Aristotelis politika
5 (100%) 1 vote

Aristotelis politika

VILNIAUS UNIVERSITETAS

KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

FILOSOFIJOS IR SOCIALOGIJOS KATEDRA

ARISTOTELIS „POLITIKA“

Politikos teorijos referatas

Darbą atliko: EK61 gr. studentės

Renalda Tomkevičiūtė,

Justina Deveikytė

Darbą tikrino: as. A.Martinkus

KAUNAS

2006TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………3

Aristotelio biografija……………………………………………………………………………..4

Pirmoji knyga……………………………………………………………………………………….6

Antroji knyga……………………………………………………………………………………….9

Trečioji knyga……………………………………………………………………………………..12

Ketvirtoji knyga…………………………………………………………………………………..15

Išvados……………………………………………………………………………………………….19

ĮVADAS

Aristotelio gyvenimas ir filosofinė kūryba (384-322 m. pr. m. e.) sutampa su tuo laikotarpiu, kai graikų valstybės – miestai pergyveno labai sunkią krizę: nepaliaujami tarpusavio karai, politinių partijų vidinės kovos, stiprėjo antagonizmas tarp vergvaldžių ir vergų. Savo filosofijoje Aristotelis svyravo tarp materializmo ir idealizmo. Aristotelis buvo vienas is tų filosofų, kuris suprato, kokia rimta yra ekonominė ir politinė krizė. Besirūpindamas savo tautos likimu, jis ėmėsi uždavinio: pasiūlyti tokias reformas, kurios galėtų įveikti krizę (veikalas “Politika”). Jis manė, jog esamas socialinio ir politinio gyvenimo blogybes galima pašalinti ir paliekant vergovinę santvarką. Aristotelis savo reformomis norėjo jai suteikti tik didesnį pastovumą bei atsparumą.

Tačiau ypatinga Aristotelio filosofijos reiksmė glūdi ne jo pažiūrose į ekonomius ir politinius klausimus. Ji iškyla pirmiausia tuose veikaluose, kuriuose Aristotelis atskleidžia pagrindinį savo mąstymo užmojį – sukurti, tokį universalų mokslą, kuris suvestų visus jo pirmtakų ieškojimus ir laimėjimus į sistemingą vienybę.

Šiame darbe pasirinkome panagrinėti vieną iš žymiausių Aristotelio veikalų „Politika“. „Politika“ buvo rašomas kaip paskaitų kursas. I knygoje aptariami ūkio klausimai, II samprotavimai apie geriausią valdymo būdą, III dėstoma valstybės teorija, IV, V, VI aptariamos įvairios santvarkos, VII aptariama geriausia santvarka, VIII skirta geriausios valstybės piliečių auklėjimui.

ARISTOTELIO BIOGRAFIJA

Aristotelis (384-322 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, tyrinėtojas, laikomas vienu iš įtakingiausių mąstytojų Vakarų filosofijos istorijoje. Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė.

Aristotelis gimė Stageiroje, istorinėje Makedonijoje, dabartinė Graikijos Makedonijos provincija, Makedonijos karaliaus Aminto III-ojo dvaro gydytojo Nikomacho šeimoje. Tėvai anksti mirė, augo globėjų šeimoje. Septyniolikos metų Aristotelis pradėjo lankyti Platono Akademiją Atėnuose. Nuo 343 m. pr. m. e. buvo Aleksandro Makedoniečio auklėtojas, įkūrė Likėjų (Licėjų arba peripatetinę mokyklą). 347 m. pr. m. e. mirė Platonas ir Akademijai vadovauti pradėjo ne akivaizdžiai gabiausias ir talentingiausias Aristotelis, bet Speusipas, Platono sūnėnas. Vėliau Aristotelis dėl Atėnuose išplitusių antimakedonietiškų nuotaikų išvyksta į Mažąją Aziją, Atarneus valdovo Hermiaso dvarą, kur veda jo įdukrę Phytias.

Po Aristotelio mirties mokiniai tęsė jo darbus, ypač istorijos srityje: Theophrastus parašė filosofijos istoriją bei veikalus apie botaniką ir mineralogiją; Eudemus iš Rhodes rašė apie matematikos ir astronomijos istoriją, Meno – medicinos istoriją, Dicaearchus iš Messene –civilizacijos istoriją bei politinių konstitucijų tipų apžvalgą

Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos.

Iki šių dienų išliko tik dalis tos daugybės darbų, kurie antikos laikais buvo priskiriami Aristoteliui. Sekdamas savo mokytoju, Aristotelis neabejotinai kūrė dialogus, skirtus plačiai auditorijai; daugelyje iš jų buvo nagrinėjami politiniai dalykai. Nei vienas iš jų neišliko, išskyrus keletą padrikų fragmentų. Aristotelio pažiūros ypač atsiskleidžia jo kūriniuose „Politika“ ir „Nikomacho etika“.

“Politika”

„Politika“ – žymus Aristotelio kūrinys, apibūdinantis valstybę, jos valdymo formas ir santvarkas. Aristotelio politikos sampratą siaurąja prasme galima apibrėžti vienu sakiniu – tai menas valdyti valstybę, plačiau ji susijusi su etikos ir valstybės sampratomis.

Pirmoji knyga

Valstybė yra tam tikra bendrija, siekianti kokio nors gėrio. Ji atsiranda
natūraliai ir yra natūrali bendrabūvio forma. Ji išsivysto iš kitų dviejų bendrabūvio formų – šeimos ir gyvenvietės. Valstybė yra šių dviejų formų galutinis tikslas. Valstybės sukūrimo galimybė visada buvo žmoguje, nes, pasak Aristotelio, “žmogus iš prigimties yra pilietinis gyvūnas“. Taigi žmonės iš visų gyvūnų išsiskiria tuo, kad jie vieninteliai suvokia, kas yra gera ir bloga, teisinga ir neteisinga ir t. t. , ir šių dalykų bendrumo pagrindu kuriamas ūkis bei valstybė.

Aristotelis pripažįsta šeimos santvarką kaip pagrindinę, iš kurios vystosi (tik didesniais masteliais) visos kitos, o valstybę laiko šeimos aukštesne ir būtina išsivystymo forma. Valdžia valstybėje – tai labiau išvystyta šeimos galvos valdžia. Vyriškas pradas pagal prigimtį labiau tinkamas valdyti negu moteriškasis. Taigi galima daryti išvadą, kad Aristotelio nuomone geriausia valstybės valdymo forma yra patriarchalinė monarchija, labiausiai primenanti valdžią šeimoje, nes geras valdovas turi rūpintis savo valstybe ir valdiniais taip, kaip savo namais ir namiškiais rūpinasi tikras šeimininkas.

Valstybė neišvengiamai pirmesnė už ūkį ar kiekvieną iš mūsų, nes visuma neišvengiamai pirmesnė už dalį. Teisingumas yra valstybės pradas, nes teismas, kuris sprendžia, kas teisinga, yra piliečių bendrijos nustatyta tvarka. Valstybė susideda iš daugelio skirtingų žmonių, nes iš vienodų žmonių valstybė susidaryti negali. Kiekvienas toks žmogus turi būti savo darbo specialistas ir dirbti tik tai, ką geriausiai sugeba. Valstybė tai masė piliečių, susijungusių tam, kad galėtų patenkinti savo gyvenimiškus poreikius. Tačiau ji egzistuoja ne vien tam, kad patenkintų mūsų poreikius ar atliktų juridines funkcijas. Valstybės tikslai yra daugiau dvasiniai. Ji turi garantuoti laimingą gyvenimą.

Aristotelis pilnateisiais valstybės nariais pripažino ne visus valstybės gyventojus, tik tuos, kurie galėjo dalyvauti kariniuose, administraciniuose, teisminiuose organuose. Tik piliečiai, turėję galimybę skirti laiko dorybėms ugdyti, galėjo naudotis pilietinėmis teisėmis ir valstybės teikiama nauda, o amatininkams ir valstiečiams neįmanoma siekti dorybės. Vergus Aristotelis apibrėžė kaip būtinus įrankius. Kiekviena valstybė susideda iš kelių kaimų, o kaimas iš kelių ūkių nekasdieniams poreikiams tenkinti. Tobulas ūkis susideda iš vergų bei laisvųjų. „Gyvenimas yra veikla, o ne gaminimas, todėl ir vergas yra padėjėjas veiklos dalykuose“.

Pirminės ūkio dalys pagal tris santykių rūšis: šeimininkas ir vergas, vyras ir žmona, tėvas ir vaikai. Sieloje iš prigimties yra valdantysis ir valdomasis pradai, kuriems mes priskiriame dorybes – protingojo ir neprotingojo prado. Tuo būdu laisvasis valdo vergą, vyriškasis pradas – moteriškąjį ir vyras – vaiką. Visuose juose glūdi sielos skirtingos dalys, vergas neturi valios prado, moteriškasis pradas turi neveiksmingą, o vaikas neišvystytą. Pirmųjų santykių išlaikymo ir tobulinimo atsakomybė tenka šeimininkui.Vergas yra naudingas būtiniems poreikiams tenkinti, tam dorybės reikia nedaug – tiek, kad nesivaldymas ar bailumas nesukliudytų atlikti darbus. Tačiau net ir tokią dorybę vergui turi įdiegti šeimininkas. „Vergams juk dar labiau reikia pamokymų negu vaikams“. Vergams naudinga būti valdomiems šeimininko, nes taip lengviau tenkinami kūno poreikiai. Vergui ir šeimininkui naudinga tarpusavio draugystė, juk jų padėtis nulemta prigimties. Tai kas buvo pasakyta apie proto dorybę, galima pritaikyti būdo dorybei. Visi minėtieji turi savas būdo dorybes, pavyzdžiui, moters ir vyro nuosaikumas, teisingumas, narsumas nėra tokie pat.Apie moterį vienas poetas pasakė: „Tylėjimas – tai moters puošmena“. Vaiko (taip pat ir vergo) dorybė priklauso ne nuo jų pačių, o nuo tų, kurie juos moko ir auklėja (valdo).

Nuosavybė yra ūkio dalis, o nuosavybės įsigijimo menas yra ūkio valdymo dalis. Pasak Aristotelio, be būtinų dalykų neįmanoma nei gyventi, nei gerai gyventi. Įsigijimo meno esmė: privalo būti tų išteklių, kurie yra kaupiami ir kurie būtini gyvenimui bei naudingi valstybės ar ūkio bendrijai. Įsigijimo meną galima suskirstyti į tam tikras dalis: pirmoji – medžioklė, žemdirbystė, karo menas, antroji – valdymo menas, trečioji – turtėjimo menas. Ūkio valdymo menas nėra tas pats kas turtėjimo menas, nes vienam būdinga tiekti, o kitam – vartoti. Turtas yra ūkio ar valstybės valdymo įrankių visuma. Taigi nuosavybę sudaro naudojamoji ir mainomoji daikto vertė.

Turtėjimo menas yra susijęs su prekyba ir su ūkio valdymo menu. Pirmieji mainai atsirado dėl labai natūralios priežasties – žmonės turi kai ko daugiau, o kai ko mažiau nei pakankamai. Iš čia paaiškėja, kad pirmojoje bendrijoje mainai buvo nereikalingi, nes jie reikalingi tik tam, kad žmonės turėtų pakankamai daiktų. Į prekybą įsijungus svetimoms šalims atsirado būtinybė naudoti pinigus. Prekybos tikslas yra turto bei išteklių kūrimo menas, labiausiai susijęs su pinigais. Pinigai netenkina jokio būtino poreikio, jie naudojami ne tuo tikslu, kuriuo buvo išrasti. Taigi turtėjimo menas vertinamas itin priešingai.

Antroji knyga

Antrąją knygą Aristotelis pradeda svarstymais apie kitas esamas ar filosofų kuriamas valstybės valdymo santvarkas. Jis
kad jau egzistuojančios santvarkos nėra idealios ir tinkamos. Kuriant geros santvarkos modelį pirma reikia apsvarstyti, kas bus bendra ir kas atskira, o gal viena bendra, kita atskira. Valstybė iš prigimties yra tam tikra dauguma, o tapdama vis vieningesnė, iš valstybės pavirs ūkiu, o iš ūkio žmogumi, nes ūkis vieningesnis už valstybę, o žmogus už ūkį.

Savo pažiūras Aristotelis stengėsi pagrįsti kritikuodamas Platono ir Sokrato idealios valstybės sampratas. Aristotelio manymu Sokratas klaidingai manė, kad bendra nuosavybė geriau už asmeninę. Dėl to, kad tuo, kas daugeliui bendrai priklauso, mažiausiai rūpinamasi, nes labiausiai visi rūpinasi tuo, kas nuosava, o tuo kas bendra, – mažiau arba tik tiek, kiek tai svarbu kiekvienam atskirai. Geriau kai nuosavybė privati, tačiau naudojmo reikalui subendrinama. Jis nepritarė ir bendrų vaikų ir žmonų idėjai, nors, pasak Platono, privati nuosavybė ir jausmai, kuriais pagrįsti žmonių santykiai, žmogų gadina. Reformuojant visuomenę reikia atsižvelgti į praeitį, giminystės ryšius, tradicijas, papročius, o ne griauti viską iš pagrindų, manė Aristotelis. Nežinodami savo giminystės ryšių žmonės yra nelaimingi, padaugėja tyčinių nusikaltimų.

Padarydami valstybę pernelyg vieningą, jie atima galimybę pasireikšti dviem dorybėm – „nuosaikumui moterų atžvilgiu ir dosnumui savo nuosavybės atžvilgiu“. Visi nėra lygūs nei naudodamiesi darbo vaisiais, nei dirbdami. Jei nuosavybė nėra bendra, tai niekas nenori prisiimti atsakomybės, dirbti, nes mano,kad kažkas tai padarys už juos, o turėdami privačią nuosavybę, jie yra priversti rūpintis ja savo labui, siekdami savo laimės. Geriausia, kai nuosavybė yra privati ir subendrinama tik dalis jos atsiradus būtinybei. Kiekvienam paskirsčius rūpintis ja, nekils tarpusavio nesutarimų, kiekvienas rūpinsis ja kaip savo reikalu. Niekas negali parodyti dosnumo ar atlikti dosnaus poelgio, esant bendrai nuosavybei, kad pamalonintų draugus ar atvykėlius. Dar viena bendros nuosavybės užgožta dorybė – nuosaikumas moterų atžvilgiu. Moterims esant bendroms sunku susilaikyti nuo kitam priklausančios moters.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1753 žodžiai iš 5422 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.