Arimo ir sėjos papročiai
5 (100%) 1 vote

Arimo ir sėjos papročiai

Papročiai – įprasti, nusistovėję poelgiai, tapę nerašytomis elgesio normomis. Jie orientuoja žmogų į praeitį – tėvų, senolių, kitų žmonių elgesį.“. Pagal elgesio turinį skiriami darbo, švenčių, vardynų, vestuvių, laidojimo, pagal paplitimą – etninės grupės, kaimo, šeimos, darbo kolektyvo, pagal poveikio būdą – ritualiniai, doroviniai, maldos ir kt.).

• Papročiai, priešingai negu įpročiai, pirmiausia yra ne psichologinė, o sociologinė sąvoka, nes daugiausia susijusi ne su pavienio žmogaus, bet su visuomenės gyvenimu.

• Lietuvių senieji papročiai susiję daugiausia su žemdirbių patirtimi. Lietuvoje juos mažiau, negu daugelyje kitų Europos tautų, yra paveikusi krikščionybė.

• Iš darbo papročių Lietuvoje nuo seno labiausiai paplitę talkų ir pabaigtuvių papročiai. Juose dažnai atsispindi tikėjimas magiška pradžios, aukojimo reikšme (pavyzdžiui, pirmosios vagos paprotys).

• Kalendorinių švenčių papročiai artimi darbo papročiams ir susiję su žemės ūkio darbais (parugė, sambaris), metų laikų kaita. Dalis įėjo į krikščioniškas šventes.

• Daug šeimos papročių susiję su žmogaus gyvenimo svarbiausiais įvykiais: gimimu (apgėlai, gimtadienio, vardadienio minėjimai), vedybomis (mergvakaris, piršlybos), mirtimi (ilgės, budynės, pakasynų vaišės).

• Vadinamiesiems visuomeniniams papročiams būdinga savitarpio pagalba ir solidarumas (bičiulystė, skerstuvės, vakaronė), parama nukentėjusiajam (bandžiulystė, padegėlis).

• Vienas iš pirmųjų lietuvių ir žemaičių papročius aprašė Simonas Daukantas. Daug įdomios medžiagos šia tema paliko ir Jurgis Ambraziejus Pabrėža (pamoksluose).

• Paskutiniais metais lietuvių liaudies papročius daugiausia yra tyrinėjusi Angelė Vyšniauskaitė, Stasys Skrodenis, Stasys Gutautas, Pranė Dundulienė, P. Pečiūra ir kt.





ARIMAS

Arti lietuviai žemdirbiai pradėdavo ne bet kada,o tam tikru laiku, pagal tradicinius papročius. Dieveniškių apylinkėse pirmąją vagą išardavo Jurginių (balandžio 23d.) išvakarėse, kai kur šeštadienį prieš Velykas. Aukštaitijoje buvo draudžiama pradėti arimą anksčiau, negu sugriaudėdavo pirmasis griaustinis,nes priešingu atveju laukuose nebūtų niekas augę. Užgriaudęs perkūnas sukrečiąs žemę, ir pradedanti augti žolė. Tačiau iš tikrųjų žemdirbiai visuomet stengdavosi žemę suarti anksčiau, vos tik nutirpus sniegui bei išėjus iš dirvos pašalui.

Arti būdavo pradedama balandžio mėnesį, kai iš medžių tekėdavo sula, kuri seniesiems artojams buvo ženklas, kad jau galima išeiti su žagre. Valstiečiai turėjo nusistatę net ir savaitės dieną, kuri, jų manymu, buvo tinkamiausia pradėti arimą.

Senovės žmonių manymu, nuo pirmo žemdirbio išėjimo su žagre į lauką bei pirmo žemės palietimo priklausė būsimasis derlius.

Prieš pradėdami arti, mūsų proseniai atlikdavo įvairius magiškus veiksmus, tariamai turinčius apsaugoti laukus nuo įvairiausių nelaimių. Dar XIX a. Pabaigoje Raseinių apylinkėse, nutirpus sniegui, seniai ieškodavo dvynių žmonių, arklių ar jaučių, kuriuos samdydavosi, kad tie apvarytų aplink lauką vagą, kur turėjo būti sėjami javai. Tikėta, kad tokiame lauke gerai derėsią javai. Vosiūnų apyl., Ignalinos raj., dvyniais veršiukais apardavo kaimo laukus, kad ledai neišmuštų javų. Jei kuriuose namuose gimdavo dvyniai berniukai ir ten pat karvė atvesdavo dvynius jaučiukus, tai tie vaikinai užaugę turėję tais jaučiais apvaryti arklu vagą aplink kaimo laukus, kad tuo būdu visam laikui apsaugotų to kaimo užsėtus laukus nuo ledų.

Dvynių,dažniausiai jaučių, kultas iš žilos senovės žinomas daugeliui pasaulio tautų. Pvz., buriatai (Azija) garbino dievišką jautį, plačiašakiais ragais liečiantį dangų, nusileidusį ant žemės ir pagimdžiusį du dvynius – buriatų tautos protėvius – didvyrius. Dvynių kultas buvo žinomas ir mūsų artimiesiems giminaičiams latviams. Jie turėjo mitinę esybę, vadinamą Jumis. Šį žodį kalbininkai išveda iš sankskrito kalbos žodžio jama, reiškiančio dvynys. Agrarinėse apeigose dvyniai (vyrai ir jaučiai) turėjo nepaprastai didelę reikšmę. Jie simbolizavo vaisingumą,žemės derlingumą,vaisių gausumą. Dvynių apartas aplink ratu laukas (saulės simbolis – ratas) turėjęs uždaryti kelią blogybėms bei javų kenkėjams.

Apie pirmojo arimo apeigas įdomių žinių pateikė M. Pretorijus (XVII a.), kuris rašo, kad Sambijos sūduviai, prieš pradėdami pirmąjį arimą,atlikdavo apeigas, skirtas žemės deivei Žemynai. Tose apeigose moterys negalėjusios dalyvauti. Susirinkus visiems šeimos vyrams, maldininkas pasemdavo iš statinės alaus, kuriuo per tris pylimus pripildydavo savo, taip pat kitų vyrų kaušelius. Prieš pradėdami gerti, dalį gėrimo nupildavo ant žemės Žemynėlės garbei, sakydami: „Žemynėle, žiedkėlėle, sužydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visokiais javais. Būk mums maloninga, deive, tiems mūsų visiems darbams tepadeda angelas, blogus žmones nušalink, kad mūsų neišjuoktų“. Ši apeigų dalis vadinosi žemynliavimu. Paskui vadovaujantis apeigoms maldininkas išgerdavo trečdalį kaušelio alaus ir vėl kalbėdavo maldą: „Dėkojam dievui, kad mus sveikus išlaikė. Taip pat ačiū šeimininkui, šeimininkei ir kitiems, gerai atlikusiems
darbą, lai jiems dievas duoda sveikatos. Tegul laimina mūsų gėrimą, kad linksmi būtume ir linksmi išsiskirtume,tegul ateityje duoda mums daugiau, o ne mažiau“. Po to visi gerdavo iš eilės tris kartus. Jei būdavo žynys, išgertą jaušelį mesdavo per galvą, o kitas turėjo jį pagriebti, kad nenukristų ant žemės. Tada javai turėję augti dideli ir užaugę nesugulti. Baigę apeigas, linksmai nusiteikę, juokaudami bei krėsdami pokštus eidavo pradėti arti.

Ne tik patys buvo linksmai nusiteikę, bet ir prašė Žemynėlės būti linksmai („Žemynėle, būk linksma“). Jeigu artojai ir žemės vaisių gimdytoja Žemynėlė būsianti rūsti, pasėti javai neduosią gausių žiedų, nebūsią gero derliaus.

Vakare grįžę artojai kieme nusiaudavo kojas ir į namus eidavo basi, kad javai užaugtų švarūs. Šeimininkė su kitomis moterimis apipildavo artojus vandeniu, o vyrai stengdavosi nutempti į kūdrą moteris ir ten jas išmaudyti. Tada vasarą turėję būti pakankamai lietaus. Po to šeimininkė vesdavo visus prie stalo, kur buvo padėta kiaulės galva, snukis ir kojos. Tai buvo daroma, kad artojas taip lengvai išartų žemę, kaip kad ją išknisa kiaulė. Tuomet maldininkas meldėsi, gėrė į šeimininko sveikatą, kuris išgėręs prašė dievų gero derliaus ir dėkojo jiems už jų malones. Tai darė ir kiti. Jei nebuvo maldininko, šias apeigas atlikinėjo namų šeimininkas.

Pradedant pirmąjį arimą, senovėje derliaus dievybėms buvo aukojamos aukos. Daugiausia aukotos kiaulės,kurios turėjo simbolizuoti žemės knisimą, rausimą, taip pat žemės vaisingumo šaltinį. Pavyzdžiui, dar 1531 m. Sambijoje žemdirbiai savo derliaus dievybėms paaukojo paršavedę. Apie aukojamas kiaules kalba ir jėzuitų pasakojimai (1583 m .), kur sakoma, kad lietuviai žemei aukodavo kiaulaitę.

Kiaulės aukojimo papročio pėdsakų kai kur buvo išlikę XIX a. Ir net XX a. Pradžioje. Pavyzdžiui, Švenčionių, Švenčionėlių ir kt. Apylinkėse būta papročio papjautos kiaulės snukį ir kojas išlaikyti per žiemą ir išvirti pavasarį, per Šeštines, su miežinių kruopų (grucės) koše.

Papročio senovinės religinės prasmės tada žmonės jau nežinojo, tačiau jį praktikavo kaip tradiciją, paveldėtą iš protėvių.

Prieš pirmą arimą kai kas dar XX a. Pradžioje papjaudavo gaidį, kurio mėsą paruošdavo vaišėms sugrįžus iš lauko artojams. Gaidieną pasidalindavo visi šeimos nariai ir suvalgydavo. Tai sustiprindavo jų darbštumą ir tarpusavio meilę. Gaidžio galvą turėdavo suvalgyti pats šeimininkas, kad visi šeimos nariai klausytų. Išeidamas arti, artojas nusimaudydavo, apsirengdavo švariais drabužiais, ypač stebima, kad būtų švarūs baltiniai. Ano meto žmonės tikėjo: jei artojas į lauką išeisiąs švariai apsirengęs, tai ir javai busią švarūs, nepiktžolėti. Einantis į lauką artojas turėjęs būti linksmas, net dainuoti, tačiau jam drausta švilpauti, nes dirvoje tada niekas neaugsią ir ji būsianti tusčia. Alytaus apylinkių žmonės, eidami artim kratydavę ant dirvos šiaudus, kurie turėję išburti ateinančiais metais gausų pašarą.

Pirmą kartą į lauką einantį artoją šeimininkė palydėdavo, atkeldavo jam vartus ir net sviesdavo į jį kokiu nors daiktu, kad jam geriau sektųsi darbas. Artojas turėjęs skubėti į lauką kuo anksčiausiai, kad kiti artojai jo neaplenktų bei „neužartų“ ir nenustelbtų jo javų derliaus. Anksčiausiai arti išėjusio valstiečio javai turėję gerai augti ir duoti gerą derlių, nes tikėta, jog į jo lauką subėgsią ir pavėlavusiųjų kaimynų javai. Tarp senovės lietuvių buvo įsigalėjęs paprotys pirmąją arimo dieną nieko kaimynams neskolinti, nes tada nesisektų dirbti, arba, kaip sako pandėliečiai, greit diltų noragai. Pirmąją arimo dieną artoją ir į žagrę pakinkytus gyvulius – jaučius ir arklius – pasmilkydavo. Artojo smilkymas yra labai senos kilmės paprotys. Ugnies dūmai turėję apsaugoti ne tik nuo įvairiausių žvėrių, vabzdžių, bet ir nuo įvairių piktų jėgų,tariamai kliudančių žemdirbiui dirbti ir kenkiančių derliui.

Senovės lietuvių žemdirbys, prieš varydamas pirmąją vagą, išreikšdavo savo pagarbą žemei motinai, kuri jo išartoje dirvoje turėjusi duoti gerą derlių. Todėl jis klaupdavęs ant žemės ir ją bučiuodavęs. Versdamas pirmąją vagą, artojas turėdavo būti susikaupęs, nesidairyti į šalis.

Aukštadvario ir Juodupės apylinkių artojai pirmąją vagą apvarydavo aplink dirvą, tikėdamiesi šitaip apsaugoti laukus nuo audrų.

Salako apylinkių artojai pirmąją vagą versdavo į lauko vidų, ir, jų manymu, dėl to javai turėję iš dirvos griūte griūti. Be to, jeigu ariant verčiamos vagos velėna griūdavo atgal į vagą, tai artojas sau būrė blogus metus, (Betygala), o jei guldavo tiesiai ir lygiai – gerą derlių (Ramygala). Kėdainių apyl. Pirmąją vagą ardavo plačią, kad šeimai nieko nestigtų.

Plačiai senovėje lietuviai žemdirbiai praktikavo kiaušinių ar jų lukštų ir duonos aparimą pirmojoje vagoje, ir tai buvo ne kas kita, kaip senoviško religinio lietuvių papročio liekana aukoti žemės dievybei Žemynėlei aukas. Už tokią auką ši dievybė turėjusi teikti dirvai derlingumą, vadinasi, aprūpinti žmones maistu. XIX – XX a. Pirmykštę religinę tos aukos prasmę žemdirbiai jau buvo pamiršę, ir
artojas, dėdamas į vagą duoną, galvojo tik apie gerą derlių. Turimais etnografiniais duomenimis, Dieveniškių apylinkėse šeimininkas, eidamas pirmąkart arti, nešdavosi velykinių kiaušinių lukštų ir duonos, su kuria pirmiausia apeidavo aplink lauką, o paskui ją pakasdavo dirvoje, Kartais, įdėję duoną į maišelį, pririšdavo jį prie ienos, o išvarę pirmąją vagą, duoną suvalgydavo. Merkinės, Liškiavos, Šalčininkų ir kt. Apylinkių artojai, eidami pirmą kartą arti, nešdavosi į lauką gabalą ar net visą kepalą duonos,kurį ten ir palikdavo aparę vagoje. Kitose Lietuvos apylinkėse kai kurie žemdirbiai pirmojoje vagoje apardavo tik duonos plutą (Leipalingis) arba duonos gabaliuką (Vievis, Žiežmariai). Dar kitur į pirmąją vagą būdavo dedamas visas krepšys su duona ir apariamas, nes, pasak senųjų žmonių, tas, kuris išėjo į lauką su duona, niekada jos nepritrūksiąs. Rimšės apylinkėse (Ignalinos raj.) artojas duoną su druska valgė išaręs pirmąją vagą, kad visiems metams būtų duonos ir druskos. Kai kur Lietuvoje XIX a. Pab. Apartą duoną artojai vėl atrausdavo ir suvalgydavo arba sušerdavo kinkomiesiems gyvuliams.

Kai kurie Obelių apylinkėse žemdirbiai iškastąją duoną parsinešę namo sušerdavo kietiems gyvuliams. Liškiavoje ir Dieveniškėse iš lauko parnešta duona gabaliukais būdavo išdalijama visai šeimynai. Kabelių k., Varėnos raj., „užartą lūstą“ išimdavo ir atiduodavo elgetoms, kad javai gerai derėtų, t.y. kad išprašytų prosenių vėlių gero derliaus. Apeiginis duonos užarimas bei jos valgymas buvo žinomas ne tik lietuviams bet ir kitoms tautoms, pavyzdžiui, slavams, germanams, romėnams, indams ir kt. Be duonos, pirmojoje vagoje užardavo miltų,gyvulių ir pan. Pakruojo apyl. Į pirmąją vagą moterys barstydavo ruginių miltų, kad gerai augtų atuorietis (vasariniai rugiai). Barčių k., Varėnos raj., lauke pakasdavo gyvą kačiuką, kad usnys neaugtų.

Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, būta papročio pirmąją dieną iš lauko sugrįžusį artoją aplieti vandeniu. Pagrindinis to papročio tikslas buvo sukelti lietų, reikalingą pasėliams ir būsimajam derliui. Pasak M. Pretorijaus (XVII a.), grįžtantiems iš pirmojo arimo artojams nespėjus pastebėti, likusios namie moterys apipildavo juos taip, kad jie būdavo kiaurai šlapi. Artojai atsilygindavo joms tuo pačiu: įmesdavo laistytojas į tvenkinį ir panardindavo vandenyje. Išsipirkti nuo maudyklės dovanomis galėjo tik šeimininkė, jai ji būdavo nėsčia. Artojus laistė, kad būtų pasėliams drėgmės. Kupiškio apylinkėse, liedami vandeniu, sakydavo: „Kad dirvonai neišdžiūtų, kad iš dirvos javai griūtų“ arba: „Bus didelis derlius, bus didelis derlius“ (Papilė). Laistydami artoją, žemdirbiai norėjo išsiburti ne tik gerą derlių, bet ir kad būtų sveiki bei patvarūs darbiniai gyvuliai. Laistymą vandeniu, kuris nuo amžių buvo laikomas turinčiu nepaprastą valomąją galią, saugančią nuo visokių nelaimių, artojai praktikavo jau neprisimindami senosios jo prasmės, bet kaip žaidimą.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2207 žodžiai iš 6914 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.