AŠ IR MOČIUTĖ
Kiekvieno žmogaus pasaulyje visada yra žmogus,kuris užima širdyje begalo daug vietos, jam skiri didžiausia meilę, šilumą ir supratimą. Vos pažvelgi jam į akis ir jauti užplūstančia džiaugsmo bangą. Tikriausiai tai įmanoma tik mokant gyventi su tuo, ką myli ir gerbi.
Neužtenka noro būti draugu kitam žmogui, neužtenka mokėti pasakyti, koks jis brangus. Reikia tai parodyti. Aš visada sakiau, kad mano mylimiausias ir brangiausias žmogus yra močiutė, tačiau, kai jos vos nepraradau,supratau, kad neužtenka vien tik sakyti. Nuo tada mes abi tarsi geriausios draugės.
Pas močiutę nuo mažų dienų būdavau labai dažnai, kartais gyvenau ten, tačiau nesupratau, jog neužtenka jos mylėti. Augau jausdama jos meilę, palaikymą, paramą. Net sunkiausiomis akimirkomis gakėjau laukti paguodos ir užtarimo. Gaila tik, kad negalėjau būti visada su ja. Tačiau visą laiką, praleistą, mes abi labai branginome.
Dabr visą laiką laukiu atostogų, nesvarbu kokių ir kada jos bus, aš vis tiek žinau, jog tuoj sėsiu į autobusą ir važiuosiu į kaimą. Žinau , kad tik ten galėsiu pasijusti savimi, galėsiu pasipasakoti viską, kas nutiko per tą laiką, kol manęs nebuvo. Gaila, kad taip nemoku sutarti su mama. Norėčiau kuo daugiau laiko praleisti pas močiutę, išgirsti jos pasakojimų apie praeitį, apie senus laikus, apie karą ir apie sunkų gyvenimą, kuris suteikė jai tiek daug tvirtybės. Kai klausau jos , žiūriu nuotraukas ir girdžiu drebanti balsą, suprantu, kad tai tikrai sunkūs išgyvenimai. Tarsi jaučiu, kaip jai buvo sunku, tarsi matau jos ašaras ir bandau nors dabar jos vargus pakeisti į šypsenas ir dovanoti savo meilę. Noriuб kad nors dabar bxtu laiminga ir labai džiaugiuosi, kai kartu juokiames ar net kartu krečiame linksmas išdaigas. Taip, tikrai kartais išdykaujame ! Kartą net sugalvojome apgauti senelį, ir mums tai buvo dar vienas linksmas nuotykis.