Aš- pasaulio šviesa
5 (100%) 1 vote

Aš- pasaulio šviesa

11213141

TURINYS

ĮVADAS 2

I. Šviesa Senajame Testamente 2

1. Šviesa Jobo, Išminites ir Psalmių knygose 3

2. Pranašų pranašaujama šviesa 4

II. Šviesa Naujajame Testamente 5

III. Šviesa Judaizmo tradicijoje 7

1. Žydų šventyklos reikšmė 7

2. Tradicinės žydų šventės 8

IV. Jėzaus mesijinė kilmė ir Jo dieviškumas 9

V. “Tai gal ir mes akli?” (JN 9,40) 11

IŠVADOS 13

BIBLIOGRAFIJA 15

Įvadas

Šv. Rašte žodis „šviesa“ turi daug reikšmių. Šis terminas turi nemažai skirtingų reikšmių, vis dėlto apimančių kažką bendra. Pirmasis juslinis analogas – tai ta šviesa, kurią mes matome. Ji gali būti suvokiama, tiek prigimties, tiek malonės lygmenyje, kaip vidinės šviesos simbolis, kurią gauname iš Dievo. Pagaliau kitas analogas yra Dievas: „Dievas yra šviesa“ (1Jn 1,5).

Visame šv. Rašte žodis „šviesa“ pavartotas tikrai ne vieną kartą. Atidžiau panagrinėjus tas eilutes, kuriose randamas šis žodis, pastebėsime, kad šviesos įvaizdžiu yra pridengiama pati Dievybė. Ir ne veltui antrasis Švč. Trejybės asmuo – Kristus skelbia: „Aš – pasaulio šviesa“ (Jn. 8, 12).

Šiame savo bendrame darbe pirmiausia, pasitelkę mums prieinamą ir surinktą literatūrą, bandysime panagrinėti kokią vietą užima šviesos simbolis šv. Rašte. Kaip ji buvo suvokiama Senajame Testamente ir pristatoma pranašų lūpomis, ir kaip ją pristato pats Jėzus. Antroje savo darbo dalyje panagrinėsime evangelisto Jono pristatytą aplinką, kurioje šiesos personifikaciją Jėzus priskiria sau ir kaip kulminacija nuskamba: „Aš – pasaulio šviesa“. Taip pat pažvelgsime ir į žydų tradiciją bei judaizmo aplinkoje vyravusią švenčių dvasinę šviesos, džiaugsmo vienybę, kokią įtaką tai galėjo turėti šiam Jėzaus pasakymui.

I. Šviesa Senajame Testamente

Šviesa yra labai svarbus reiškinys žmogaus gyvenime. Kur esti šviesa, ten jinai skleidžia ir šilumą. O be šilumos negali egzistuoti jokia gyvybė. Todėl jau pačioje Šventraščio pradžioje Dievas sukūręs pasaulį ištaria: „Tebūnie šviesa“ (Pr1, 3). Dievas, būdamas pats šviesa ir pasauliui nori duoti jos, būdamas Meilė ir iš meilės su žmonija nori dalintis tuo, kas geriausia – būtent šviesa. Čia galima prisiminti ir graikų mitologinį personažą Prometėją, kuris pavagia iš Olimpo dievų ugnį, šviesos ir šilumos šaltinį, ir atiduoda žmonėms. Bet vėliau dievų už tai žiauriai nubaudžiamas. Krikščionių Dievas ne toks. Jis pačioje pasaulio sukūrimo pradžioje šviesa dalijasi su visais kūriniais.

Pati šviesa – tai vilties, optimizmo, geros naujienos ar žinios simbolis. Juk visada po tamsos ir bauginančios nakties malonu sulaukti saulėtekio. O saulėtekis – žymi naujos dienos pradžią. Tai atskaitos taškas, kada viską gali pradėti iš naujo. Tai gera galimybė ne tik dieną, bet ir visą gyvenimą pradėti iš naujo. Be to, šviesa ir naujos gyvybės pradžia! Juk neretai kai gimsta kūdikis sakoma, kad jis išvydo dienos šviesą.

1. Šviesa Jobo, Išminites ir Psalmių knygose

Apie „šviesą“ gausiai savo dejonėse kalba vienas iš Biblinių personažų – Jobas. Jis negailestingai prakeikia tą dieną, kada ji jam leido išvysti dienos šviesą. Jo lūpomis ištarti žodžiai, kad „Teaptemsta aušros žvaigždė, tesiilgi ji šviesos, bet nesulaukia“ (Job 3, 9) yra baisus prakeikimas, atimantis svarbiausia – šviesą. Arba kitoj vietoj skausmų iškamuotas Jobas sušunka: „Kodėl gi jis [Dievas] duoda šviesą nelaimingiesiems, o gyvybę – sielvartaujantiems“ ( Job 3, 20). Tai tik patikslina ankstesnį pasakymą, kad gyvybės atsiradimas siejasi su šviesa. Juk Bažnyčia moko, kad naujos gyvybės atsiradime su gimdytojais bendradarbiauja ir Dievas, kuris jau pačia savo prigimtimi yra šviesa!

Girdėdami Jobo dejones, jo draugai ramina kalbėdami apie nedorėlį, kur „šviesa jo palapinėje aptemusi ir žibintas virš jo galvos užgesintas“ (Job18, 5) ir ragina Jobą atgailauti už neva esamas jo nuodėmes. Juk tik nedorieji kenčia, o teisieji džiaugiasi Viešpaties palaima. Tai patvirtina ir 112 psalmė, kuri kalba, kad „Jis (t. y. Dievas) lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems“.

Juk žydai visada tikėjo, kad, jei žmogus laikosi Dievo įsakymų, tai ir Dievas žmogų gelbi iš nelaimių, o jei Jį ir Jo įsakymus ignoruoja, tai ir jis atitraukia savo laiminančią ranką nuo nedorėlio galvos. Be to, Jobo draugas Bildadas primena, kad iš nedorėlio atimama šviesa, kuri yra dalelė dieviškumo. Panašios ir Jobo knygos 22, 18 bei 25, 3 skyrių eilutės, kurios byloja apie tai, kad Dievas teikia šviesą žmonijai, ypač gausiai duoda jos teisiesiems. Ypač įspūdingas 38 Jobo knygos skyrius, kur Dievas į Jobo klausimus atsakinėja klausimais. Labai stipri 12 eilutė, kur Dievas Jobo klausia „Argi kada nors savo gyvenime esi įsakęs, kad ateitų aušra ir prasidėtų diena“ (Job 38, 12). Kaipgi žmogus gali įsakyti tam, kas yra atskaitos taškas, pradžia kažko naujo! Tai gali padaryti tik tas, kuris yra Šviesa, kuris yra „amžinai nauja pradžia“.

78 psalmės 14 eilutė vėlgi patvirtina teiginį, kad vienas iš Dievo pasireiškimo būdų yra šviesa. Ji sako, kad „dieną vedė juos debesis, o kiekvieną naktį – ugnies šviesa“ (Ps 78, 14). Pačiu sunkiausiu ir nedėkingiausiu metu, kada žmogų
spaudžia vargai ir sunkumai, kada sieloje pasidaro tamsu lyg naktį, netikėtai pasirodo Viešpats „apsisiautęs garbe ir didybe, apsigaubęs šviesa lyg drabužiu“ (Ps 104,1 – 2) ir nušviečia tamsybes, pripildydamas jas akinančios šviesos bei šilumos.

Antai Išminties knygos autorius, kalbėdamas apie išminties šaltinį Dievą, pateikia vieną iš daugelio išminties definicijų: “Išmintis – amžinosios šviesos atspindys” (plg. Iš 7,26). Taigi, Dievas turėdamas išminties raktus ir ją atskleisdamas kam tik to nori, apibūdinamas kaip amžinoji šviesa, o išmintis – kaip tos šviesos atspindys.

Jau Išėjimo knygoje skaitome: „Dieną Viešpats, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį“ (Iš 13,21). Bet tai nebuvo dar tai ką pranašavo Izaijas: „tauta, gyvenusi tamsumoje, pamatė didžią šviesą; gyvenantiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Iz 9, 1). Ši pranašystė vėliau išsipildė ir vėliau suskambėjo taip: „Aš esu pasaulio šviesa“ (plg.Jn 8,12).

2. Pranašų pranašaujama šviesa

Izaijas yra tas pranašas, kuris nepaliaujamai kalba apie ateisiančią „šviesą tautoms“ (plg. Iz 5, 14). Tai atsispindi Iz 49,6; 51,4. Čia labai panašios vietos kaip ir Jobo knygoje, kur kalbama, kad blogieji skendi tamsoje, o geriesiems „tamsa tampa šviesi, kaip dienovidis” (Iz 58,10).

60 Izaijo pranašystės skyrius kalba apie naujojo, kitokio, pasikeitusio Siono Šlovę. Štai kaip Izaijas šio skyriaus pradžioje sušunka: „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito! Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia Viešpats” (Iz 60, 1 – 2). O su Viešpaties atėjimu ir atnešta šviesa pagerėja ir pats Izraelio tautos ekonominis, socialinis, kultūrinis bei religinis gerbūvis. Tada „Tau dienos šviesa nebebus saulė nei naktį nebešvies mėnulis, bet Viešpats bus tau amžina šviesa, Tavo Dievas – tavo spindesys. Tavo saulė niekada nebenusileis nei tavo mėnulis nesudils, nes Viešpats bus tau amžina šviesa (Iz 60,19 – 20). Argi tai neguodžiantys pranašo žodžiai!?

Pranašo Danieliaus knygoje, kuri datuojama VI a. pr. Kr., randame įrašą, kur sakoma: „Jis [Dievas] apreiškia, kas gilu ir paslėpta, jis žino, kas yra tamsybėje, nes jame yra šviesa „(Dan 2,22).

Ozėjas savo pranašystėse sklebia, kad Viešpaties nuosprendis „nutviks kaip šviesa“ (plg. Oz 6,5). O kodėl taip gali neatsitikti, jei jis pats yra Šviesa!

Štai pranašas Amosas perspėja nuo Dievo nusigręžusią tautą: „Vargas laukiantiems Viešpaties dienos! Kodėl jūs laukiate Viešpaties dienos? Ji tamsybė, o ne šviesa!” (Am 5,18). Tai labai paradoksali eilutė, palyginus su kitų pranašų skelbimu. Bet panagrinėjus visą kontekstą suvoki, kad atėjusi Pasaulio Šviesa sušvis tik teisiesiems, o ne nusidėjėliams. Pastariesiems tai bus tamsos ir ūkanos metas ir šią tamsą galės išsklaidyti tik atsivertimas.

Pranašas Michėjas į desperatišką savo ir savo tautos likimą žvelgia su viltimi. Jis sušunka; „Nors ir parpuoliau, vėl kelsiuos, nors sėdžiu tamsybėje, Viešpats mano šviesa. Turiu pakelti Viešpaties įniršį, kol jis apgins mano bylą ir jis išves mane į šviesą” (Plg. Mch 7,8 -9).

II. Šviesa Naujajame Testamente

Naujajame Testamente nenutrūksta, bet realizuojasi kalbos apie Šviesą. Pildosi pranašo Izaijo žodžiai: „Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“ (Mt 4,16), cituoja Izaiją Matas savo evangelijoje. Jau pirmajame savo pamoksle Jėzus paskelbia: „Jūs – pasaulio šviesa“ (Mt 4,14). Jei Senajame Testamente buvo kalbama, kad Dievas yra šviesa ir jos šaltinis, tai Jėzus primena, jau visų užmirštą tiesą, kad ir žmogus turi dalelę panašumo į patį Dievą, nes yra sukurtas pagal jo paveikslą (plg. Pr 1,27). Tad jei Dieviškame atvaizde žėri daugelio pranašų minima skaisti šviesa, tai mes, būdami panašūs į jį, taip pat turime dalelę tos dieviškos šviesos, kurią, nuolat nusigręždami nuo Dievo užgesiname. Jėzus primena: „ Jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5,14); tad jei tokie buvote, ir vėl iš naujo per savo atsivertimą tapkite! Jėzus visus kviečia atsiversti, kad galėtume supanašėti su Dievu ir vadintis Jo vaikais.

Jėzaus atsimainymo sceną evangelistas Matas pateikia taip: „Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“(Mt 17,2). Tai akivaizdus įrodymas, jog pasakymas „Aš – pasaulio šviesa” yra teisingas bei kviečiantis ir mus tokiais būti.

Pavarčius Jono Evangeliją, ypač jo prologą, nesunku šiai knygai priklijuoti „šviesos evangelijos“ etiketę. Jau pačioje prologo pradžioje, 4 eilutėje, skaitome: „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1,4). Kai kalbama apie Joną Krikštytoją, tai vėl sakoma, kad „Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą“ (Jn 1,5). Arba kitur: „Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą“ (Jn 1,8). Sekanti Jono evangelija eilutė liudija, kad: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį“ (Jn 1,9). Tai antras Dieviškosios Trejybės asmuo, kuris paskelbs – Aš esu pasaulio šviesa. Arba kitoje vietoje
„atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą“ (Jn 3,19). Jono 8,12 užtvirtina: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėje, bet turės gyvenimo šviesą“. Ką anksčiau pranašai tik pranašavo, dabar pats Dievo Sūnus visa tai bailiai paskelbia. Kitur vėl: „Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa“ (Jn 9,5).

Įžengdamas į Jeruzalę Jėzus kalbėjo: „ Jau nebeilgai šviesa bus tarp jūsų. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad neužpultų jūsų tamsa”(Jn 12,35). Ir dar viena labai svarbi vieta: „Kol turite šviesą, tikėkite ja, kad taptumėte šviesos vaikai“ (Jn 12,36). Juk Jėzus ir atėjo į žemę, kad galėtų vėl mumyse pažadinti šviesą, kuri daro mus panašius į Dievą, skelbiantį – „Aš pasaulio šviesa.“

Jėzaus misija akivaizdi Jn 12,46, kuri teigia, kad: „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje“.

Ne tik Senajame, bet ir Naujajame Testamente Dievas pasirodo spindintis šviesoje. Tai paliudija fariziejaus Sauliaus, vėliau apaštalo Pauliaus liudijimas, aprašytas Apd 22, 6 ir 26,13 skyriuose: “Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa” (Apd 22,6) arba kitoje vietoje tas pats paliudijimas karaliui Agripai: “Kelyje, vidurdienį, karaliau, aš staiga išvydau, kaip mane ir mano kelionės draugus iš dangaus apsiautė šviesa, skaistesnė už saulę” (Apd 26,13). Taip pat atsitinka ir Petrui, kai jis buvo įmestas į kalėjimą. Apaštalų darbų knyga tai aprašo taip: „Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa“ (Apd 12,7).

O štai Apd 13,47 byloja, kad Jėzaus misija (žr. Jn 12,36) – padaryti mus „šviesos vaikais“ nebuvo bergždžia. Tai liudija apaštalas Paulius teigdamas, kad Viešpats jam sakęs: “Paskyriau tave, kad būtum šviesa pagonims, kad gelbėtum juos iki pat žemės pakraščių“ (Apd 13,47). Paulius tikrai buvo „šviesos vaikas“, švietęs visam pagoniškam pasauliui. Jis neliko abejingas tam, kuris sakėsi: „Aš pasaulio šviesa“. O ar jis galėjo kitaip pasielgti, jei pats, netoli Damasko, išvydo Jį patį šviesos pavidalu! Todėl apaštalas Paulius ir ragina ne tik efeziečių bendruomenę, bet ir mus visus: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5,4).

Ir baigiant odisėją po šv. Raštą ir ieškant šviesos apraiškų Senajame ir Naujajame Testamentuose baigsiu Jono laiško ištrauka: “Tai žinia, kurią esame išgirdę iš jo ir skelbiame jums, kad Dievas yra šviesa ir nėra jame jokios tamsybės. Jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1Jn 1,5.7).

III. Šviesa Judaizmo tradicijoje

Savęs ir savo mokslo pristatymui, Jėzus išnaudojo visas žydiškos kultūros, kokios tik įmanomos tautos tradicijoje, galimybes. Kad atskleistų save bei išaiškintų savo misijos esmę, Jis pasinaudoja žydų švenčių simbolika.

1. Žydų šventyklos reikšmė

“Pagonių atriumas” buvo svarbiausia Jeruzalės gyventojų ir į ją atvykusių susirinkimų vieta. Žydai čia rinkdavosi pasiklausyti žymių Įstatymo mokytojų, kurie vieni ar savo mokinių apsuptyje diskutuodami mokydavo kitus. Pagonys čia rinkdavosi aptarti svarbių reikalų, kaip būdavo įpratę savo miestų forumuose. Žydų didžiųjų švenčių metu “pagonių atriumas išvirsdavo tiesiog į viešąjį turgų” . Apskritai, tai buvo vieta, kuri labiausiai traukė visus smalsuolius dėl šimtų, ar net tūkstančių priežasčių.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2221 žodžiai iš 4417 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.