Argentinos tango rušys
5 (100%) 1 vote

Argentinos tango rušys

11

Turinys

1 Įžanga……………………………………………………. 3

2 Penktojo dešimtmečio tango……………………………. 4

3 Kodėl egzistuoja tiek daug Argentinos tango stilių?…. 5

4 Kas yra salon tango?……………………………………… 7

Įžanga

Tango visuomet buvo įtraukiamas į standartinių šokių programą, neatsižvelgiant nei į jo argentinietišką dvasią, nei į kultūrinį – socialinį kontekstą, kuriame jis atsirado. Jeigu truputį daugiau pasidomėsime šio šokio istorija, greičiausiai iškils klausimai:

· Kodėl ir šiandien šokame penktojo dešimtmečio tango?

· Kodėl egzistuoja tiek daug skirtingų tango stilių? Kaip ir kodėl jie atsirado? Kaip jie vadinami?

· Kas yra salón tango, ką reiškia tango milonguero?

Į šiuos klausimus ne visuomet lengva ir įmanoma tiksliai atsakyti.

Pirmiausia, mes žinome daugybę faktų apie Argentinos tango ištakas bei jo ankstyvąjį laikotarpį, apie didelę jo įtaką Europoje XX a. pradžioje ir tolesnį jo vystymąsi įvairiose valstybėse. Tačiau apie jo raidą pačioje Argentinoje žinome kur kas mažiau, ypač kai kalbame apie dalykus, kurie vyko prieš 40–50 metų. Po jų sekė ištisi karinės diktatūros Argentinoje dešimtmečiai, kuriuos išgyveno kelios argentiniečių kartos.

Antra, tango istorija Argentinoje daugiausia buvo perduodama žodžiu. Jeigu apie tango, kaip socialų šokį (socialus tango – tango, skirtas bendravimui, o ne pasirodymui) 4–6 – ajame dešimtmečiuose paklausinėtume dar gyvų amžininkų, išgirstume įdomių istorijų ar net anekdotų. Be abejo, reikėtų atsižvelgti į tai, kad šie pasakojimai yra dabartinių 60–70 – mečių prisiminimai, todėl labai subjektyvūs. Amžininkai savo istorijose dažnai hiperbolizuoja savo ir savo artimųjų reikšmę, tačiau jų prisiminimai yra vieninteliai, galintys nukelti mus į tą laikotarpį, kai Argentinos tango buvo įprasta kasdieninio gyvenimo dalis.

Penktojo dešimtmečio tango. Koks jis?

Kodėl ir šiandien šokame penktojo dešimtmečio tango?

Reikšmingas Argentinos tango stiliaus pokytis įvyko 5-jame dešimtmetyje. Jį pradėjo nuostabus ir novatoriškas šokėjas Carlos Alberto Estevez, pravarde Petróleo (isp. – žibalas, nafta). Tai liudija, kad net ir ankstesnės epochos šokėjams Petróleo idėjos iš pradžių atrodė kiek keistos.

Tuomet dar vyravo šiuo metu beveik išnykęs canyengue stiliaus tango, kuriam didelės įtakos turėjo senieji macho idealai: palinkusios laikysenos, dažniausiai sulenktais keliais ir nudelbtu žvilgsniu pasitikįs savimi vyras atsainumą pabrėždavo kairę ranką laikydamas gana žemai ar netgi kišenėje. (Moteris tokiu atveju dešinę ranką laikydavo ant klubo.)

Ypač būdinga canyenge stiliui buvo žingsnių įvairovė: daugybė gancho, persipinančios kojos, nuolatinės sinkopės.

Petróleo žingsneliai buvo subtilesni. Jis „ištiesino“ sustabarėjusią kūno laikyseną ir griežtą vedimą, „pakėlė“ žvilgsnį. Dėl to šokis atrodė elegantiškesnis. Taip gimė modernusis salón tango . Elegantiškas, minkštas, tolygus vaikščiojimas tapo gero šokio kriterijumi. Taip Petróleo sukūrė stilių, labiau tikusį šokti pagal tango muziką, atliekamą tuometinių Carlos di Sarli ir Osvaldo Pugliese orkestrų. Daugelis (dabar jau vyresnio amžiaus) šokėjų pripažįsta Petróleo įtaką tango vystymuisi.

Petróleo buvo paskutinysis, turėjęs didesnės reikšmės tango vystymuisi, nes dėl tris dešimtmečius trukusios diktatūros, tango scenoje įsivyravo štilis. Bet kokio pobūdžio vieši susirinkimai, tarp jų ir šokiai, buvo uždrausti arba griežtai kontroliuojami. Žmonės tiesiog nustojo šokti. Dauguma menininkų išvyko į užsienį arba nustojo kūrę.

Sugrįžus demokratijai, atgimė ir Argentinos tango. Žmonės sugrįžo į šokių sales. Tradicija buvo pratęsta nuo tos vietos, kurioje ji prieš dešimtmečius buvo taip staigiai nukirsta, būtent, 5-ojo dešimtmečio tango. Štai kodėl ir šiandien taip mėgstamas šio laikotarpio tango.

Kodėl egzistuoja tiek daug Argentinos tango stilių?

Kaip ir kodėl jie atsirado? Kaip jie vadinami?

Argentinos tango aukso laikotarpiu tik nedaugelis šokėjų eidavo šokti į kitą miesto kvartalą. Tai buvo ne tik neįprasta, bet ir nebūtina. Beveik kiekviename Buenos Airių miesto kvartale buvo septynios – aštuonios šokių salės, kuriose nuolat pasikeisdami grodavo geri tango orkestrai. Stiprūs giminystės ir kvartalo ryšiai leisdavo šokėjams savo kvartalo klubuose jaustis ir stilistiškai, ir fiziškai saugiai (nepamirškime, kad tai buvo pavojingi laikai). Kiekviena šokių salė turėjo savo stilių, kurio taisyklių visi privalėjo griežtai laikytis. Šokėjai, kurie vis tik eidavo šokti į kitus kvartalus, dažniausiai ieškodavo kivirčų, muštynių ar moterų. Buvo galima eiti šokti ir į miesto centrą. Ten esančiuose klubuose galiojo kitokios taisyklės negu priemiesčiuose. Čia tango sceną įtakojo teatro ir kino, turtingųjų ir ekstravagantiškųjų, pavojingųjų ir agresyviųjų pasaulis. Tai buvo toks pasaulis, kuriame šokėjai patirdavo nuotykių, kuriais vėliau namuose girdavosi. Naktiniame miesto centro gyvenime ypač buvo mėgstamas glaudus apsikabinimas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 783 žodžiai iš 1504 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.