Koks turėtų būti menas viešose erdvėse?
Meno forma, randanti bene tiesiausią kelią į visuomenę, yra menas viešose erdvėse. Lietuvos parkuose, skveruose, mokyklose ir įstaigose ilgus metus tokio meno vietą užėmė ideologizuoti monumentai, skulptūros, biustai, vitražai, mozaikos, pano ir t.t. Atgavus nepriklausomybę juos ėmė keisti “tautine” ideologija pagrįsti kūriniai, mėginantys iš naujo apibrėžti ir įtvirtinti internacionalinės sovietinės kultūros iškreiptą identitetą.
Šiandien, prabėgus trumpam tautinės euforijos laikotarpiui, susiformavusi nauja daugialypė visuomenė verčia naujai permąstyti jos poreikius. Išėjęs iš už muziejų, galerijų sienų, šiuolaikinis menas, dažnai netgi praradęs bauginančią etiketę – “menas”- gali vaidinti svarbią rolę visuomenės gyvenime. Tapęs natūralia bendruomenės kultūrinio gyvenimo dalimi, jis ne tik igyja galimybę formuoti ilgalaikę vizualiųjų menų auditoriją, bet ir atveria naujas šiuolaikinio meno galimybes.
Tačiau ar šiandien menas pajėgus konkuruoti su internetine, televizine ar kibernetine realybe? Ar šiandieninė estetizuota tikrovė nėra aktyvesnė, efektyvesnė ir “vizualesnė” už meno kūrinį?