Aristotelio filosofinė etika
5 (100%) 1 vote

Aristotelio filosofinė etika

TURINYS

TURINYS 2

ĮVADAS 3

ARISTOTELIO FILOSOFINĖS SISTEMOS BRUOŽAI 4

IŠMINTIS 7

KOKIE JAUSMAI BŪDINGI ARISTOTELIUI? 8

IŠVADOS 9

NAUDOTA LITERATŪRA 10

ĮVADAS

Aristotelio (384 – 322 m. p. m. e.) mokslinė veikla apėmė visas to meto žinojimo sritis. Mokslininkus iki šiol stebina, kaip jis kiekvieną nagrinėjamą klausimą sugebėjo pagrįsti tokia gausia, kruopščiai parinkta ir sistemingai pateikta faktine medžiaga. Įvertindamas ir panaudodamas savo pirmtakų teorijas, Aristotelis kiekvienoje jų ieškojo pozityvių momentų. Juos derindamas, jis sukūrė filosofinę sistemą, kuri leidžia jį apibūdinti kaip „universaliausią galvą tarp antikos filosofų”.

Gyveno Aristotelis tuo metu, kai graikų miestai-valstybės (poliai) smuko ekonomiškai ir politiškai, nors savo kultūra dar ir pirmavo. Į istoriją įžengė nelabai kultūringa, netgi pusiau barbariška Makedonija. Ji pajungė naminių karų ir vidinės netvarkos išvargintus graikus ir suvienijo juos kovai prieš persus. Makedonijai ir buvo lemta kalaviju praskinti kelią graikų kultūrai į beveik visą tuo metu žinomą pasaulį.

Aristotelio gimtinė – Stagiro miestas Egėjo jūros pakraštyje. Jo tėvas Nikomachas – Makedonijos karaliaus gydytojas. 15 metų Aristotelis neteko tėvo, paveldėdamas iš jo didelę biblioteką ir šeimos tradicijas – domėjimąsi gamtos mokslais. Dėdės globojamas, būsimasis filosofas, sulaukęs 17 metų, atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono Akademiją. Čia jis praleido 20 metų: iš pradžių kaip mokinys, vėliau – mokytojas, mokslo vyras. Tai buvo didelio, įtempto darbo ir savarankiškos pasaulėžiūros formavimosi metai.

ARISTOTELIO FILOSOFINĖS SISTEMOS BRUOŽAI

Iš pradžių Aristotelis sekė Platonu. Vėliau (nors pagarbos mokytojui jis niekada neprarado) jame lyg atbudo tradiciniai gamtininko interesai. Platono idėjų suabsoliutinimo Aristotelio nebepatenkino, ir jis pasisakė prieš mokytojo idealistinę doktriną, mėgindamas suderinti kraštutinumus: sensualizmą su racionalizmu, materializmą su idealizmu.

Aristotelis turėjo išmokyti taisyklingai naudotis sąvokomis ir sprendiniais. Svarbiausi dalykai logikoje – sąvokų apibrėžimai, mokėjimas jungti sąvokas, sudarant teisingus sprendinius, sugebėjimas įrodinėti.

Aristotelis pateikė įrodymo teoriją, kuri rėmėsi silogizmu. Aristotelio nuopelnai logikos istorijoje dideli. Jau ir anksčiau graikų mąstytojai nagrinėjo logikos problemas. Remdamasis jais, Aristotelis sukūrė logikos teoriją. Tai buvo pirmoji formalizuota logikos sistema. Aristotelio logika neatskiriamai siejasi su jo pažinimo teorija, ontologija ir visa jo filosofija.

Atmetęs savarankišką idėjų egzistenciją, Aristotelis kuria savąją teoriją, remdamasis konkrečiais daiktais, tuo, kas egzistuoja savarankiškai, būtent substancija. Gamtos realumu jis neabejojo. Aristotelio filosofijos išeities taškas – materializmas, tik mąstytojas jo nuosekliai nesilaiko.

Gamtoje daiktai egzistuoja kaip vieninga substancija. Tokius juos suvokiame jutimais. Tačiau mintis juose išskiria du komponentus: materiją ir formą. Aristotelio požiūriu, abu tie komponentai pažinimo procese būtini, bet nelygiaverčiai.

Materijos ir formos terminus Aristotelis vartoja nevienareikšmiškai. Materija – tai visų pirma medžiaga, iš kurios formuojasi daiktas, substratas.

Materija – tai tik pasyvi būties būklė. Apibrėžtumą jai suteikia forma, per kurią daiktas yra pažįstamas ir atskiriamas nuo kitų. Pagaliau formos pranašumai, palyginus su materija, tie patys, kaip ir esmės, lyginant su tuo, kas antraeiliška ir atsitiktina.

Santykis tarp materijos ir formos nėra absoliutus, nes kiekviena materija yra apiforminta. Aristotelio formos ir materijos santykio supratimas yra, be abejo, kompromisinis. Graikų materialistai pripažino tik materialiąją substanciją. Platonui savarankiškai egzistavo tik idėjos. Tuo tarpu Aristotelis pamėgino abu kraštutinumus sujungti. Jo substancija – formos ir materijos vienovė; materijos atžvilgiu forma imanentinė. Ir tik būdama tokia, Aristotelio požiūriu, ji gali atlikti tas funkcijas, kurias Platonas buvo priskyręs idėjai.

Forma, pasak Aristotelio, – nesunaikinama aktyvi jėga. Pagaliau ją mąstytojas sutapatina su priežastimi ir vystymosi tikslu. Materija formos atžvilgiu tik galimybė; ji įsikūnija, tapdama apiformintu daiktu. Kiekviena forma realizuojasi ne bet kur, o tik tokioje materijoje, kurioje yra galimybė jai realizuotis. Žmogų gimdo tik žmogus. Tas, kas neturi išsilavinimo, turi galimybę jį įgyti. Tendencija pabrėžti potencialų būties sugebėjimą pereiti iš vieno būvio į kitą, pabrėžti galimybę kiekvienam tapti kitu – labai verta dėmesio. Aristotelis neatskiria galimybės nuo tikrosios būties. Jį domina ne vien tik esamybė, bet ir tai, ką ji potencialiai savyje slepia ir kas iš jos gali išplaukti.

Objekto realizavimąsi ir to proceso pažinimą. Aristotelis siejo su keturiais dalykais: materija, forma, priežastimi ir tikslu. Tačiau tų terminų analizė parodo, kad svarbiausi jam yra forma ir jos priešybė – materija. Priežastį ir tikslą jis sutapatina su forma.

Gamta, anot Aristotelio, nieko nedaro veltui. Joje visa, kas vyksta, pajungta tikslui. Kiekvienos atskirybės tikslas – visiškai įgyvendinti savyje turimas
galimybes, pasiekti tobulą formą – entelechiją. Kiekviena būtis, anot Aristotelio, slepia tikslą, kuris savo ruožtu subordinuotas aukštesniam.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 788 žodžiai iš 2501 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.