Aristotelio mokymas apie visuomenę ir valstybę
5 (100%) 1 vote

Aristotelio mokymas apie visuomenę ir valstybę

ARISTOTELIO MOKYMAS APIE VISUOMENĘ IR VALSTYBĘ

TURINYS

ĮVADAS 3

1.ARISTOTELIO LAIKMETIS 4

2.ARISTOTELIO MINTYS APIE MOKYMĄ 4

3.MOKYMAS APIE POLITIKĄ 5

5.ARISTOTELIO MINTYS APIE VALSTYBĘ IR VISUOMENĘ 6

6.PILIETYBĖS IR VERGOVĖS SAMPRATA 9

7.VALSTYBIŲ SANTVARKOS FORMOS 9

8.IDEALI VALSTYBĖ 11

IŠVADOS 13

LITERATŪROS SĄRAŠAS 14

ĮVADAS

Aristotelis tai filosofas realistas. Jo filosofijos minties eiga visada buvo susieta su realiomis sąlygomis, bei “vidurinio kelio“ ieškojimu. Būtent dėl jo siekimo savo filosofiją suderinti su realybe jo indėlis, man atrodo, ypač didelis tiek valstybės, tiek visuomenės nagrinėjime. Ne visas jo mokyme pateiktas mintis buvo galima pritaikyti praktikoje jo laikmečiu, o tuo labiau šiuomet, tačiau argi tai yra taip blogai. Mano supratimu, filosofo sukurtas idėjas, idealaus gyvenimo modelį galime laikyti vertas dėmesio, net jei visuomenė jų ir nepriima, nes tai yra filosofo minčių vaisius, o kiekvienas vaisius yra kažkuo naudingas nepriklausomai nuo to ar jis būtų valgomas ar nuodingas. O jeigu visuomenės šis modelis yra pripažįstamas, tai jo įgyvendinimas yra visos visuomenės reikalas. Ir netgi jei šis modelis realybėje yra ir nepasiekiamas, tai vien tik poslinkis į jo pusę (keleto gerų idėjų iš modelio pritaikymas realybėje) yra laikytinas didele filosofo pergale.

1.ARISTOTELIO LAIKMETIS

Norėdami geriau suvokti didžiojo mąstytojo mintis, mes turime susipažinti su jo biografija, bei jį supančia aplinka. Aristotelis gimė 384 metais pr. m. e. Stagyro (kai kurie autoriai verčia šio miesto pavadinimą Stageiros vardu) (4-112p.). Šis miestas buvo Chalkidikės pusiasalyje – Trakijoje. Miestas buvo įkurtas graikų kolonistų. Jis priklausė Atėnų jūrų sąjungai. Stagyrą nuolat puldavo persai ir Makedoniečiai. Jis gimė laisvame mieste, bet vaikystėje jis atsidūrė Makedonijoje. Aristotelis augo drauge su būsimuoju Makedonijos karaliumi Pilypu II. Dėl to, kad jo tėvas Nikomachas buvo gydytoju karaliaus Aminto II rūmuose.

Atėnai tuo metu buvo svarbiausias antikinės kultūros centras. Septyniolikos metų Aristotelis atvyko į Atėnus ir įstojo į Platono įsteigtą Akademiją. Jis nuodugniai studijavo filosofiją bei domėjosi grynaisiais tyrinėjimais, matematika. Po Platono mirties Aristotelis išvyko į Mažąją Aziją ir apsistoja Atarnėjoje. Po jo draugo Hermio žūties jis grįžta į Atėnus. Čia jis bandė įkurti savo mokyklą, bet susigundė Pilypo II pasiūlymu ir pradėjo auklėti jo sūnų Aleksandrą Makedonietį. Po Pilypo II mirties Aristotelis Likėjaus priemiestyje įkūrė mokyklą. Joje buvo dėstomi daugiau praktiniai mokslai. Prieš pat gyvenimo pabaigą Aristoteliui teko bėgti iš Atėnų, nes jis buvo laikomas Makedonijos šalininku. Netrukus 322 m. p. m. e. mirė Eubojoje.

Reikia atsižvelgti vertinant jo filosofiją ir į tai, kad Aristotelio laikmetis buvo labai neramus. Graikų polius puolė Makedonija ir Persija. Vėliau Makedonija kariavo su Persija.

2.ARISTOTELIO MINTYS APIE MOKYMĄ

Teoriniais mokslais Aristotelis laikė metafiziką arba teologiją, matematiką, fiziką, biologiją ir psichologiją. Praktinį mokslą jis suvokia kaip analizės būdą. Praktinius mokslus domina tiktai pats žmogus, arba žmogus kaip save suvokianti būtybė, kaip “veiklos“ šaltinis; dėl to ar bent jau tiek, kiek tai priklauso nuo žmogaus valios, žmogaus veikla yra iš esmės kintama (2-9p.). Praktinio mokslo tikslas – ne pažinimas, bet veiklos tobulinimas; jam tinkamas sugebėjimas – protaujančioji, arba praktinė, sielos protingojo prado dalis, arba tai, ką Aristotelis vadina “praktine išmintimi“ arba “supratingumu“ (2-9p.). Praktinis mokslas tarnauja veiklai, ir kaip tik dėl to jis turi ypač rūpintis pateikti savo objektą taip, kad patrauktų politikų dėmesį ir paveiktų jų elgesį. Aristotelio praktinis mokslas skirtas ne vien arba ne visų pirma filosofams ar filosofijos tyrinėtojams, bet politikams.

3.MOKYMAS APIE POLITIKĄ

“Atrodo, kad kiekvienas menas ir kiekvienas mokslas, taip pat kiekvienas veiksmas ir sŕmoningas pasirinkimas siekia ko nors gero.“ – Nikomacho etikoje rađo mŕstytojas. Svarbiausiais mokslas aiđkiai yra politikos iđmanymas, teigia Aristotelis. Juk kaip tik politikos iđmanymas “nustato, kurie mokslai yra reikalingi valstybei, kuriais mokslais ir kokiu mastu kiekvienas pilietis turi užsiimti.“ (2-12p.) Atrodo, kad politikos išmanymo didingumą atspindi tiek jo įtaka visoms žmogiškojo pažinimo formoms, tiek jo vaidmuo įstatymų leidyboje. Aristotelis iš pat pradžių be išlygų pripažįsta, kad rūpinimasis tuo, kas yra gėris žmonėms, neišvengiamai apima pagarbą įstatymams bei valstybei: net jeigu tai, kas yra gėris paskiram žmogui, sutampa su gėriu valstybei, pastarasis neabejotinai yra kilnesnis, didingesnis ar tobulesnis. Kas yra gėris, arba geras gyvenimas, atskiram žmogui ir pilietinei bendrijai, – tai svarbiausia Aristotelio politikos mokslo tema.

Supratingumas yra proto dorybė, bet kartu jis yra ir sudedamoji moralios veiklos dalis ir negali egzistuoti be moralinės dorybės. Aristotelis teigia, kad politikos išmanymas yra supratingumo rūšis. Jis nurodo, kad supratingumas politiko ar valstybės vyro yra dviejų rūšių, atmainų: tai architektoniškas “įstatymų leidybos“ supratingumas bei labiau “praktinis ir svarstantis“
supratingumas, susijęs su kasdienės politikos atskirais atvejais. Pastarasis dar išskiriamas į dar dvi dalis – supratingumas priimant sprendimus ir supratingumas teisėtvarkos klausimais.

Jis teigia, kad yra dvi žmonių grupės, kurios pretenduoja į politinių klausimų išmanymą: tikrieji politikai praktikai ir “sofistai“, kurie skelbiasi moką politikos meno. Tačiau politikai praktikai apie šiuos dalykus nei kalba, nei rašo; atrodo jie nesugeba išmokyti politikos netgi savo sūnų ar draugų (2-26p.). Tai parodo, kad jų sėkmę daugiau lemia įgimti gabumai bei patyrimas negu žinios. Dėl sofistų, tai daugelis jų net nežino, kas yra politikos išmanymas ir koks yra jo objektas, antraip jie nebūtų nutarę jį esant tolygų retorikai ar net menkesnį ir nemanytų, kad leisti įstatymus yra lengva, tereikia sudėti į krūvą geriausius įstatymus.

Atkreipdamas dėmesį į galimas skirtingas valdymo rūšis, filosofas suformavo valstybių perversmo teoriją. Pagal ją, kiekviena valstybės valdžia turi savo dėsnį (pvz.: demokratija – lygybės dėsnį). Ji vykdydama savo dėsnį dažnai persistengia ir pradeda neteisingai elgtis. Tai veda prie valdžios perversmo. Po perversmo pasikeičia arba valdytojas (valdytojai), arba pasikeičia valstybės forma. Perversmo priežastis esti dėl tam tikrų asmenų motyvų susidariusi nauja jėga. Ši nauja jėga gali veikti dvejopai: įvykdyti perversmą jėga arba apgaule.

Tačiau ne visi dėsniai griauna esamas valstybės formas – kai kurie padeda jas išlaikyti. Jei norima sėkmingai naudotis turima valdžia reikia. Vykdyti įstatymus, neapgaudinėti piliečių, neilgai būti valdžioje (kuo trumpiau asmuo yra valdžioje, tuo mažesnė tikimybė, kad jis pradės siekti tironijos), naikinti nesutarimus tarp galingųjų piliečių, auklėti jaunimą, valdant laikytis dėsnio, kuriuo paremta valstybės forma, vidurio. Savo rankose reikia turėti tik aukščiausiąją valdžią, o kita valdžia turi būti padalinta tarp tautos.

ARISTOTELIO MINTYS APIE VALSTYBĘ IR VISUOMENĘ

“Kadangi kiekviena valstybė, kaip matome, yra tam tikra bendrija, o kiekviena bendrija yra susikūrusi dėl kokio nors gėrio (juk visi viską daro to, ką jie laiko gėriu, labui), akivaizdu, kad visos jos siekia kokio nors gėrio, o labiausiai ir aukščiausiojo gėrio siekia ta bendrija, kuri yra visų svarbiausioji ir apima visas kitas; ši bendrija ir vadinama valstybe, arba pilietine bendrija.“(2-30p.)

Žmogus iš prigimties yra pilietinis gyvūnas – šį teiginį reikia suprasti platesniame kontekste, turint galvoje, kad jis gina valstybės natūralumo idėją (2-16P.). Žmogus yra pilietinis gyvūnas visų pirma ta prasme, kad žmonės, kaip ir tam tikros gyvūnų rūšys, visur jungiasi į grupes, stambesnes už atskirus ūkius, ir “net ir nebūdami reikalingi savitarpio pagalbos žmonės nė kiek ne mažiau trokšta gyventi kartu“. Kaip aiškina Aristotelis, kalba arba protas “skirta reikšti tam, kas naudinga ir kas žalinga, taigi ir tam, kas teisinga ir kas neteisinga“; žmogus vienintelis iš gyvūnų “suvokia, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga ir t.t., ir šių dalykų bendrumo pagrindu kuriamas ūkis bei valstybė“.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1315 žodžiai iš 4217 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.