Aristotelio formos ir materijos teorija bei platono kritika
5 (100%) 1 vote

Aristotelio formos ir materijos teorija bei platono kritika

Aristotelio formos ir materijos teorija bei Platono kritika

Aristotelis, Platono mokinys, kritikavo savo mokytoją ir pats sukūrė pasaulio pažinimo teoriją. Aristotelis buvo vienas genialiausių antikos filosofų. Skirtingai nei Platonas, jis gyvai domėjosi gamtos pasauliu. Gamtos pasaulis yra realus, o mokslinio pažinimo pagrindas yra suvokimas ir juslinė patirtis. Šiam mąstytojui buvo svetimas Platono idealizmas. Aristotelis vadovavosi sveiko proto pažiūriu. Platonas tyrė intelektą, o Aristotelis domėjosi gamtos pasauliu. Aristotelio mąstymas mokslinis, pagrįstas suvokimu, stebėjimais, tyrimais.

Aristotelis akcentavo kitimą, tačiau jis domėjosi anaiptol ne visais kintamais daiktais, o tik gamtiniais. Kiekvienas gamtinis objektas, pavyzdžiui, metalo gabalas, augalas arba gyvūnas turi sau būdingą veikimo būdą. Elgsenos būdas priklauso nuo objekto gamtinių sudedamųjų dalių ypatybių. Pavyzdžiui, namo turimos gamtinės galios jam priklauso ne pačiam savaime, o tik dėl to, kad jis yra padarytas iš plytų ir skiedinio. Tuo tarpu plytos ir skiedinys turi savo pačių gamtinių galių, t.y. galių savaime. Kita vertus, namo elgsena, būvis priklauso ne tik nuo jo medžiaginių sudedamųjų dalių ir jų galių, bet taip pat nuo jo struktūros, nuo to, kaip sudedamosios dalys sudėtos į daiktą, nuo pavidalo arba formos, kuris jas daro, pavyzdžiui, namu. Aristotelis daro išvadą, kad materialios substancijos yra sudėtinės. Aristotelis įveda substrato sąvoką- pagrindų pagrindą, pavyzdinį Metafizikos objektą. Šis objektas suvokiamas arba kaip materija, arba kaip forma, arba kaip pastarųjų mišinys. Taigi individualios substancijos pamatinė individuali struktūra yra jos forma bei medžiaga. Ir materija, ir forma priklauso šiam pasauliui, ne kitam anapusiniam, kaip Platono formos. Materija yra tai, iš ko pagal tam tikrą formą kas nors atsiranda. Taigi medžiaga yra visko, kas atsiranda pagrindas. Materija gali būti naujos formos pradinis taškas. Forma yra daikto kontūras, esmė, tam tikras organizuojantis principas, paverčiantis materiją atpažįstamais objektais. Vadovaudamasis tokiu įsitikinimu, Aristotelis teigė, jog siela yra kūno forma, jo esmė. Aristotelio žmogaus samprata laikoma materialistine, kadangi jis atmeta dvasingosios sielos idėją, kurią gynė Platonas. Siela neįžengia į mus iš kažin kur. Iš išorės, kaip mano Aristotelis, ateina tik mintis, intelektas. Siela be kūno gali egzistuoti tiek, kiek mes galime vaikščioti be kojų. Būti gyvam- vadinasi turėti kūną, kuriam būdingi įvairūs sugebėjimai bei savybės. Kaip forma yra veikiančioji materijos priežastis, taip ir siela yra gyvybės šaltinis- kūno forma. Tirdami sielą, mes pažįstame skirtingas gyvybės formas. Tad žmogaus atveju materija yra kūnas, o siela yra forma.

Objektai keičiasi, ir jų keitimasis paprastai turi paskirtį ir tikslą. Daiktams būdingas apibrėžtumas arba potencija. Sėkla tampa augalu, vaikai suaugusiais žmonėmis ir t.t. Tokį kitimą Aristotelis vadino tikslingu, prigimtine daiktų savybe. Forma yra tikroji daikto prigimtis, todėl ji yra viršesnė materijos atžvilgiu. Tuo tarpu materija tėra potencija, galimybė tapti kažkuo aktualiu. Forma įgalina šį aktualumą, nes ji yra veikiančioji priežastis, kuri apipavidalina pasyvią materiją. Medžiaga niekada nebus knyga, gėle ar kuo kitu, tol kol ji nebus aktualiai padaryta, apiforminta knygos ar gėlės pavidalu. Pavidalas, forma yra prigimtis, mat žmonės randasi iš žmonių, gėlės iš gėlių ir t.t.

Svarstydamas pradų problemą, Aristotelis parodo, kad visų kitimų schema yra viena: visais atvejais mes turime tai, kas atsiranda, antra, tai, kas priešinga atsiradimui, ir trečia, tai, iš ko kažkas atsiranda. Tai, kas atsirado, visada turi formą, kurios neturėjo. Priešingas jai neturėjimas, ir pagaliau, trečiasis pradas, atsiradimo pagrindas, yra substratas, kuris atsiradimo procese įgauna formą. Taigi yra trys pradai: forma, neturėjimas ir materija. Forma yra priežastis, jos veikimas ( materijos aktualizavimas) yra tikslingas. Forma yra jėga, kuri veikia ir sukelia pasekmes, ji yra aktyvusis substancijos elementas. Ji sujungia priežastį ir pasekmę. Ir gamtoje yra toks pats priežastinis ryšys: gyva būtybė gimdo kitą tos pačios rūšies arba tokios pat formos būtybę, nors jų medžiaga yra ne ta pati. Gamtoje vyrauja tikslingumas. Tikslinga yra ne tik žmonių veikla, bet tikslo siekia ir gamta, kurioje viešpatauja tokie pat dėsningi ryšiai kaip ir žmonių veikloje. Tikslus Aristotelis suprato kitaip nei Platonas ir teigė, jog tikslas nėra transcendentinis ir idealus, jog jis yra pačiame daikte, o ne anapus jo. Kas yra daikto tikslas, aiškiausiai rodo gyvos būtybės: jos vystosi taip, kad įgytų savo rūšies bruožų. Panašiai yra ir su kiekvienu daiktu: jo raidos tikslas yra išugdyti savyje rūšies savybes, arba formą. Tad forma yra kartu ir daikto tikslas, ir jo priežastis, ji yra tikslingai veikianti jėga.

Tapsmas, atsirandantis dėl galimybės virtimo realybe, taigi dėl potencijos aktualizavimosi yra visą laiką netobulas, nes viena priežastis iš anksto sąlygota kitos priežasties, kaip statytojas sąlygotas užsakovo ir t.t. Tai pagaliau veda prie realybės, kuri nebėra veikimas, o tik priežastis, nebe medžiaga, o tik gryna forma, taigi nebe materija. Tai yra pirmasis judintojas,
kuris pats nejuda. Ši substancija yra pati aukščiausia būtis, tikroji būtis, tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, taigi gryna aktualybė ir gryna forma. Ši neturinti kūno, nejudanti ir amžina būtis yra Dievas, „ nejudantis judintojas“. Jei nebūtų formos, nebūtų ir judėjimo. Dievas yra tarsi pirmasis magnetas, kuris siurbia į save nejuslinę materiją ir padaro ją regima. Kitaip tariant, Dievas yra forma, o pasaulis materija, kurią ši aukščiausia forma ( Dievas) aktualizavo. Pirmojo judintojo apraiškos begalinės, jos yra kiekvieno daikto branduolyje. Forma yra tarsi gyvybę teikiantis pradas, kuris naikina monotoniją. Kiekvienas daiktas yra tuo pačiu ir pirmasis judintojas, mat jame slypinti formos apraiška suteikia daiktui galimybę į šį dievišką tikslingą judėjimą. Dievas yra pirminis judintojas, kurio valia pasaulis kinta, juda ir siekia tobulumo.

Norint suvokti daikto prigimtį, reikia tirti abi prigimties rūšis, tiek materiją, tiek formą. Materija neegzistuoja atskirai nuo formos. Skirtingai nuo Platono, kuris savo idėjas atskyrė nuo gamtinio pasaulio ir iškėlė virš jo kažkur atskirai plūduriuoti, Aristotelis teigia, jog idėja yra pačiame daikte.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1050 žodžiai iš 1948 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.