Aristotelis2
5 (100%) 1 vote

Aristotelis2

Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje — Aristotelis (384—322 m. pr. m. e.).

Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to, nuo XIII a. Aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažįstamu scholastinės filosofijos autoritetu, savo šlove nustelbusiu net bažnyčios tėvus. Pagaliau ir naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos — mokslinės — pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti iš Aristotelio įtakos. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos. Net ir to meto gamtos tyrinėtojai atidavė pagarbos šiam senovės filosofui duoklę,— atidavė tuo, kad ilgai turėjo pratintis eksperimentuodami labiau pasikliauti savo akimis negu didžiojo Aristotelio teiginiais. Ir kai naujųjų amžių mokslas, rodės, lengviau atsikvėpė nusimetęs gniuždančią Aristotelio autoriteto naštą, vėliau išsiplėtojusi pretenzinga kova su kiekviena metafizika pasirodė vis dėlto beviltiškai pralaimėta, ir nenuostabu, kad net ta dabarties filosofija, kuri vadina save skambiu mokslo filosofijos vardu, ieško taikaus sambūvio su Aristotelio šmėkla.

Kokia yra svarbiausioji Aristotelio filosofijos reikšmės ilgaamžiškumo priežastis? Aišku, kad pritapti prie labai skirtingų kultūros kontekstų ir būti konstitutyviu įvairių pasaulėžiūros tipų veiksniu aristotelizmas galėjo tiktai patirdamas kitų idėjų poveikį ir esmingai atsinaujindamas. Iš tikrųjų pati grandiozinė ir kiek konglomeratiška Aristotelio filosofinė sistema davė beveik neribotas idėjų atrinkimo ir interpretavimo galimybes. Didžiulę interpretacijų įvairovę iš dalies lėmė ir pati vėlesnius laikus pasiekusių Aristotelio veikalų būklė: tik retais atvejais jiems būdingas nuoseklumas ir užbaigtumas, dažniausiai tai greičiau parengiamoji medžiaga, kuri dar galutinai neapdorota ir kurios atskirų fragmentų tvarka ir ryšys tėra gana atsitiktiniai. Jau nekalbant apie tai, kad tyrinėtojai juose suranda ir nemaža tokių vietų, kurias labai sunku suprasti ir pateisinti Aristotelio filosofijos kontekste, todėl kyla įtarimas, kad tai yra jo mokinių ar vėlesnių laikų komentatorių intervencijos pėdsakai.

Tačiau kad ir kokią reikšmę būtų turėjusios šios aplinkybės, ne jos lėmė tą nuostabų Aristotelio filosofijos gyvybingumą ir poveikį vėlesniems amžiams. Istorinis kiekvienos filosofinių idėjų sistemos likimas priklauso nuo daugelio visokiausių sąlygų, tačiau principinę svarbą visada turi tie dvasinės kultūros perimamumo veiksniai, kurie išplaukia iš pačių perimamų idėjų potencinių galių ir jų išliekamosios vertės. Jeigu mes filosofijos idėjų likimą sietume tik su atsitiktiniu joms palankių ar nepalankių aplinkybių susiklostymu, liktume akli, neįžvelgtume nei filosofijos istorijos prasmės, nei jos kūrėjų nuopelnų.

Aristotelis — antikinio pasaulio mąstytojas. Senovės graikų filosofija buvo nuostabus, bet trumpalaikis šio pasaulio dvasios želmuo. Vešliai suklestėjęs ir pražydęs, jis greitai perėjo visus raidos tarpsnius ir subrandino vaisius. Aristotelis ir buvo viso šio filosofijos raidos ciklo branda, tačiau kartu ir jo pabaiga. Ir nors poaristotelinė antikinio pasaulio istorija dar buvo labai ilga, filosofijos srityje kūrybos versmės jau buvo beveik išsekusios, potencijos beveik išnaudotos. Tiesa, ir tuo laikotarpiu filosofinis gyvenimas dar gana intensyvus, bet, šiaip ar taip, jis jau atsigręžęs į praeitį, eksploatuoja jos lobius, geriausiu atveju juos šiek tiek apdoroja ir perdirba. Aristotelis tarytum per anksti užbaigė antikinę filosofiją, iš-

kėlęs ją į tokią aukštumą, kuri vėlesniems antikos filosofams jau buvo nepasiekiama. Tai ir apibrėžė Aristotelio vietą senovės graikų filosofijoje: jis užbaigė šios filosofijos paieškas, apžvelgdamas jos nueitą kelią, susumuodamas svarbiausius jos rezultatus, ir išreiškė visa tai didžiule metafizine sistema, kuri teisėtai pretenduoja būti antikinio pasaulio mokslo kompendiumu ir enciklopedija.

Nenuostabu, kad iš tokių aukštumų Aristotelis galėjo šiek tiek įžvelgti tolimų būsimųjų istorinių epochų kontūrus. Jo filosofijoje jau atsiranda tokių motyvų, kurie lyg ir nebūdingi antikinio pasaulio dvasiai, kurie nepritampa prie antikinės pasaulėžiūros konteksto ir netgi peržengia pačios filosofijos kaip žmonių dvasinio
gyvenimo būdo ribas. Kaip tik šie motyvai, liudijantys Aristotelio mąstymo galią ir įžvalgumą, ir susiejo jo filosofiją su vėlesne pasaulio, ypač Vakarų Europos, istorija, su būsimomis pasaulėžiūromis ir būsimais kultūros tipais. Toks Aristotelio filosofijos atvirumas ateičiai kartu buvo įrodymas, kad antikinė filosofija taip ir nesurado tokio ją kankinusių klausimų paaiškinimo, kuris galėtų būti laikomas patenkinamu visais atžvilgiais, kuris nekeltų kitų ir, tiesą sakant, dar sunkesnių klausimų.

Senovės graikų filosofija, kad ir kokiu plačiu idėjų spektru ji išsiskleidė, jau pirmaisiais savo žingsniais aptiko tą pagrindinę problemą, kurios svarstymas išskyrė ir supriešino du požiūrius,— jų dramatiškas konfliktas, atsikartodamas vis naujais pavidalais, tapo visą šią filosofiją vienijančia gija. Iš pasaulio substancialaus prado paieškų išsirutuliojo Heraklito tapsmas ir Parmenido būtis, ir abu kartu šie principai padėjo įsisąmoninti filosofijos prasmę ir paskirtį — aiškinti kintamąjį pasaulį remiantis nekintamais jo pradais.

Tai, kad išmintis negali apsiriboti suvokiamąja tikrove, vien reiškiniais, o turi postuluoti vienokį ar kitokį tvirtą ir pastovų jos branduolį, kuriame galėtų užgesti pažinimui nepagaunamas daiktų kitimas ir įvairumas, ir yra ta didžioji filosofijos supozicija, kurios ji nepajėgia atmesti neišsižadėdama pati savęs. Klausimas tik toks: kas ir koks yra šitas reiškiniuose slypintis pradas? Neabejotina buvo tai, kad jo įžvelgimas yra mąstymo uždavinys, o tai jau rodė tam tikrą šio prado giminiškumą protui. Iš Parmenido būties išsirutuliojo Sokrato pažinimas sąvokomis ir galų gale Platono idėjos, buvo pripažintas jų, kaip daiktų pirmavaizdžių, savaiminis buvimas, taigi jos tapo atskiru pasauliu, nukreipiančiu į save pažįstančiojo mąstymo veiklą. Atrodė, kad Platonas savo idėjų teorija atsakė į principinį filosofijos klausimą — kas iš tikrųjų yra suvokiamas reiškinių pasaulis ir į ką turi būti orientuotas tikrasis žinojimas?

Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, bendra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada — idėjų hiposta-zavimas, jų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyrimas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiškinti. Į tai iš esmės ir buvo nukreipta idėjų teorijos kritika. Pasak Aristotelio, jeigu idėjose surandama daiktų esmė, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviem skirtingiems pasauliams, nes tada vienas iš jų jau negali nei pagrįsti, nei paaiškinti kito. Todėl būtina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo išeities tašku turi laikyti jų vienybę. Aristotelis manė, kad Platono idėjų teoriją galima ir reikia suderinti su kasdieniu žmogaus patyrimu, su sveiku protu.

Tatai atrodė tiktai kaip šiek tiek kitokia Platono teorijos interpretacija, kaip tam tikras jos patikslinimas, ir taip, matyt, savo poziciją suprato ir pats Aristotelis. Tačiau iš tikrųjų ši pataisa palietė gyvybinį visos idėjų teorijos nervą, r Aristotelis, nenorėdamas ir negalėdamas atmesti visos teorijos, šią pataisą turėjo paremti vis naujomis mintinėmis konstrukcijomis, iš kurių išaugo jo metafizikos sistema, kuri yra pernelyg didelė, kad galėtų būti vientisa. Tokia Aristo-telio pažiūra į Platono idėjas ir lėmė prieštaringus abiejų filosofų santykius. Štai kodėl Aristotelio filosofija, kurios pradinis motyvas yra Platono idėjų teorijos kritika, vis dėl-to lieka susijusi su jo mokytojo filosofija nepertraukiamais aitais ir, tiesą sakant, yra nesuprantama be jos. Tokia šių dviejų mąstytojų sąsaja vėliau savaip atsikartojo tame pla-tonizmo ir aristotelizmo dialoge bei ginče, kuris yra visos viduramžių pasaulėžiūros varomasis motyvas. Pagaliau iš tos pačios šaknies yra išaugęs ir tas perdėtas dėmesys abiejų filosofų asmeniniams santykiams, kuris atsirado vėlesniais laikais, sukeldamas daugybę visokiausių prasimanymų, nors visa tai, ką mes iš tikrųjų žinome apie šių didžių filosofų asmeninius santykius, rodos, neduoda paskaloms jokio pa-grindo.

Aristotelis, atmesdamas Platono dviejų pasaulių koncep-ciją, tarytum mėgina įveikti jo filosofijos dualizmą, tačiau pastarasis atsigręžia kaip tik prieš jo paties monistinę in-tenciją. Reikalas tas, kad Platono dualizmas labai savotiškas.

Idėjas laikydamas daiktų esme, Platonas pateikė gana vien tisą pasaulio aiškinimą. Jo idėjų pasaulis ne tik vienintelis tikras, bet ir vienintelis vertingas. Dualizmas yra tiktai šalutinis tokio Platono idealistinio radikalizmo produktas. Jis atsiranda dėl to, kad juslinė tikrovė, kuri Platono filosofijoje tampa iš esmės nereikalinga, sukyla ir keršija už visišką jos nepripažinimą ir ignoravimą. Aristotelis ištaiso šitą Platone klaidą, jis reabilituoja nepagrįstai užmirštą daiktų pasaulį kurio pažinimą laiko bene svarbiausia filosofijos paskirtimi Bet kaip tik dėl to abu Platono pasauliai Įėjo į Aristotelio filosofiją, keldami nuolatinę dualizmo grėsmę; jo Aristoteliui nepaisant visų pastangų, taip ir nepavyko įveikti. Platone idėja konfliktuoja su išoriniais reiškiniais, Aristotelio pirminė esmė — idėjos (formos) ir
junginys, — kaip mes vėliau pamatysime, nuolat dvejinasi, t. y. konfliktuoja pati su savimi.

Lemiamą reikšmę visai Aristotelio filosofijai turi jos intencija — remiantis Platono idėjų teorija, paaiškinti reiškinių pasaulį. Tokia intencija savaip sumenkino idėjų pasaulį, nes idėjoms nejučiomis buvo priskiriama tarytum pažinimo priemonės reikšmė. Tačiau tuo akivaizdžiai pažeidžiama vertybinė esmių ir reiškinių subordinacija. Idėjomis beprasmiška aiškinti reiškinius, nes juos aiškinti galima tiktai pakilus virš jiems būdingos regimybės į idealių esmių pasaulį, o tai reiškia, kad idėjos ir yra galutinis pažinimo rezultatas. Bet čia paaiškėja, kad Aristoteliui šis rezultatas visai nėra galutinis Priešingai, juo remdamasis Aristotelis nori grįžti atgal ir suprasti tą netikrą reiškinių pasaulį, kurį įveikdamos idėjos ir įgyja tikrumą bei vertingumą. Jau pats tokio filosofijos uždavinio kėlimas (nesvarbu, kokios priežastys būtų tam paskatinusios) reiškia, kad suvokiamasis daiktų ir reiškinių pasaulis, kuris Platonui buvo tik regimybė ir kurio atžvilgiu buvo galima tik nuomonė, o ne žinojimas, Aristoteliui turėjo įgyti kitokią prasmę: turėjo būti pripažinta tam tikra jo paties esmė, nes tik dėl jos daiktai gali tapti pažinti vertu ir pažinti įmanomu dalyku. Tačiau esmę daiktams galėjo suteikti tiktai idėjos. Todėl natūralu, kad reabilituotas domėjimasis reiškinių pasauliu Aristotelio filosofijoje galėjo būti pateisintas ir pagrįstas tik sujungus daiktus ir idėjas.

Daiktai gali būti aiškinami idėjomis tik todėl, kad idėjos yra daiktuose. Bet idėjos yra sąvokos ir šia prasme — bendrybės, o tai reiškia, kad kiekvieno atskiro daikto prigimties esmę žymi kaip tik bendrybė, Todėl pažįstant daiktus ypač didelę reikšmę įgyja bendrybės ir atskirybės problema, iš kurios nagrinėjimo ir išsirutuliojo Aristotelio logikos mokslas. Mat bendrybės ir atskirybės santykis, atsietas nuo konkrečių ir faktinių tyrinėjimų, fiksuoja formalųjį mąstymo aspektą, kurio pažinimas gali būti paverstas savarankišku uždaviniu. Kaip tik bendrybės ir atskirybės problema, kuri kilo iš aristoteliškosios filosofijos paskirties sampratos, ir lėmė tai, kad dėmesys nuo sąvokų buvo sutelktas į sąvokų ryšius, į sprendinius, kurių sąsajų tyrinėjimas savo ruožtu galėjo būti išplėtotas į samprotavimų ir įrodymų teoriją, tapusią Aristotelio logikos pagrindu. Tai, kad kaip tik Aristotelis tapo logikos tėvu, nebuvo atsitiktinumas: pati Aristotelio pažinimo uždavinių ir jo galimybės samprata suponavo reikalą tirti mąstymo formas, kuriomis būtų galima remtis kaip pažinimo instrumentu.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2087 žodžiai iš 6555 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.