka kariesui sustabdyti.

Žaliosios arbatos (kaip ir baltosios) gamyba skiriasi nuo kitų arbatos rūšių gamybos, nes netaikomas fermentacijos procesas, o geriausių rūšių gamyboje – ir vyniojimo. Rytą šviežiai nuskinti arbatos lapeliai nevytinami, o tuoj pat
uždaromi vandens garų pripildytame inde, po to trumpam atšaldomi šaltame vandenyje ir pradedami džiovinti. Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos – vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai. Toks arbatos ruošimo būdas, kai lapeliai apdorojami garais, populiaresnis Japonijoje.

Kinijoje dar daugelyje vietų arbata gaminama tradiciniu rankiniu būdu, ypač ruošiant aukščiausios kokybės arbatą. Nuskinti lapeliai džiovinami, po to trumpai apdorojami esant labai aukštai temperatūrai, siekiant sustabdyti bet kokią fermentaciją (arba oksidaciją), dėl kurios lapeliai gali pradėti pūti. Ruošiant arbatą tradiciniu būdu, arbatos lapeliai yra tolygiai paskleidžiami ant bambuko padėklų ir paliekami saulėje vienai – dviem valandoms.

Po to lapeliai nedideliais kiekiais yra dedami į specialias keptuves ir greitai maišomi, kol sudrėgsta ir pasidaro minkšti. Taip natūraliai išskiriama drėgmė. Po 4-5 minučių suminkštėję lapai sudedami ant bambuko stalų ir vyniojami į rutuliukus. Suvynioti jie vėl trumpam sudedami į karštą keptuvę ir greitai maišomi. Tada lapai vyniojami dar kartą ir paliekami džiūti. Po valandos lapai pasidaro blyškios žalios spalvos, kuri daugiau nesikeičia. Galiausiai lapai yra rūšiuojami sijojant skirtingo dydžio sietai

Žalioji arbata “China Special Monkey” (Kinija)

Pasakojama, kad labai seniai Kinijos vienuoliai aukštai kalnuose aptiko puikius laukinių arbatkrūmių sodus. Tačiau jie buvo beveik nepasiekiami. Vienuoliai išmokė vikrias beždžiones nusigauti į tuos sodus ir priskinti arbatžolių, todėl arbata buvo pavadinta “Monkey tea” (beždžionių arbata). Paruoštos arbatžolės buvo puikios kokybės, todėl jas greitai įvertino tikri žinovai. Tai labai geros kokybės, puikaus skonio aromatinga žalioji arbata.

Žalioji jazminų arbata “Drakono Fenikso perlai” (Kinija)

Žalioji, jazminų žiedlapiais, įsuktais į arbatžolių lapus, aromatizuota arbata yra subtilaus skonio ir aukštos kokybės, todėl labai vertinama arbatos gurmanų.

Žalioji arbata “Sidabrinės žemuogės” (Kinija)

Tai labai geros kokybės, puikaus skonio ir aromato žalioji lapelių arbata. Arbatos lapeliai yra susukti ir surišti į žemuogės dydžio kamuoliuką, sveriantį 3-5 g, kuris, užpiltas karštu vandeniu, išsiskleidžia tarsi astros žiedas. Lapeliai yra tankiai padengti baltais pūkeliais – tai labai geros kokybės rodiklis.

Žalioji Senčia arbata (Kinija)

Nors geriausiomis Senčios rūšimis garsėja Japonija, tačiau ir Kinijoje išauginama ir paruošiama geros kokybės šios rūšies arbata. Senčios arbata dažnai naudojama įvairiems mišiniams gaminti ir yra žaliosios aromatizuotos arbatos pagrindas. Senčios arbatoje gausu vitaminų A ir B, o ypač C (250 mg/ 100 g), todėl atšalus orams ją reikia gerti dažniau, jei norite išvengti gripo ar peršalimo. Senčios arbata yra aromatinga, šiek tiek aitroko skonio.

Žalioji Bančia arbata (Japonija)

Bančia yra vėlyvojo derliaus arbata. Ji skinama po Senčios, jos lapai stambesni, joje mažiau kofeino, bet kur kas daugiau kalcio (740 mg/ 100 g), geležies, vitaminų B1 ir C. Dėl mažesnio kofeino ir tanino kiekio Bančios arbata yra švelnesnio skonio.

Žalioji Kokeičia arbata (Japonija)

Arbata ruošiama iš žaliosios arbatos miltelių ir ryžių krakmolo. Supresuota ji įgauna lazdelės formą ir tamsoką spalvą. Tai geros kokybės, malonaus, labai švelnaus skonio, kvapni arbata.

Žalioji arbata “Kiniška rožė” (Kinija)

Puikios kokybės ir malonaus skonio, gerai tonizuojanti žalioji lapelių arbata. Labai geros kokybės arbatos lapeliai yra meistriškai surišti į žiedą, kuris, išsiskleidęs vandenyje, primena didelį rožės žiedą.

Žalioji Čunmei arbata “Mėnulio rūmai” (Kinija)

Ypač aukštos kokybės Čunmei arbata iš Kinijos. Ji labai malonaus skonio, švelni ir kvapni.

Žalioji Giokuro arbata (Japonija)

Ši ypač aukštos kokybės žalioji lapelių arbata yra geriausia japoniška arbata. Ji sodresnio aromato ir daug švelnesnė nei Senčia. Taip yra todėl, kad balandžio pabaigoje, vos tik pumpurams pradėjus sprogti, krūmai pridengiami, kad visą laiką būtų šešėlyje. Renkami tik patys geriausi lapeliai. Šioje arbatoje daug vitaminų A, D, ir B1.

Žalioji Pi Lo Čuno arbata (Taivanis)

Aukštos kokybės, puikaus skonio, malonaus, gaivaus, serbentus primenančio aromato žalioji arbata iš Formozos salos.

Žalioji Genmaičia arbata (Japonija)

Žalioji lapelių arbata su paskrudintais ryžių ir kukurūzų grūdais, sušvelninančiais gana aitroką arbatos skonį. Joje gausu polisacharidų, todėl gamintojai ją rekomenduoja diabetu sergantiems žmonėm

Juodoji arbata

Juodoji arbata yra fermentuojama. Jos gamyboje yra du svarbūs procesai. Pradžioje lapai yra išdėstomi ant pinučių ir laikomi šiltai. Po to jie veikiami labai karšto oro. Nuo karščio lapai pajuoduoja. Atvėsę arbatos lapeliai ruošiami pardavimui kaip atskiri džiovinti lapai arba daromi mišiniai.Iš juodosios arbatos ruošiamas stiprokas ir skanus gėrimas, prie kurio mes, europiečiai, jau esame įpratę. Juodoji arbata turi daugiau kofeino nei kinų ar žalioji arbata, tačiau joje yra daug mažiau kofeino negu kavoje.

Pagrindinės arbatos yra skirstomos į porūšius, ypač juodoji arbata. Kiekvienam porūšiui yra reikalavimai bei standartai.
pakelio rašoma, kokia yra arbata: pirmasis lapelis ir pumpurėlis, žemesnis lapelis, smulkinta arbata, arbata, apdorota CTC būdu (šiuo būdu paruoštų arbatų nuoviras – labai stiprus ir greitai nusidažantis).

Ceilono arbata

Gaminama Šri Lankoje ir auginama aukštai virš jūros lygio esančiose vietovėse. Iš šios arbatos gaminamas stiprus, auksinis gėrimas. Dažnai naudojama mišiniams, bet ją taip pat galima plikyti ir vieną, atskirai, ir gerti bet kuriuo paros metu.

Darjeeling arbata

Auginama Himalajų aukštumose ir garsėja savo aromatu bei panašiu j vyną skoniu, todėl ji kartais dar vadinama šampanizuota arbata. Ši arbata yra labai brangi ir paprastai naudojama mišiniams.

Earl Grey

(Grafų pilkoji arbata) Egzotiško skonio ir aromato arbata ruošiama iš Darjeeling ir kinu juodosios arbatos, o jai budingą kvapą suteikia bergamotes (itališkas citrusinis vaisius) aliejus. Ši kvapni ir stipri arbata puikiai tinka gerti baltinta.

English Breakfast

(angliškų pusryčių)arbata

Indijos ir Ceilono arbatų mišinys, iŠ kurio gaunamas stiprus gėrimas. Jis geriausiai tinka pusryčiams, tačiau gali¬ma gerti ir bet kuriuo kitu metu

Velso princo arbata

Tai kinų arbatų mišinys, iš kurio gaminamas sodrus, stiprus, nuostabus gėrimas

Kinų arbata (olong)

Kinų arbata yra „diplomatinis“ mišinys, kadangi tai yra tarpinė arbata tarp juodosios ir žaliosios arbatų. Ši arbata fermentuojama tik iš dalies, todėl ji silpnesnė už juodąją, bet stipresnė už žaliąją arbatą. Kofeino čia taip pat mažiau nei juodojoje arbatoje. Keletas labiau žinomesnių šios arbatos rūšių yra išvardijamos žemiau.

Formosa Oolong (kinų Formozos arbata)

Ši arbata auginama Indokinijoje. Iš jos gaminamas skaidrus, kvapnus gėrimas. Tai populiariausia iš kinų arbatų.

Mainland Oolong (kinų žemyno arbata)

Labai delikataus skonio ir kvapo arbata.

Juodosios arbatos rūšiavimas.

„Flowery Orange Pekoe“ (FOP). Šiai arbatai imami tik smulkūs, jauniausi, švelnūs lapeliai ir pumpurėliai. Tai tikrai kokybiška arbata.

„Golden Flowery Orange Pekoe“ (GFOP). Tai ta pati arbata – tik su auksiniais pumpurėliais.

„Tippy Golden Flowery Orange Pekoe“ (TGFOP). Tai arbata su daug pumpurų.

„Finest Tippy Orange Pekoe“ (FTGFOP). Tai ypatingai aukštos FOB kokybės arbata.

„Special Finest Tippy Golden Flowery Orange Pekoe“ (SFTGFOP). Tai geriausios FOP kokybės arbata.

„Orange Pekoe“ (OP). Imami ilgi, smailūs, gerokai ilgesni už FOP lapai. Jie skinami, kai išsiskleidžia viršutinis pumpurėlis. Čia pumpurėlių beveik nėra.

Juodosios smulkintos arbatos rūšys

FBOP, GFBOP, TGFBOP. Geros kokybės arbatos, ruošiamos iš tos pačios žaliavos kaip ir lapelių arbatos, tik kiek stipresnės, nes iš smulkinto lapo greičiau ekstrahuojasi medžiagos. Ši arbata dažnai pigesnė nei analogiška lapelių arbata.

GBOP, BOP. Tai gerai apdoroti smulkinti lapai. Arbata stipresnė nei anksčiau minėta rūšis, joje daugiau kofeino, nes žaliava šiek tiek prastesnės kokybės.

BP. Prastos kokybės, su priemaišomis (koteliai ir pan.). Ši arbata silpna.

BPS. Į rutulio formą susukti prastos kokybės arbatžolių lapai. Arbata silpna. Tai Šiaurės Indijos produktas.

Pati prasčiausia arbatos rūšis – Fannings FinesDust. Ant tokios kokybės arbatos pakelių tokie užrašai: Orange Fannings (OF), Broken Orange Pekoe Fannings (BOPF), Pekoe Fannings (PF), Broken Pekoe Fannings (BPF), Pekoe Dust, Red Dust (RD) ir pan.

Baltoji arbata

Baltosios arbatos pagaminama labai mažai (daugiausia jos gaminama Fudžiano provincijoje, Kinijoje). Nuskinami dar neišsiskleidę arbatos pumpurėliai. Jie vytinami natūraliai garuojant drėgmei, po to džiovinami. Susisukę pumpurėliai yra sidabrinio atspalvio (todėl kartais vadinami sidabriniais tipais – lapo viršūnėlėmis). Baltoji arbata yra labai šviesi ir švelni.

Baltoji Indžen arbata (Kinija)

Junšano vietovė ilgą laiką garsėjo arbatos sodais, ypač Tangų dinastijos valdymo metais. Arbata iš šių vietovių būdavo renkama kaip duoklė imperatoriams penkių dinastijų valdymo laikotarpiu (apie 1 000 metų). Norint gauti vieną kilogramą arbatžolių, reikia nuskinti 20 000 pumpurėlių. Indžen (sidabrinės adatėlės) turi labai tvirtus pumpurėlius, tiesius auksinius lapus. Nuskinti pumpurėliai yra padengti tankiu baltų plaukelių sluoksniu. Juose didžiausia eterinių aliejų koncentracija. Pumpurėliai – tai katechinų, flavonoidų, vitaminų “taupyklė”. Nuskinti pumpurėliai yra kaitinami iki 32 laipsnių temperatūros, kol netenka 70 procentų drėgmės, tada suvyniojami į popierių ir dvi dienas laikomi medinėse dėžėse. Po dviejų dienų pumpurėliai vėl kaitinami esant neaukštai temperatūrai ir laikomi dar vieną dieną. Paskutinį kartą pakaitinti ir susukti pumpurėliai sudedami į metalines dėžes, kuriose gali išbūti labai ilgai neprarasdami savo ypatingų skonio ir kvapo savybių. Antpilas yra gelsvos spalvos, puikaus ir labai subtilaus skonio ir aromato. Tai reta arbatos rūšis, todėl yra labai brangi. Ją ypač vertina arbatos gurmanai.

Baltoji Baihao Indžen arbata (Kinija)

Indžen sodas yra vienintelis sodas pasaulyje, kuriame naudojami ypatingi arbatos auginimo ir apdorojimo būdai. Arbatos krūmai yra auginami ir puoselėjami laikantis labai griežtų taisyklių. Skinami tik pumpurėliai ir
lapelis, o kartais – tik pumpurėliai. Ankščiau šią arbatą galėjo skinti tik nekaltos kilmingosios mergelės. Tam jos naudojo specialias auksines žirkles ir auksinius indus. Nuskintų pumpurėlių niekas kitas negalėjo liesti. Jie buvo kruopščiai vytinami, džiovinami, ir tik pats imperatorius turėjo teisę paruoštas arbatžoles įdėti į arbatinį. Kokių priemonių imamasi šiandien norint išsaugoti nenusakomai švelnų, orchidėjas primenantį aromatą, pažįstamą tik nedaugeliui arbatos ekspertų, niekas nežino – tai Kinijos vyriausybės saugoma paslaptis. Arbatžolės yra skinamos tik vieną kartą per metus ir tik dvi dienas po rūpestingo augalų apžiūrėjimo. Jei tomis dienomis lyja ar yra vėjuota, tais metais derliaus atsisakoma. Per metus paruošiama tik 10-30 kilogramų arbatžolių. Norint gauti vieną kilogramą, reikia nuskinti 10 000 pumpurėlių ir lapelių.

Baltoji Pai Mu Tano arbata (Kinija)

Ji paruošta rankiniu būdu pagal seną metodą. Šios arbatos skonis primena ir žaliąją, ir ulongo arbatas. Dideli arbatžolių lapai (todėl ši arbata dar vadinama baltuoju bijūnu) vos paliesti oksidacijos paliekami nevynioti. Arbatoje gausu balkšvų, sidabrinių lapo viršūnėlių (tipsų), kuriose yra daugiausia eterinių aliejų. Dėl šios priežasties ji yra savito sodraus skonio ir aromato.

Raudonoji arbata

Raudonoji arbata, afrikiečių vadinama Roibos, – tai lapeliai ankštinės kultūros, augančios Pietų Afrikos Cedaro kalnuose. Ši raudonos spalvos arbata yra sodraus, salsvoko kvapo. Smulkių, panašių į adatėles lapelių arbata yra malonaus skonio, labai kvapni ir gerai malšina troškulį.

Raudonoji arbata – natūralios spalvos. Joje nėra jokių priedų ar konservantų. Arbatoje nėra ir kofeino, nedaug tanino, tačiau gausu mineralinių medžiagų.. Gydomosios šios arbatos savybės dar nėra galutinai ištirtos. Tačiau žinoma, kad raudonoji arbata slopina alerginius dieglius, tad ypač rekomenduotina vaikams, žmonėms, sergantiems alerginėmis ligomis.

Joje gausu kaldo, fluoro ir mangano. Tačiau labiausiai ši arbata vertinama dėl to, kad joje ypač gausu geležies. Be to, raudonojoje arbatoje esančios geležies neužblokuoja taninai. Kitaip tariant flavonoidai prisijungia ląsteles žeidžiančius laisvuosius radikalus. Jei ėda rėmuo, užkietėjo viduriai, žarnyną varsto diegliai, jei padidėjo kraujospūdis, sergate osteoporoze, jei organizmui stinga geležies, kamuoja nemiga, alergija, egzema, susidaro pragulos, gerkite raudonosios arbatos.Ši arbata atpalaiduoja, nuslopina skrandžio bei žarnyno spazmus. Geriama karšta ir šalta, su pienu, medumi ar citrina. Šią arbatą galima vartoti ir kaip prieskonį: ji tinka į sriubas, troškinius, marinatus bei konditerijos gaminius

Matė

Mate – tai bugienio lapų arbata. Jai vartojama 15-os rūšių bugienio lapai. Nupjautos šakelės pakaitinamos virš ugnies iki lapai suvysta ir išsiskiria kvapiosios medžiagos.

Matė – neįprastas, egzotiško aitraus skonio, tačiau labai sveikas gėrimas. Šios arbatos tėvynė – Pietų Amerikos pusiau tropinės žemumos. Matė auginama Argentinoje, Brazilijoje, Paragvajuje, jos yra per 200 rūšių. Pamažu matę atranda ir europiečiai, o populiarumą ji pelnė dėl to, kad greitina medžiagų apykaitą, joje beveik nėra kofeino ir kalorijų, todėl padeda norintiems suliesėti.Paprastai mate plikoma nedideliame išskobtame ir išdžiovintame moliūgėlyje, geriama per vamzdelį (anksčiau nendrę).

0,3-1,5 proc. visų matės medžiagų sudaro kofeinas, apie pusę jo jungiasi su rauginėmis medžiagomis, tad kofeinas veikia organizmą gana ilgai. Šią švelnaus poveikio arbatą patartina gerti greitai pavargstantiems, nesugebantiems sutelkti dėmesį žmonėms. Be to, mate slopina skrandžio jautrumą, apetitą. Matė labai ramina nervus ir suteikia reikalingą vitaminų kiekį. Joje gausu vitamino C, B1 ir B2, įvairių baltymų ir mineralų, fosforo, geležies bei kalcio.

Lapačio arbata

Inkai ir jų palikuonys medicinos srityje kadaise pasiekė stulbinančių rezultatų. Gydymui jie naudodavo įvairiausias žoleles, kurių dauguma mums nežinomos. Vienas tokių augalų – Lapačio žievė, pasižyminti plačiu veikimo spektru. Lapačio medžio amžius paprastai siekia 700 metų. Literatūroje šis medis dar vadinamas gyvenimo medžiu.Dar ji vadinama Pau d’Arco, Paoheebo, Taheebo, Ipė, Roxo, Bow Stick, Ipes, inkų arbata- mat atrado ją inkai. Ji nepaprastai gausi mineralų: kilograme lapačio žievės yra 45 g kalcio, 250 mg geležies ir 180 mg kalio Arbata gaminama iš raudonos šio medžio žievės. Amerikos mokslininkai patvirtino, kad lapačio arbata teigiamai veikia sergant anemija, alergija, bronchitu, diabetu ir navikinėmis ligomis. Manoma, kad ši arbata puiki priemonė nuo nemigos, taip pat sergant leukemija bei kitomis vėžinėmis ligomis. Remiantis įvairiais lapačio medžio tyrimais, šiandien galima teigti, jog arbata iš jo žievės stimuliuoja gyvybingumą, stiprina imunitetą ligoms, sukuria puikią savijautą. Žinoma keletas lapačio arbatos paruošimo būdų. Paprasčiausias – užplikyti kaip juodą arbatą, penkias minutes palikti, kad pritrauktų, gerti šiltą.

Arbatos ruošimas

Tik geros kokybės ir gerai išlaikyta arbata bus skani ir kvapni, todėl ją reikia laikyti tamsioje ir sausoje vietoje kur nėra pašalinių kvapų. Juodąją arbatą reikėtų laikyti ne ilgiau kaip 2
metus nuo pagaminimo datos. Žalioji laikoma trumpesnį laiką, nes trumpesnį laiką ji išlaiko visas gerąsias savo savybes. Trumpiausiai – vienerius metus laikomos aromatizuotos arbatos, nes ten dedami įvairūs priedai, kurie pakeičia kvapą ir skonį.

Arbatos taip pat turi ir senas ruošimo tradicijas. Pirmiausia naudokite minkštą – filtruotą vandenį, kurį užvirinkite iki antros virimo temperatūros. Pirmoji – kai pradeda drumstis, antroji – kai pradeda kilti burbuliukai, o trečioji – jau kai kunkuliuoja.

Juodoji arbata plikoma iškart užvirusiu vandeniu. Ruošiant žalią arbatą reikia šiek tiek palaukti, nes yra vitaminų, kurie skyla užpylus verdančiu vandeniu. Kai kuriose šalyse žalioji arbata užpilama ir šaltu vandeniu. Užplikius arbatą reikia palaukti ne ilgiau 5 minučių. Palaikius ilgiau, išsiskiria daugiau tanino ir arbata pasidaro karti, net nebemalonu gerti. Reikia 5 minučių, norint, kad arbatos poveikis būtų raminantis. Jeigu pageidaujama, kad ji turėtu stimuliuojantį poveikį, pakanka 3 minučių.

Arbatžoles galima plikyti ir du kartus, tik nepalikite arbatžolių vandenyje – jos taps karčios. Perkant arbatą pasižiūrėkite, kas rašoma ant įpakavimo – ar tai smulkintų ar nesmulkintų lapelių arbata, kuri yra aukščiausios kokybės. Pirmiausia žaliavos išvaizda. Turi būti nesulūžinėjęs lapelis, spalvos nepakeitęs – nepapilkėjęs, neturi atsiduoti kitais kvapais.

Nuoviras turi būti kvapnus ir skaidrus. Susidariusi putelė turi būti švari. Jeigu ji yra su kažkokiom priemaišom gali būti vanduo blogas arba netinkamos arbatžolės. O svarbiausia arbatą ruoškite su meile. Tada ji tikrai bus skani.

Skonio reikalas, ką patiekti prie arbatos. Vidurio Europos gyventojų supratimu arbata geriausiai gerti su gabaliniu cukrumi. Jis skatina tonizuojanti arbatos poveikį ir pagerina skonį. Rytu Fryzijoje į puodelį įdedamas didesnis cukraus gabalas ir daug kartų užpilamas arbata, nes jis tirpsta pamažu. Anglai mėgsta arbata gerti su šaltu pienu, o fryzai su grietinėle. Pernelyg didelis pieno ar grietinėlės kiekis ne tik nepagerina arbatos skonio, bet ja atšaldo ir suteikia glitumo. Citrinos griežinėliai (kaip Rusijoje) skirti ne skoniui pagerinti, o priešingai. Panašiai yra ir su į arbata pilamu šlakeliu romo, kuris tik tada dera prie jos, kai įpilamas išties mažytis šlakelis. Priešingu atveju, jis sugadina nuostabu arbatos skoni ir aromatą. Kas ieško nauju įspūdžiu, tas turėtų įsigyti aromatizuotos arbatos – jų yra mažiausiai 100 rūšių. Nereikalingas yra ir žiupsnelis druskos, kurios kartais siūloma įberti į arbatą. Druskos įbėrimas į arbatą yra kildinamas iš senovinio kinų papročio. Pagaliau jus tikriausiai neskaninsite savo arbatos svogūnais arba imbieru, miltais, ryžiais ir sviestu, kaip Tibete. Kai kuriems žmonėms nepriimtini jokie ingredientai ir jie geria gryna arbata kaip kinai žaliąja. Tai taip pat yra skonio reikalas, nes gali būti, kad grynos arbatos skonis bus kaip šieno ir mėšlo, kaip tai kadaise pasirodė Lizelotei fon der Pfalc.

Arbata ir Sveikata

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4591 žodžiai iš 9020 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.