Arbatos pasaulis
5 (100%) 1 vote

Arbatos pasaulis

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

1. Arbatos istorija 4

2. Arbatmedis 7

3. Arbatos auginimas, gamyba ir vartojimas 11

4. Arbatos gamybos procesas 16

4.1 Vytinimas 16

4.2 Sukimas 16

4.3 Fermentavimas 17

4.4 Džiovinimas 17

4.5 Rūšiavimas 17

5. Arbatos rūšys ir klasifikacija 18

5.1 Žalioji arbata 18

5.2 Juodoji arbata 20

5.3 Oolong arbata 20

5.4 Baltoji arbata 22

5.5 Pu-erh arbata 24

5.6 Antroji arbata 24

5.7 Arbatos klasifikavimas 27

6. Arbatos kokybė ir jos vertinimas 30

6.1 Aromatas ir skonio buketas 30

6.2 Ryškumas ir skonis 31

6.3 Spalva ir stiprumas 31

6.4 Arbatos kokybės vertinimas 32

7. Tyrimas 35

Išvados 36

Literatūros sąrašas 39

Įvadas

Arbata yra vienas seniausių žmonių geriamų gėrimų. Taip pat jis yra vienas svarbiausių gėrimų pasaulinėje prekyboje, kurio auginimui yra naudojama per du milijonus hektarų. Tačiau dar ir dabar, po tūkstančius metų trukusio arbatos vartojimo Azijoje ir kelis šimtus metų Europoje, daugelis net nežino iš ko arbata yra gaminama, kaip gaunamas galutinis jos pavidalas, kurį daugelis mūsų yra įpratę pirkti parduotuvėse, kokios arbatos savybės nulemia arbatos kokybę ir kaip tą kokybė yra nustatoma. Todėl šiame darbe bus aptartos tokios temos liečiančios arbatą ir jos kokybę:

 arbatos istorija;

 arbatmedis;

 dabartinė padėtis arbatos rinkoje;

 arbatos gamybos procesas;

 arbatos klasifikacija;

 arbatos kokybę lemiančios arbatos savybės ir jos įvertinimas.

1. Arbatos istorija

Bandant aprašyti arbatos istoriją, greičiausiai tam neužtektų ir knygos, nes arbatos istorija prasidėjo beveik prieš penkis tūkstančius metų. Nei vieno gėrimo istorija nebuvo tokia spalvinga ir intriguojanti kaip arbatos. Dėl jos vyko ne vienas karas, buvo sukurta daugybė išradimų. Nei vienas gėrimas pasaulyje taip neskatino vystytis pramonės, čia kalbama apie laivybos plėtojimą 19 a. Tad šiame darbe bus paminėtos tik pačios svarbiausios arbatos istorijos datos.

Arbata buvo atrasta antrojo Kinijos imperatoriaus Shen Nung’o, žinomo Dieviškojo Gydytojo vardu 2737 m. pr. Kr.

350 m. po Kr. Kinijos kronikoje buvo įrašytas pirmasis paaiškinimas apie arbatos gėrimą.

Nuo 400 iki 600 m. po Kr. arbatos paklausa pastoviai augo. Kinijos žemdirbiai pradėjo vystyti arbatmedžių auginimo būdus. Arbata buvo dažniausiai presuojama į gana nemažus gabalus, kurie po to buvo laužomi į mažesnius ir dedami į arbatinį. Gaminant arbatos gėrimą buvo pradėti naudoti įvairūs prieskoniai, tokie kaip svogūnai, imbieras, apelsinas ir kiti.

Nuo 479 m. vyko arbatos prekyba su turkų pirkliais prie sienos su Mongolija.

618 – 906 m. po Kr. – Tangų dinastijos laikotarpis. Šiuo metu į madą atėjo miltelių pavidalo arbata. Tarp kilmingųjų ji išpopuliarėjo kaip laisvalaikio gėrimas. Didžiuoju šilko keliu arbata buvo prekiaujama su Indija, Turkija ir Rusija.

780 m. po Kr. poetas Lu Yu parašė pirmąją knygą apie arbatą, kas jį padarė gyvu šventuoju, garbinamu netgi paties imperatoriaus. Knygoje buvo aprašomi arbatos auginimo ir ruošimo metodai.

805 m. po Kr. budistų vienuolis Saicho iš Kinijos į Japoniją atvežė pirmąsias arbatmedžio sėklas.

1206 – 1368 m. po Kr. Yuan’ių dinastijos laikotarpis. Šiuo laikotarpiu Kiniją nukariavo Čingischanas ir Kublaichanas, kurie daugiau nei šimtmečiui įvedė Kinijoje Mongolų dinastijos valdžią. Arbata tapo kasdieniu gėrimu, po ko ji niekada nebeatgavo savo ankstesnio aukšto statuso. Marko Polo viešnagių metu niekas jo net nesupažindino su arbatos gėrimu.

1422 – 1502 m. po Kr. Dzen vienuolis Murata Shuko, paskyręs savo gyvenimą arbatai sukūrė įžymiąją japonų arbatos gėrimo ceremoniją. Ceremonijos vadinama Cha No Yu, kas reiškia “karštas vanduo arbatai”.

1610 m. arbatą į Europą atvežė olandai, kurie gavo ją mainais į džiovinto šalavijo lapus.

1618 m. Kinijos ambasadoriai padovanojo Rusijos carui Aleksėjui keletą skrynių su arbata.

1657 m. Didžiojoje Britanijoje pirmą kartą buvo pradėta prekiauti arbata Londono Garway’s prekybos kava namuose.

1661 m. arbata buvo pradėta vartoti Taivane.

1662 m. Didžiosios Britanijos karalius Karolis II vedė portugalę Katerina Braganza. Jie abu gėrė arbatą, tuo sukurdami jos gėrimo madą. Jos populiarumas aukštuomenės gretose lėmė ženklų alkoholinių gėrimų populiarumo sumažėjimą.

1689 m. pirkliai, vedini 300 kupranugarių, keliavo 11000 mylių iš Kinijos, kad patenkintų arbatos paklausą Rusijoje. Kelionė užtruko šešis mėnesius.

1705 m. metinis arbatos eksportas į Didžiąją Britaniją išaugo iki 400000 kg.

1710 m. turtingieji Amerikos kolonistai pradėjo gerti arbatą.

1776 m. Didžioji Britanija nusiuntė pirmąją opiumo siuntą į Kiniją. Žalingas kiniečių polinkis opiumui leido patenkinti augančią arbatos paklausą Didžiojoje Britanijoje. Pinigų prekybą mainais į narkotikus tęsėsi iki 1839 m., kai prasidėjo Pirmasis Opiumo karas.

1834 m. Imperatoriškuoju ediktu visiems užsienio laivams buvo uždaryti visi Kinijos uostai iki Pirmojo Opiumo karo pabaigos 1842 m.

1835 m. Rytų Indijos kompanija įkūrė pirmąsias eksperimentines arbatos plantacijas Indijoje Asame. 1838 m. mažas kiekis arbatos iš Indijos dėl jos naujumo buvo neįtikėtinai greitai suvartotas.

1840 m. pasirodė naujo tipo laivai – kliperiai, statomi JAV, kurie pagreitino
arbatos transportavimo laiką į Europą ir Ameriką. Kai kurie laivai atstumą nuo Hong Kongo iki Londono galėjo nuplaukti per 95 dienas. Tiems laikams tai buvo neįtikėtinas greitis. Buvo pradėtos lenktynės iki Londono, kas greičiau pristatys arbatą.

1856 m. daugelyje Dardžilingo vietų, Indija, buvo įkurtos plantacijos. 1857 m. arbatos plantacijos buvo įkurtos Šri Lankoje, tačiau arbata iš ten nebuvo eksportuojama iki pat 1870 – jų.

1904 m. Richard’as Blechynden’as sukūrę šaltą arbatą, specialiai Pasaulinei parodai, kuri vyko Saint Louis’e.

1908 m. Thomas Sullivan’as New York’e išrado arbatos maišelius. Arbata buvo pristatoma vartotojams šilkiniuose maišeliuose, kur jie ne pagal išradėjo idėją buvo panardinami į vandenį jų neatidarant.

Nuo 1910 m. Sumatroje, Indonezija, buvo pradėta auginti ir eksportuoti arbata. Greitai arbata buvo pradėta auginti Kenijoje ir kitose Afrikos dalyse.

2. Arbatmedis

Tikriausiai Jūs žinote, kad arbata yra augalo sudžiovinti lapai. Tačiau ne visi žino tai, kad tas augalas iš tikrųjų yra medis, kurį būtina reguliariai genėti norint palengvinti derliaus nuėmimą. Dažniausiai rankiniu būdu skinami žali lapai, iš kurių labiausiai vertinami yra du jauniausi viršutiniai ūgliai ir lapo pumpuras.

Žinomos trys arbatkrūmių rūšys – kiniškasis, asamo ir vietnamietiškasis (kambodžos). Kiniškasis arbatkrūmis, kuris neapgenėtas siekia 3-4 metrus, yra atsparus šalčiui. Jis kryžminamas su šilumą mėgstančiu indiškuoju asamo arbatkrūmių. Kryžminimai suteikia galimybę išvesti ir pažinti gausybę arbatos rūšių, kurių skonis ir kokybė priklauso nuo klimato, dirvožemio, krūmo aukščio, oro sąlygų derliaus nuėmimo metu. Manoma, kad kambodžos arbatkrūmis – arbatkrūmių „pradininkas“. Kiniškasis arbatkrūmis – krūmas, indiškasis – medis, užaugąs iki 30 metrų aukščio, bet niekas jam, skirtam arbatai, tiek augti neleidžia. Maksimalus jo aukštis būna 1,5 metro, nes nuo tokio arbatkrūmio patogu skinti lapus. Indiškojo arbatkrūmio lapai stambesni už augančio Kinijoje. Kambodžos arbatkrūmis – tarpinė grandis tarp medžio ir krūmo.

Arbatmedis “pagal drabužį” ir sutinkamas, ir palydimas, nes žaliasis apdaras ir yra pagrindinis jo turtas, daugybę kartų pagausėjęs per kultivavimo amžius. Dar Č.Darvinas pastebėjo, jog žmogus labiausiai keičia tą augalo dalį, dėl kurios jį augina. Arbatmedyje tokia metamorfozė labiausiai veikia lapus – organus, kur vyksta gyvybiškai svarbūs procesai. Žali lapai yra atsarginių maisto medžiagų saugyklos, o kartu su trumpu lapkočiu jis dalyvauja ir vegetatyviškai dauginantis.

Daugelis arbatlapio išorės požymių kinta, būna įvairūs. Pavyzdžiui, formos atžvilgiu lapas gali būti plačiai ovalus (indiška arbata), ovalus (kiniška), pailgai ovalus (hibridai), kiaušiniškas (japoniška), taipogi atvirkščiai kiaušiniškas ir lancetiškas, bet visuomet šiek tiek siaurėjantis viršūnėlėje. Lapo dydis priklauso ne tik nuo jo amžiaus, bet ir nuo veislės. Lapai būna smulkūs – iki 4 cm (japoniška arbata), vidutinio dydžio – iki 8 cm (kiniška) ir stambūs – iki 25 cm (indiška).

Skiriasi ir įvairių arbatmedžio veislių lapų spalva, kuri, beje, daug pasako. Pavyzdžiui, šviesžalę spalvą turi itin jautrių žemai temperatūrai augalų lapai, o tamsžalę, antocianinę (tamsiai mėlyną) ir violetinę, priešingai, atsparūs šalčiui. Yra pastebėta, kad kuo šviesesnė arbatlapių spalva, tuo augalas jautresnis žemai temperatūrai.

Šviesesnė apatinė visų lapų pusė, kaip, beje, ir lapiniai pumpurai, apaugęs aksomiškais sidabrinės arba gelsvos spalvos pūkeliais. Tai – žaliavos aukštos kokybės rodiklis. Plaukeliai išskiria eterinį aliejų, mažinantį garavimą iš augalo. Vienas kiniškų šios lapų ypatybės pavadinimų _ “bai hoa” (baltos blakstienėlės) – prigijo visoms birioms arbatžolėms, o kitas – “pek ho” (balti plaukeliai) priskiriamas tik aukščiausioms rūšims. Tamsesnė viršutinė lapo pusė gali būti matinė arba blizganti. Pastarasis požymis būdingas pietietiškoms veislėms. Stiprus blizgesys ir sodri lapų spalva, kaip kad ir žmogaus veido spalva, aiškiausiai byloja apie gerą sveikatos būklę.

Lapo kokybę lemia ir jo lygumas. Lapalakščio paviršius būna lygus, truputį išsigaubęs, pūslėtas. Neišmanančiam gali pasirodyti, jog geriausi yra lygūs lapai. Iš tikrųjų tokie lapalakščiai labiau būdingi šiaurinėms atmainoms ir dažniausiai yra stori, standūs, odiški, ypač sausesnio klimato sąlygomis. O štai pūslėtumas – tikras švelnumo, subtilumo požymis.

Subrendęs arbatlapis yra gana sudėtingos cheminės sandaros, tačiau pagrindines savybes lemia “trys banginiai”: kofeinas, taninas ir eteriniai aliejai. Jie lemia svarbiausius arbatos privalumus – skonį, aromatą ir tonizuojantį poveikį.

1827 m. D. Oudrinas pirmąkart arbatlapyje aptiko teiną (trimatidioksipuriną). Bet po dešimties metų chemikai nustatė, kad naujosios medžiagos sudėtis identiška kofeinui, atrastam dar 1820 metais. Negano to, paaiškėjo, jog kavos pupelėse būna ne daugiau kaip 2,4 % gryno kofeino, arbatlapiuose šis komponentas sudaro 4 – 5 % sausos masės. Šiuo atžvilgiu arbatmedžiui tegali prilygti braziliškas krūmas guarana, kurio vaisiai irgi turi iki 5 % kofeino. Visi kiti augalai smarkiai
arbatmedžiui, o kamelijos lapuose, kurių šeimai arbatmedžiai yra priskiriami, kofeino visai nėra. Tad biocheminiu požiūriu arbatmedį galima vertinti kaip “kameliją su kofeinu”.

Teinas (kofeinas) yra ksantino kūnų – nukleino rūgščių irimo produktų – darinys. Jis yra svarbiausias iš trijų arbatlapyje esančių alkaloidų – augalinės kilmės fiziologiškai aktyvių medžiagų, kurių nedidelė dozė žadina žmogaus nervų sistemą. Kiti du – panašus į teiną teobrominas, aptiktas 1871 metais Colerio ir Libicho (vėliau jį pradėta išgauti iš kakavos), ir teofilinas (dimetildioksipurinas), 1888 metais išskirtas Koselo.

Arbatmedis yra pagrindinis lapuose besikaupiančio kofeino šaltinis (sėklose kofeino nėra). Kofeinas išgaunamas daugiausia iš arbatlapio plaukelių, o praktiškai iš arbatžolių dulkių, liekančių rūšiuojant arbatą, iš formavimo atliekų ir plantacijų genėjimo medžiagos. Dulkės yra maišomos su magnio oksidu, ir organiniais skiedikliais išgaunamas grynas kofeino preparatas – šiek tiek karstelėjusio skonio bekvapė ir bespalvė kristalinė medžiaga.

Viename stiprios arbatos puodelyje yra maždaug tiek pat kofeino, kiek ir tabletėje nuo galvos skausmo. Kofeinas gerai veikia ne tik nervų sistemą, bet ir raumenis – šalina nuovargį ir mieguistumą, kelia darbingumą, stimuliuoja širdies veiklą. Suteikdamas gėrimui gydomųjų savybių, kofeinas (teinas) sykiu daro įtaką ir arbatos užpilo skoniui.

Tačiau pirmuoju smuiku skonio simfonijoje vis tik griežia taninas. Šį terminą pradėjo vartoti prancūzų tyrinėtojas Segenas, taip pavadinęs augalų ekstraktus, turinčius savybę raugti odas. Kadangi iš pradžių šiems tikslams būdavo naudojami ąžuolo ekstraktai, iš lotynizuoto žodžio “tan” (ąžuolas) ir susidarė medžiagos pavadinimas. Yra nustatyta, kad daugiausia tanino kaupiasi dviejų trijų metų ūgliuose, tiksliau – pumpure ir pirmajame lape; čia jo susikaupia iki 30%. Šiurkštėjančiame lape rauginių medžiagų smarkiai mažėja. Kuo aukštesnė rūšies žaliava, tuo daugiau tanino yra gatavoje produkcijoje – iki 18%. Fermentacijos metu oksidavęsi citrinos geltonumo taninai suteikia užpilui būdingą tamsiai auksinę spalvą, papildo aromatą.

Tanino kaupimosi procesas sparčiau vyksta aukštesnėse vietose negu žemumose ir kuo toliau į šiaurę, tuo lėčiau. Arbatlapių genėjimas skatina tanino kaupimąsi, o vienpusiškas azoto trąšų naudojimas, atvirkščiai, mažina jo kiekį, todėl juos labiau tinka dozuotai tręšti kalio trąšomis.

Kaipgi taninas veikia žmogaus organizmą? Jisai stiprina kraujagysles, naikina dizinterijos, parafito ir kitus mikroorganizmus. Tanino dėka stipri šalta arbata padeda užgyti nudegimams.

3. Arbatos auginimas, gamyba ir vartojimas

Dabar arbata auginama apie 30-tyje pasaulio šalių. Didžiausios arbatkrūmių plantacijos (arba sodai) yra Indijoje, Šri Lankoje, Kenijoje, Kinijoje, Indonezijoje, Taivanyje, Japonijoje. Kitose vietovėse (Bangladeše, NVS šalyse, Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vietname, Naujojoje Gvinėjoje) užauginta arbata nepasižymi ypatingomis savybėmis ir naudojama įvairiems mišiniams gaminti.

Šiuolaikiniame pasaulyje daugiausia arbatos gamina Indija. Šios pagrindinės eksporto kultūros plantacijos plyti aukščiau nei 2000m virš jūros lygio. Čia renkamos geriausių veislių arbatžolės, iš kurių gaminama subtilaus aromato arbata. Buvęs “britų karūnos perlas” dabar – didžiulių “žaliojo aukso” atsargų dalis. “Telkiniai” plyti beveik 400 tūkstančių hektarų teritorijoje. Trys ketvirtadaliai plantacijų susitelkę tolimiausiuose šiaurės rytuose – Asamo valstijoje ( daugiausia Bramaputros aukštupio slėnyje, rytų Himalajų šlaituose ir papėdėse ), taip pat Vakarų Bengalijoje, kur derlius renkamas nuo kovo iki gruodžio mėnesio. Asamo valstijos žemumose, garsėjančiose didžialapėmis arbatmedžio veislėmis, pagaminama daugiau negu pusė nacionalinės produkcijos. Kiekviena skynėja kasdien priskina 20-30 kg gležnų viršutinių lapų. Aukštasis Asamas – kalnuotasis Dardžilingas, kur auginami smulkialapiai ir vidutinialapiai kiniški arbatmedžio porūšiai, tiekia neprilygstamą “dardžiling” arbatą. Šią rečiausią indiškos arbatos atmainą galima plikyti gryną, nemaišant su kitomis arbatos rūšimis, t.y. nekupažuojant. Paslaptis glūdi Dardžilingo klimato sąlygose. Čia dviejų tūkstančių metrų aukštyje – grynas kalnų oras, saulės radiacijos perteklius, derlingi, laidūs vandeniui dirvožemiai, optimalus šilumos ir gausių kritulių santykis.

Trečdalis derliaus surenkama pietų valstijose – Tamilnado ir Keralos – esančiose Indostano pusiasalio gale, kur susijungia Rytų ir Vakarų Gatų kalnai. Čia arbatlapiai skinami beveik ištisus metus.

Indija arbatą tiekia į daugelį pasaulio šalių. Pagrindinė eksporto dalis realizuojama šalies “arbatos sostinėje” – administraciniame vakarų Bengalijos centre – Kalkutoje, kurios uoste nuo 1861 metų nuolat tarptautinis arbatos aukcionas. Svarbus taip pat yra Kočino aukcionas, rengiamas nuo 1947 metų.

Panašias sąlygas arbatai auginti turi rytinis Indijos kaimynas Bangladešas, kur per metus surenkama daugiau kaip 40 tūkstančių tonų arbatžolių. Arbatmedis auginamas ir “pasaulio viršūnėje” – Himalajų aukštikalnių Nepalo karalystėje.

Antroji pagal
svarbą arbatą auginanti šiuolaikinio pasaulio valstybė yra Kinija. Čia arbatmedis nuo seno buvo auginamas dviejose apygardose, esančiose Mėlynosios upės – Jangdzės – upės baseine. Rytų apygarda užėmė teritoriją į pietus nuo šios didžiosios Azijos upės žemupio tarp Nankino ir Fudžou. Arbatos gamyba telkiasi tankiai gyvenamose Fudziano, Džedziango, Chunanio, Chubėjaus ir Chenanio provincijose. Plantacijos tęsiasi gana siaura geografine juosta tarp 27 ir 32 laipsnių šiaurės platumos, bet būtent čia buvo organizuota geriausių prekinių arbatos rūšių gamyba. Kaip arbatmedžio kultūros centras labiausiai išgarsėjo Hankou miesto apylinkės. Jos yra Kinijos viduryje, Chubėjaus provincijoje.

Vakarų apygarda plyti tarp 21 ir 31 laipsnių šiaurės platumos 300 – 400 kilometrų atstumu nuo rytų apygardos ir beveik ribojasi su Tibetu. Ši arbatmedžių auginimo juosta yra kiek platesnė, plantacijos joje esti retesnės. Juanio, Sečvanio ir Guidžou provincijose gaminamos prasčiausio kokybės prekinės arbatos rūšys. Daugiau kaip du šimtmečius Kinija buvo vienintelė arbatos tiekėja pasaulinei rinkai. Dabar šios kultūros užimami plotai sudaro per du milijonus hektarų. Pagrindiniu arbatininkystės regionu tebelieka Džiadziangas. Čia pagaminama apie ketvirtadalis Kinijos produkcijos.

Pagrindinės arbatos rūšys yra šios: juodoji, žalioji ir oolong’o, baltoji ir pu-erh – ir visos jos yra gaminamos iš vieno augalo, Camelia sinensis. Pagrindinės prekinės arbatos rūšys yra juodoji ir žalioji. 76% visos pagaminamos arbatos produkcijos sudaro juodoji arbata, o likusius 24% sudaro likusios arbatos rūšys ( žalioji, oolong’o, pu-erh ir kitos).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2626 žodžiai iš 8745 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.