Turinys
1. įvadas ………………………………………………………… 2
2. Aristotelis …………………………………………………….3
3. Stoikai ………………………………………………………….5
4. Lyginamoji analizė ……………………………………….. 7
5. Išvados …………………………………………………………12
ĮVADAS
“Dorybės” samprata etikos, bei moralės istorinio vystymosi eigoje visada turėjo ne mažą reikšmę, kuri dar labiau išaugo atsiradus krikščionybei ir jos moralinėms nuostatoms, kurios dorovei suteikė įpatingą reikšmę žmonių gyvenimo santykiuose. Net ir šiais laikais, nepaisant irstančios krikščioniškosios moralinės nuostatos idėjinio smukimo, dorybė vis dar užima pakankamai reikšmingą (nors ir ne tokią reikšmingą ir nediskutuotiną kaip krikščioniškaisiais laikais) vietą žmonių gyvenime, kaip tam tikra jų santykių reguliavimo forma. Tačiau moralės vystymasis ir platus jos reikšmės interpretavimo pobūdis lėmė skirtingą jos suvokimo būdą tarp įvairių garsių pasauliniu mastu pasižymėjusių mąstytojų. Negalėdama deramai išnagrinėti visų mąstytojų pasisakymų “dorybės” sampratos klausimu išsirinkau dvi kontraversiškas šiuo klausimu pozicijas. Vieną jų atstovauja Aristotelis, kuris laikosi pozicijos, kad žmogus turi laisvą, individualų pasirinkimą spręsdamas ar jam būti dorybingu, ar nesilaikyti dorybingumo nuostatų. Kitą pažiūrą “dorybės” sąvokos interpretavime pateikia stoikai, kurie teigia, kad žmogus turi elgtis vedinas gamtos, prigimties. Tokiu būdu jie postuluoja idėją, kad “dorybės” sąvoka įvardintas subjektas yra kažkas, kas nuo žmogaus valios nepriklauso, žmogus turi tiesiog pasiduoti gamtai nieko nesistengdamas iš esmės keisti. Savo lyginamąjame darbe mėginsiu deramai sulyginti šias dvi pažiūras ir (nepaisant subjektyvios nuomonės atsispindėjimo, kurio, manau, jokiame lyginamąjame darbe visiškai išvengti nėra imanoma) pateikti iš to sulyginimo sekančias išvadas.
ARISTOTELIS
Aristotelis mano, kad žmogus yra visuomeninė būtybė iš prigimties, ir todėl yra visai normalu, kad žmogus nori bendrauti su kitais, panašiais į save, gyventi su jais draugiškai, taikiai. Dorovę jis įvardija, kad tai yra ,, vienas iš požymių, išskiriančių žmogų iš kitų gyvų gamtos būtybių. Žmogus be dorovinių pagrindų, neišauklėtas, prarandąs žmogišką pavidalą, esąs pati nuodėmingiausia, laukinė, žema savo lytiniais ir skonio instinktais būtybė. ” (6, 22)
Malonumas ir skausmas yra svarbūs akcentai, nes jie gali išvesti žmogų iš doros kelio, jie gali atitraukti individą nuo dorybingų įpročių, tačiau yra galimybė, kad tai kaip tik gali, ne tik nutolinti, bet ir padėti dorybėms atsirasti. Jis sako: ,, dėl malonumų darome blogus darbus, o dėl skausmo susilaikome nuo gerų darbų ”. (1, 87). Dar vienas svarbus teiginys yra, jog ,, dorybė susijusi su malonumais ir skausmu ir yra tinkama daryti geriausius darbus, o blogybė – priešingai ”. (1, 88) Yra trys dalykai, kurių žmogus siekia, tai – ,, gera, naudinga ir malonu,- ir trys priešingi dalykai, kurių vengiame – šlykštu, nenaudinga ir nemalonu,- tai šių visų dalykų atžvilgiu geras žmogus teisingai elgiasi, o blogas – klysta, ypač malonumų atžvilgiu ”.(1, 88). Aristotelis nori, jog dorybingas žmogus patirtų tam tikrą malonumą iš to, ką jis daro gera, ir kad žinotų kaip reikia pasirinkti skausmus ir malonumus. Svarbiausias čia yra pasirinkimas, ir reikia žinoti, ,, kad dorybė negali būti nei jausmas, nei sugebėjimas. Tai, ką mes nusprendžiame su savo emocijomis ir gebėjimais daryti, leidžia mus vadinti dorybingais arba ydingais. ” (4, 71). Taigi pats žmogus spredžia apie savo pasirinkimą, kaip jam elgtis, ką reikia rinktis.
Racionalumas yra dvejopos rūšies veikla: mąstymu, kur protavimas yra pats savaime veikla, ir kitokia veikla, nesusijusia su mąstymu. Pirmosios rūšies veiklos geruosius bruožus Aristotelis vadina intelekto dorybėmis, antrosios – dorovės dorybėmis. Pirmoji, kuri būdinga protui, remiasi tuo, ko negali pakeisti žmogaus veikla. Kita grupė būdinga ptotui tiek, kiek ji remiasi tuo, kas gali būti pakeista žmogaus veikloje. Pirmųjų pavyzdžiai yra išmintis kaip žinojimas to kas „iš prigimties verčiausia” ,protas kaip pirmųjų pažinimo principų savybė, ir apdairumas, antrųjų – pakantumas ir nuosaikimas.
Aristotelio požiūriui yra būdinga tai, jog ,, dorovinė laikysena kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, įpratimu bei lavinimusi. ” (2, 51). Žmogus norėdamas tobulėti kartu turi tobulinti ir savo protą. Jis teigia, kad dorybė nėra įgimta, ji tik – ugdymo pasekmė. Skirtumas nuo mūsų prigimtinių sugebėjimų yra gana akivaizdus: pirmiausia mes turime prigimtinį gebėjimą, o paskui jau juo naudojamės, tuo tarpu dorybingumą įgyjame pirmiausia veikdami. Tampame teisingais žmonėmis tada, kai atliekame teisingus veiksmus, tampame drąsiais – atlikdami drąsius žygius.
Reikia atkreipti dėmesį į reikšmingas Aristoteliui dorybės, tai šiuo požiūriu būtų didingos sielos žmogaus dorybė ir teisingumo dorybė. ,, Didingos sielos žmogus „daug reikalauja ir daug nusipelno”.
Aristoteliui reikalauti mažiau, nei esi nusipelnęs, yra yda, kaip ir reikalauti daugiau. Kadangi didingos sielos žmogus turi nusipelnyti daugiausia, jis turi turėti ir kitas dorybes. Šis tobulybės pavyzdys yra siaubingai išdidus. Nesibijodamas ir nesitikėdamas palankumo jis sako, ką galvoja, nes yra prastos nuomonės apie kitus ir nelinkęs to slėpti. Aristotelis sukuria jį neklystantį, nes didingos sielos žmogui Aristotelis nesuteikia klystamumo jausmo. ” (4, 82)
Aristotelis dorybę įvardija kaip dviejų rūšių, tai proto ir būdo. ,, Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį ”.(1, 84). Todėl pasidaro aišku, kad būdo dorybė mums nėra įgimta. Nes nieko, kas mums įgimta, neįmanoma įpratinti elgtis kitaip negu yra įgimta. Būdo dorybės neatsiranda nei iš prigimties, nei prieš prigimtį, mes jas tik sugebame įgyti, kurias vėliau vis ugdome.
Aristotelio filosofijai svarbi tezė yra ,, vidurio doktrina ”, kuri teigia, jog: ,, dorybė yra vidurys tarp dviejų kraštutinumų (ydų) – pertekliaus ir stokos. Tas vidurys nėra nurodytas – nėra suformuluotas žodžiais ar kaip kitaip pažymėtas: kiekvienas žmogus jį turi susirasti pats savo protu. Jei protas pajėgia tą padaryti, jis yra išmintingas – turi išminties dorybę. ” (5, 9-10)
Taigi yra išskiriamos keturios klasikinėmis vadinamos Aristotelio dorybės. Tai saikingumas, drąsa, išmintingumas ir teisingumas. Aptariant plačiau apie kiekvieną, tai :
,, Saikingumas – mokėjimas laikytis vidurio malonumų atžvilgiu, ypač kūno malonumų, kuriuos teikia maistas, gėrimas ir t. t. Ištvirkavimas ir rajumas (perteklius) yra ydos, bet nemažesnės ydos ir kitas kraštutinumas – marinimasis, askezė (stoka). Iš tiesų, visų dorybių, kaip vidutio tarp dviejų kraštutinumų, pagrindas yra saikingumas, santūrumas.
Drąsa arba narsumas – vidurys tarp dviejų kraštutinumų, dviejų ydų – baimės ir nutrūktgalviškumo. Aiškiausia ir suprantamiausia yra kario drąsa, kurią jis gali parodyti ir mūšyje, ir ištverdamas skausmus, jei būna sužeistas. Jei jis iš baimės palieka mūšio lauką arba, priešingai, strimgalviais puola į mūšį (rodo neprotingą drąsą) – jis elgiasi ydingai. Taip pat yra ir tiesiog žmogiška drąsa, kuri pasireiškia įvairiausiuose kasdieniškose situacijose, kai reikia pripažinti blogai pasielgus, kai reikia ištverti skausmą, kančią ir t. t.
Išmintis – protingosios sielos dorybė – yra vidurys tarp tokių kraštutinumų: tarp perdėto pasitikėjimo savuoju protu, savo žinių suabsoliutinimu ir visiško nepasitikėjimo savimi, nepilnavertiškumo komplekso. Išmintis visados yra ne kas kita, kaip proto sugebėjimas surasti vidurį.