Aristotelio gėrio ir laimės samprata
5 (100%) 1 vote

Aristotelio gėrio ir laimės samprata

Įvadas

Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje rėmiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje — Aristotelis.

Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) – žymiausias, savarankiškiausias Platono mokinys, taip pat pripažįstamas kaip vienas geriausių Platono kritikų. Nors lygindami Aristotelį su Platonu atrandame daug panašumų, tačiau jie suvokiami kaip tam tikri priešininkai. Pats Aristotelis naudodamasis savo pirmtakų teorijomis kūrė savą sintetinę filosofiją. Ta filosofija – tai bandymas suderinti: sensualizmą su racionalizmu, materealizmą su idealizmu, Platoną su Demokritu, tačiau reikia pastebėti, kad Platonui atiduodamas prioritetas.

Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to, nuo XIII a. Aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažįstamu scholastinės filosofijos autoritetu, savo šlove nustelbusiu net bažnyčios tėvus. Pagaliau ir naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos — mokslinės — pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti iš Aristotelio įtakos. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos.

Turinys

Aristotelio gėrio ir laimės samprata……………………………………………………………….4 – 10 psl.

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………………………………….11 psl.

Aristotelio gėrio ir laimės samprata

Anot Aristotelio, kiekvienas menas ir kiekvienas mokslas, taip pat kiekvienas veiksmas ir sąmoningas pasirinkimas siekia ko nors gero. Todėl teisingai buvo pavadinta gėriu tai, ko visi siekia. Aišku, kad visi siekiai, tikslai būna skirtingi: vienų tikslai yra tik veikla, o kitų – dar ir tos veiklos padariniai. Kai tikslai neapsiriboja tik veikla, tos veiklos padariniai būna vertingesni negu pati veikla. Kadangi yra daug veiklos rūšių, tai būna ir daug tikslų: gydymo tikslas yra sveikata, laivų statybos – laivas, karo – pergalė, ūkio tvarkymo – turtas. Kai tokios veiklos būna pajungtos kuriai nors aukštesniai veiklos sričiai, tai aukštesniu veiklų tikslai yra vertingesni už jiems pajungtų veiklų tikslus, nes dėl anų tikslų siekiama ir šių.

Jeigų įvairių veiklos rūšių tikslas yra tas, kurio siekiama dėl jo paties, o visa kita norima pasiekti tik dėl galutinio tikslo ir kiekvienu atveju pasirenkama, žiūrint ne kokio kito tikslo (tai būtų beprasmiška), o tik šito, tai tas galutinis tikslas bus gėris, aukščiausiasis gėris. Aristotelio manymu, aukščiausiasis gėris priklauso svarbiausiosios ir aukščiausiosios veiklos sričiai. Anot jo, tokia veikla – valstybės valdymo menas, nes jis nustato tai, kas yra reikalinga valstybei ir jis naudojasi visomis veiklos sritimis, be to, dar įstatymais nustato, ką reikia daryti ir nuo ko susilaikyti. Tai gi valstybės valdymo meno galutinis tikslas apima ir visų veiklos sričių tikslus.

Jei kiekviena veiklos sritis, kiekvienas pasirinkimas siekia tam tikro gėrio, tai koks gėris iš visų veikla pasiekiamų gėrių yra aukščiausias. Pasak Aristotelio, dėl jo pavadinimo beveik visi žmonės sutinka: ir minia, ir išsimokslinusieji. Aukščiausiasis gėris – laimė. Tačiau dėl pačios laimės esmės nėra vieningos nuomonės. Dauguma ją laiko kokiu nors aiškiai matomu, apčiuopiamu dalyku, pavyzdžiui, malonumu, turtu, garbe – kiekvienas vis kuo kitu. Dažnai net tas pats žmogus apie ją yra vis kitos nuomonės: susirgęs laiko laime sveikatą, nuskurdęs – turtą.

Taip pat vienas iš Aristotelio keliamų klausimų – ar yra koks nors visuotinis gėris vienos idėjos prasme? Visuotinis gėris vienos idėjos prasme aprėpia gėrybes, nes gėrybes – priemonės gėriui pasiekti. Tačiau gėrybės esti dviejų rušių: gėrybės pačios savaime ir gėrybės kaip priemonės anoms įgyti. Gėrybėmis pačiomis savaime galima būtų vadinti tokias, kurių siekiama tik dėl jų pačių, pavyzdžiui, protingumą, regėjimą, malonumus, garbę. Nors kartasi jų siekiama ir dėl kitų tikslų, tačiau vis tiek jas galima priskirti prie gėrybių pačių savaime. Tačiau jeigu nebūtų kito gėrio paties savaime, kaip tik gėrio idėja, tada ši idėja būtų tik tuščia forma be turinio. O jeigu ir kiti dalykai priklauso prie gėrybių pačių savaime, tai juose visuose turėtų išryškėti ta pati gėrio sąvoka, pavyzdžiui, ta pati baltumo sąvoka tinka tiek sniegui, tiek baltiems dažams. Bet garbei, protingumui, malonumui būdinga vis
kita, skirtinga gėrio sąvoka. Taigi nėra tokio visuotinio gėrio vienos idėjos prasme.

Iš čia kyla dar vienas klausimas – tada kokia prasme “gėris” vadinamas gėriu? Juk “gėris” – ne atsitiktinis homonimas, taikomas įvairiems dalykams. Galbūt jis taip vadinamas dėl to, kad visi gėriai yra kilę iš vienintelio bendro gėrio arba todėl, kad visi gėriai siekia to paties vienintelio gėrio. Net jeigu ir egzistuotų gėris pats savaime, kuris būtų vienas ir būtų siejamas su visais gerais dalykais apskritai arba jei egzsituotų skyrium ir pats savaime, žmonės savo veiksmais negalėtų jo realizuoti arba įgyti. Bet žmonės kaip tik siekia tokio gėrio. Tačiau Aristotelis savo veikale “Nikomacho etika” pastarąjį klausimą palieka atvirą, į jį toliau neieškoma atsakymo.

Toliau vėl sugrįžtama prie klausimo “kas yra gėris?”. Kiekvienoje veikloje ir kiekviename, taip Aristotelio vadinamajame, mene jis būna vis kitoks. Vienoks jis būna gydymo mene, kitoks karo. Ir tas kiekvieno meno gėris yra tai, dėl ko daroma visa kita. Gydymo mene tai yra sveikata, karo mene – pergalė, statybos – statinys. Tai – kiekvienos veiklos ir kiekvieno pasiryžimo tikslas, nes dėl jo žmonės daro viska kita. Taigi, jeigu visos veiklos rūšys turi vieną tikslą, tai bus ir viena veikla pasiekiamas gėris, o jei yra daug tikslų, tai bus daug ir pasiekiamų gėrybių. Kadangi yra daug tikslų, o kartais vieni tikslai pasirenkami dėl kurio nors kito tikslo, tai aišku, kad ne visi tikslai yra galutiniai – tik aukščiausiasis gėris yra galutinis gėris. Taigi, jeigu yra tik vienas galutinis tikslas, tai jis ir bus siekiamas gėris, o jeigu jų yra daug, tai gėris bus tas, kuris bus tobuliausias. Tikslas, kurio siekiama tik dėl jo paties, vadinamas tobuliasniu už tą, kuris yra tik priemonė kitam tikslui, o tas, kurio niekuomet nesiekiama dėl kitų tikslų, – tobuliasniu už tuos tikslus, kurių siekiama ir dėl jų pačių, ir dėl kitų tikslų. Absoliučiai tobulu vadinamas tas tikslas, kurio siekiama tik dėl jo paties, o niekuomet – dėl kitų tikslų.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1209 žodžiai iš 3683 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.