Turinys:1. Įžanga 3
2. Klasicizmas architektūroje 3
3 .Arkikatedros architektas – Laurynas Stuoka Gucevičius 5
4. Arkikatedros istorija 6
5. Arkikatedros architektūra 7
6. Išvados 10
1. Įžanga
Sunku būtų įsivaizduoti Vilnių ar net Lietuvą be arkikatedros.
Vilniaus Arkikatedra stovi Neries ir Vilnelės santakoje, pačiame Vilniaus
centre. Tai svarbiausia katalikų bažnyčios šventovė Lietuvoje, Arkikatedros
pastatas – reikšmingiausias Lietuvos klasicizmo statinys, tapęs Lietuvos
klasicizmo simboliu. Arkikatedra taip pat turi gotikos, renesanso bei
baroko bruožų. Arkikatedrą, kurią dabar matome suprojektavo ir statybai
vadovavo vienas žymiausių Lietuvos architektų – Laurynas Stuoka Gucevičius.
2. Klasicizmas architektūroje
Klasicizmo stilius susiformavo XVII a. Prancūzijoje, o XVIII a. –
XIX a. pirmoje pusėje paplito kitose Europos ir šiaurės Amerikos šalyse.
1711m. buvo atrastas Herkulanumas, o 1748 metais – Pompėja. Taip pat
didelių atradimų buvo padaryta Romoje, Tivolyje ir kitur. Dėl šių
atradimų išaugo susidomėjimas senovės Graikijos ir Romos architektūra.
Klasicizmu naujasis stilius buvo pavadintas dėl klasicistinės
architektūros formų propagavimo. Klasicizmas buvo visiška priešingybė
barokui. Klasicistiniuose statiniuose buvo atsisakoma barokui būdingo
puošnumo bei įmantrumo. Vietoj to buvo naudojamos taisyklingos linijos ir
plokštumos, simetriškas išplanavimas, saikingas dekoravimas. Daugiausiai
buvo statomi centriško arba stačiakampio plano pastatai – rūmai, triumfo
arkos, vilos. Klasicizmo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas
gatvių tinklas, didelės atviros aikštės, susijungiančios su gatvėmis ar
krantinėmis, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su taisyklingo
išplanavimo sodais ir parkais.
Daugumoje Europos šalių klasicizmas plito nuo XIII amžiaus vidurio
iki 1830 metų. Stiliaus raida vyko dviem etapais: nuo XIII amžiaus
vidurio iki XIX amžiaus pradžios ir nuo XIX amžiaus pradžios iki 1830
metų. Pirmajam etapui būdingos plastiškesnės formos, dažnai ne visai
prarastas ryšys su baroku. Antrojo etapo architektūra griežtesnių formų,
paremta gilesniu antikos meno žinojimu, nors su ampyru jau pasirodė
prieštaravimų tarp formos ir konstrukcijos.
Lietuvos architektūroje pirmieji rimtesni klasicizmo požymiai
atsirado apie XVIII amžiaus aštuntąjį dešimtmetį. Lietuvos klasicizmo
architektūroje matosi du ryškūs laikotarpiai: iki Lietuvos ir Lenkijos
valstybės suirimo ir po jo. Pirmuoju laikotarpiu (1780 – 1795 metai)
reiškėsi ankstyvasis ir brandusis, antruoju (1795 – 1860 metai) –
vėlyvasis klasicizmas.
Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš
ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo
pačiu metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė
nuo užsakovų išsilavinimo bei architektų talento. Ankstyvojo klasicizmo
pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko
formos – laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai
ir kt.) akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų
vienuolynas). Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir
pastatų tipai, kurie išliko per visą epochą.
Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė
net kelios kryptys: ieškota originalių sprendimų, tęstos ankstyvojo ir
brandaus klasicizmo tradicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir
romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų.
Klasicizmo epochoje Lietuvoje dirbo talentingų
architektų, kurie sukūrė daug raiškių, originalių architektūros
ansamblių, įvairios paskirties pastatų. Dalis jų atvyko iš svetur, bet
dauguma buvo vietinės kilmės, išsimokslinę Vilniaus universitete. Vienų
sukurti pastatai buvo santūrių nesudėtingų formų, kitų – pasižymėjo
sprendimų originalumu, klasicistinių proporcijų darnumu, visumos grožiu.
3 .Arkikatedros architektas – Laurynas Stuoka Gucevičius
(1753 – 1798)Architektas Laurynas Stuoka Gucevičius gimė Migionių kaime, Kupiškio
rajone. Jis mokėsi Kupiškio ir Palėvenės pradžios mokyklose, vėliau –
penkerius metus Panevėžio pijorų mokykloje. 1773 metais įstojo į Vilniaus
universitetą. Ten matematikos – pas profesorių P. Norvaišą ir
architektūros – pas architektą M. Knakfusą. 1776 – 1777 metais tęsė
studijas Romoje. Ten susipažino su D. Bramantės, L. Bernio ir kitų garsių