Aristotelio dorybių teorija
5 (100%) 1 vote

Aristotelio dorybių teorija

Įvadas

Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje — Aristotelis (Aristoteles, 384 – 324 m. pr. Kr.). Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to, nuo XIII a. Aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažįstamu scholastinės filosofijos autoritetu, savo šlove nustelbusiu net bažnyčios tėvus. Pagaliau ir naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos — mokslinės — pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti iš Aristotelio įtakos. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos. Aristotelis, dar kitaip vadinamas Stagiriečiu, kaip ir jo mokytojas Platonas, yra viena iš didžiausią poveikį pasaulio filosofijos istorijai padariusių asmenybių. Jis taip pat yra laikomas mokslinės filosofijos ir kai kurių jos disciplinų, pavyzdžiui, logikos bei etikos pradininku. Etikai jis yra ypač nusipelnęs – pirmiausia, žinoma, tuo, kad sugalvojo ir pritaikė jai patį šio naujojo mokslo pavadinimą, apibrėžė jo tyrinėjimų objektą ir turinį. “Dorybė, – rašo Aristotelis “Nikomacho etikos” antrojoje knygoje, – yra dviejų rūšių: proto ir būdo. Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį, – taip atsirado ir jos pavadinimas (ēthikē) truputį pakeitus žodį “įprotis” (ethos)”. Kaip etikui Aristoteliui priskiriami trys pagrindiniai jo darbai šioje srityje: “Nikomacho etika”, “Eudemo etika” ir “Didžioji etika” “Dauguma laikosi nuomonės, – rašoma Aristotelio “Rinktinių raštų” komentaruose, – kad šie etikos traktatai po Aristotelio mirties buvo pavadinti jų parengėjų ir redaktorių – Aristotelio sūnaus Nikomacho bei Aristotelio mokinio Eudemo Rodiečio – vardais, o trečiosios etikos parengėjas likęs nežinomas. Nepaisant šių neaiškumų, daugelis tyrinėtojų “Nikomacho etiką” laiko tikrai Aristotelio parašytu veikalu, nors vertingesnė ir nuoseklesnė būtų “Eudemo etika”. O “Didžioji etika” iš tikrųjų tėra tik pirmųjų dviejų etikų santrauka, daug mažesnės apimties”.

Tyrinėtojai apie Aristotelio dorybes

Kai kurie tyrinėtojai, pavyzdžiui, L. Anilionytė- Lozuraitienė, mano, kad “Aristotelio etika iš esmės yra dorybių bei ydų išskaičiavimo etika, joje nėra filosofinės gyvybės”. Tačiau toks pasakymas nepaneigia ir negali paneigti neabejotinų Aristotelio kaip mokslininko nuopelnų ta prasme, kad tai pirmas filosofas, atsisakęs mistifikuoti tiek patį žmogų, tiek ir jo išpažįstamas vertybes. Be to, Aristotelis, palyginti su kitais savo pirmtakais, apie žmogų. jau gali pasakyti žymiai daugiau. “Moralinio gėrio, – pabrėžia K. Rickevičiūtė, – Aristotelis ieško ne transcendentiniame pasaulyje, kaip tai darė Platonas, bet žmogaus veikloje. Veikla yra moralumo materija, o forma – tai, kas lemia tos veiklos žmoniškumą, moralę”.

Ypač svarbu pabrėžti, kad Aristotelio etikoje žmogus kaip būtybė, t. y. kaip dorovinis individas, jau yra laisvas ir laisvai disponuoja savo valia, kad jis turi dorovinį tikslą ir kad šis tikslas gali ir turi būti ugdomas. Filosofui nekelia abejonių ir tai, jog žmogaus gyvenimo tikslas žemėje yra laimė. Problemą “Nikomacho etikos” autorius įžvelgia kitur – žmogiškosios laimės turinio sampratoje, lygiai kaip ir priemonių bei būdų jai pasiekti pobūdyje.

Žmogiškoji valios laisvė, kurios, kaip problemos, mąstytojas savo “Etikoje” ne tik kad nekvestionuoja, bet priešingai – ją ypač pabrėžia, parodydamas ir atskleisdamas josios akivaizdumą įvairiose gyvenimo situacijose. Tačiau šios situacijos yra determinuotos mūsų gyvenimiškosios, netgi buitiškosios, kasdienybės, todėl jose nėra ir negali būti didingų filosofinių samprotavimų apie didžiąsias transcendentines vertybes, kaip kad tai yra įprasta matyti Platono kūriniuose. Taip yra todėl, kad Aristotelio kuriama moralės teorija jau nebėra religinė, t. y. anapusinė, o pasaulietinė ir pilietinė. Su šia Aristotelio mokslo apie dorovę ypatybe vėliau vienaip ar kitaip buvo priversti skaitytis ar į ją atsižvelgti ir visi kiti vėlesniųjų laikų etikos teoretikai. Čia slypi ir visas šios Aristotelio etinės koncepcijos naujumas, novatoriškumas bei istoriškumas. “Aristoteliui nebūdinga griežta gėrio sąvokos definicija ar konceptualizacija, kuri tokia
įspūdinga platoniškoje gėrio sampratoje, užtat Aristotelis apdovanoja mus tuo, kad, giliai ir su abejonių nekeliančiu reikalo išmanymu, panardina ir priverčia įsigilinti į visas dorovinio gyvenimo peripetijas bei aplinkybes”,- pabrėžia W. Windelbandas.

Aristoteliškasis gėris

Aristoteliškoji gėrio sąvoka yra kuo glaudžiausiai susijusi ir su veiksmo kategorija, ir su jo doroviniu turiniu. “Vadinasi, dorybė, – samprotauja Stagirietis, – yra mūsų valioje, panašiai kaip ir nedorybė. Ir visur, kur tik mūsų valioje veikti, nuo mūsų priklauso ir galimybė neveikti – kur yra “ne”, ten yra ir “taip”. Taigi jeigu mūsų valioje yra veikti turint kilnų tikslą, tai taip pat nuo mūsų priklauso ir neveikti, jei veikimo tikslas yra nedoras, o jeigu nuo mūsų priklauso neveikti, nors veikimo tikslas būtų kilnus, tai taip pat mūsų valioje yra veikti, nors tikslas būtų ir nedoras. Bet jeigu mūsų valioje yra nuveikti ir gerus, ir nedorus darbus, taip pat visai neveikti – taigi būti geriems ar blogiems, – tai nuo mūsų pačių priklauso būti doriems ar blogiems”, nes “ niekas neskatina daryti to, kas nėra mūsų valioje ir ne mūsų noru daroma, – būtų beprasmiška įtikinėti nejausti karščio, šalčio, alkio ir kitų panašių dalykų, nes vis tiek mes juos jausime”. Tokia Aristotelio teorinė žiūra gėrio atžvilgiu, be abejo, determinuoja ir jo valios laisvės sampratą, kuri, kaip dorovės mokslo problema, negali būti nesusijusi su kita, gal kiek ir mažiau reikšminga jo etikos problema – visuomenine nuomone. Maža to. Kai tik filosofas prabyla apie subjektą kaip doroviškai prasmingą veiksmų bei poelgių visumą, apibrėžiamą dar ir valios laisvės kategorija, tai visada jis pirmiausia turi galvoje būtent dorovinę subjekto atsakomybę prieš visuomenę, tautą ir valstybę.

Ši atsakomybė – tai ypatinga dorovinio individo saviraiškos forma, orientuota pirmiausia ne į amžinuosius dievus ar amžinąsias idėjas, kaip kad yra buvę Homero, Hesiodo ir netgi Platono laikais, o būtent į tokios rūšies, tokio konkretaus dorovinio turinio atsakomybę, kurią, prabėgus daugeliui šimtmečių, vokiečių mąstytojas I. Kantas apibrėžė ir įvardijo kaip kategorinį imperatyvą.

Kaip etikui Aristoteliui nepriimtina mintis, kad tikslas pateisina priemones; priešingai – tikslas ir priemonės jam sudaro bet kurio dorovinio individo gyvenimo pagrindą. Ir tas pagrindas neturi būti nesuderinamas su dorove. “Pasakymas, kad ,,niekas savo noru nėra nedoras ir niekas prieš savo norą nėra laimingas”, – pabrėžia Stagirietis, – pirmuoju atveju yra klaidingas, o antruoju – teisingas, nes niekas nebūna laimingas prieš savo norą, o nedorumas yra savanoriškas dalykas, – kitaip reikėtų suabejoti tuo, ką iki šiol sakėme, ir teigti, kad žmogus nėra savo veiklos pradas ir savo veiksmų – panašiai kaip savo vaikų – gimdytojas. O jeigu taip yra ir savo veiksmų negalima kildinti iš kitų pradų, bet tik iš tų, kurie glūdi mumyse, tai ir pati veikla, kurios pradai yra mumyse, yra mūsų valioje ir savanoriška”.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1310 žodžiai iš 4227 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.