Asmens pakaltinamumas kaip baudžiamosios atsakomybės sąlyga
5 (100%) 1 vote

Asmens pakaltinamumas kaip baudžiamosios atsakomybės sąlyga

1121314151

PLANAS

I.Pakaltinamumas:……………………………………………………………………………………..1psl.

1. Kas yra pakaltinamumas?…………………………………………………………….1psl.

2. Iš kur atsirado pakaltinamumo prezumpcija?……………………..1psl.

II.Nepakaltinamumas:……………………………………………………………………………….2psl.

1. Kas yra nepakaltinamumas ir kaip jį nustatyti:…………………..2psl.

a) medicininis kriterijus;………………………………………………………….2psl.

b) juridinis kriterijus…………………………………………………………………4psl.

III.Teismo psichiatrinė ekspertizė:………………………………………………………5psl.

1. Teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo principai;………….5psl.

2. Teismo psichiatrinės ekspertizės vykdymo problemos Lietuvoje………………………………………………………………………………………………6psl.

IV.Medicininio poveikio priemonės…………………………………………………….7psl.

V.Riba tarp pakaltinamumo ir nepakaltinamumo:………………………8psl.

1. Ribotas pakaltinamumas;……………………………………………………………..8psl.

2. Simuliacija………………………………………………………………………………………….10psl.

VI.Pakaltinamumo institutas užsienio valstybėse…………………………12psl.

Įvadas

Jei asmuo nusikalto, jis turi atsakyti- tuo buvo vadovautasi jau pirmykštėse bendruomenėse. Demokratinėje valstybėje patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn gali tik tą padaryti įgaliotos institucijos ir, žinoma, tik už nusikalstamą veiką. Pastarąją apibūdina nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Jei bent vieno būtino požymio nėra- nėra ir baudžiamosios atsakomybės. Nusikalstamos veikos sudėties elemento- nusikaltimo subjekto (visoms BK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijos) būtini požymiai yra amžius ir pakaltinamumas. Taigi, jei asmuo nusikalto, bet yra nepakaltinamas, jis negali būti nubaustas.

Viduramžiais protiškai atsilikę asmenys buvo traktuojami taip pat kaip visi kiti nusikaltėliai, ir netgi griežčiau, kadangi buvo manoma, jog juose apsigyvenęs demonas.

• Kodėl mes jų nebaudžiame šiais laikais?

• Kaip nustatyti- asmuo atsako (yra pakaltinamas) ar ne?

• Kaip vyksta teismo psichiatrinė ekspertizė?

• Ir kas nusprendžia nusikaltusio likimą- ekspertas ar teismas?

• Asmuo nepakaltinamas- kaip su juo pasielgti?

• gal jis tik simuliuoja?

• Kur rasti ribą tarp pakaltinamumo ir nepakaltinamumo?

• Ar neturėtume semtis patirties iš užsienio valstybių teisės?

Į visus šiuos klausimus bus ieškoma atsakymų šiame darbe, rašytame remiantis įstatymais, Aukščiausiojo teismo nutartimis, straipsniais, vadovėliais. Kadangi pakaltinamumo klausimas nėra labai išsamiai nagrinėtas mūsų šalyje, naudota ne tik lietuvių autorių literatūra.

Tema aktuali ne tik tuo, kad teisės teoretikų mažai nagrinėta. Problemos kyla praktikoje, kai reikia pripažinti asmenį nepakaltinamu, o ypač, kai asmuo yra ribotai pakaltinamas. Norint tinkamai spręsti praktines problemas, būtina gerai išmanyti teoriją. Vienas iš pagalbininkų galėtų būti rašto darbas.

I.PAKALTINAMUMAS

1. KAS YRA PAKALTINAMUMAS?

Asmens galėjimas nusikaltimo darymo metu suprasti savo veiksmus (ar žmogus nusikalsdamas veikė savo valia, savo supratimu ir noru) ir juos valdyti (teisingai įvertinti aplinkybes, suvokti veiksmų pavojingumą visuomenei). Pakaltinamumas yra kaltės ir baudž. atsakomybės už nusikaltimą pagrindas. Tardytojui ar teismui abejojant kaltinamojo pakaltinamumu, skiriama teismo psichiatrijos ekspertizė.

Pakaltinamumas- tik teorinė sąvoka. Svarbiausiame baudžiamosios teisės šaltinyje- Baudžiamajame kodekse- jis neapibrėžtas, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apie jį taip pat neužsiminta.

Žmogus, elgdamasis vienaip ar kitaip, suvokia, ką daro ir kokios kils (ar tik gali kilti) pasekmės. Baudžiamojoje teisėje analogiškai manoma, jog jei asmuo atlieka nusikalstamą veiką, tai jis suvokia ką daro- veikia tyčia, ar bent jau suvokia, kad labai rizikuoja- veikia neatsargiai. Tai įprasta, todėl įstatyme ir nepaminėta. Baudžiamajame kodekse galime rasti tik du išimtinius atvejus- kada asmuo nepakaltinamas ir kada jis ribotai pakaltinamas.

Asmuo privalo atsakyti tik už tai, ką suvokia. Kaltu gali būti pripažintas tik pakaltinamas asmuo.

Įvade buvo minėta, kad Viduramžiais nebuvo išskiriama asmuo pakaltinamas ar ne. Šiuolaikinis pakaltinamumo suvokimas turi savo istoriją, kurioje pagrindinis atskaitos taškas- “valios laisvės” sąvoka. Tai laisvė disponuoti savo veiksmais, pasirinkti elgesio būdą ir rūšį. Hėgelis nusikaltėlio valios laisvę traktavo kaip “piktą valią” , glūdinčią žmogaus vidiniame pasaulyje ir pasireiškiančią smurtaujant. Naudojant filosofinę kategoriją “valios laisvė” baudžiamojoje teisėje skiriama “valios laisvė” plačiąja ir siaurąja žodžio prasme. Plačiąja prasme “valios laisvė” yra bendra asmenybės savybė, kiekvieno asmens būdo
prielaida. “Valios laisvė” yra neatskiriama teisės pažeidėjo socialinė- psichologinė savybė. Teisės pažeidėjo “valios laisvė” susideda iš jo sugebėjimo įsisąmoninti padaryto veiksmo socialinį reikšmingumą (pavojingumą visuomenei), parodyti savo neigiamą požiūrį į visuomeninius santykius. Siaurąją žodžio prasme “valios laisvė”, fiksuojama baudžiamosios teisės normomis, atspindi “piktą” nusikaltėlio valią, kuri laikoma sąvokos pakaltinamumas pagrindu.

“Valios laisvės” sąvoka apima visus žmones- ir įstatymų besilaikančius, ir pažeidėjus. Teisinė pakaltinamumo sąvoka taikoma tik nusikalstamos veikos ir baudžiamosios atsakomybės subjektams. Pakaltinamumas- tai konkrečios teisinės atsakomybės rūšies- baudžiamosios, prielaida.

2. IŠ KUR ATSIRADO PAKALTINAMUMO PREZUMPCIJA?

1843m. M’Naghten byloje Anglijos Lordų Rūmai priėmė sprendimą, pagal kurį “prisiekusiems visada reikia paaiškinti, kad kol nepateiktas bent vienas priešingas įrodymas, kurį prisiekusieji įvertintų kaip pakankamą, kiekvienas yra laikomas psichiškai sveiku ir gebančiu deramai protauti, kad būtų atsakingas už savo nusikaltimus”.

Paranoikas, vardu M’Naghtenas, įsivaizdavo esąs persekiojamas Anglijos ministro pirmininko, todėl norėjo šį nužudyti, bet per klaidą nužudė jo sekretorių. Patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinį nužudymą, dėl psichikos ligos jis buvo išteisintas. Dėl išteisinimo kilo daug emocijų, ir tada Lordų Rūmai nutarė paprašyti Karalienės Suolo teismo konsultacijos psichikos ligos apibrėžimo klausimu. Minėtas teismas pateikė apibrėžimą- “kad būtų skirta apsaugos priemonė, pagrįsta psichikos pažeidimu, reikia aiškiai įrodyti, jog veikos padarymo metu kaltinamasis dėl psichikos ligos buvo praradęs sąmonę ir nesuprato nei daromos veikos pobūdžio, nei ypatybių arba nežinojo, kad tai, ką jis daro, yra blogai”.

Anglijos teisėjų suformuluotą apibrėžimą perėmė ir kitos šalys.

II.NEPAKALTINAMUMAS

1. KAS YRA NEPAKALTINAMUMAS IR KAIP JĮ NUSTATYTI?

Baudžiamojo kodekso 17str.

1. Asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmus.

Nepakaltinamumo formulė susideda iš dviejų kriterijų- medicininio ir juridinio. Norint pripažinti asmenį nepakaltinamu turi būti abu kriterijai.

a)MEDICININIS KRITERIJUS

Naujojo baudžiamojo kodekso 17str. 1d. labai plačiai apibrėžia medicininį nepakaltinamumo kriterijų- nusikaltęs asmuo turi turėti psichikos sutrikimą. Senojo baudžiamojo kodekso 12str. Buvo daug išsamiau įvardinta koks būtent turi būti tas psichikos sutrikimas:

Neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus toks asmuo, kuris, darydamas pavojingą visuomenei veiką, buvo nepakaltinamumo būsenoje, tai yra negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos.

Senajam baudžiamajame kodekse, jei asmuo neatitiko pirmų trijų (chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės) medicininio kriterijaus elementų, jam galėjo būti nustatytas sutrikimas įeinantis į gan plačią sąvoką- kitokia patologinė būsena.

Remiantis naujuoju baudžiamuoju kodeksu teismui suteikiama neribotai galimybių pripažinti asmenį nepakaltinamu, nes dauguma nusikaltėlių (ypač padariusių sunkius nusikaltimus, recidyvistų) turi vienokį ar kitokį psichikos nukrypimą. Belieka tik nustatyti ar yra juridinis nepakaltinamumo kriterijus.

Tokiame neapibrėžtume būtų galima įžvelgti ir kitą problemą- kaip nuo nepakaltinamumo, kai asmeniui baudžiamoji atsakomybė nekyla, atriboti kitą būseną- kai asmuo padaro nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (naujojo BK 19str.), kas yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Juk pagal nepakaltinamumo apibrėžimą- asmeniui darant nusikalstamą veiką gali būti sutrikusi psichika ir jis gali nesuvokti savo veiksmų esmės ar negalėti jų valdyti ir būdamas apsvaigęs.

Vargu ar įsigaliojus naujam baudžiamajam kodeksui teismai iškart pereis prie kitokios praktikos. Taigi vertėtų trumpai apibūdinti būtent tuos psichikos sutrikimus, kurie ankstesnėje praktikoje buvo pagrindu pripažinti asmenį nepakaltinamu.

Sąvoka chroninė psichinė liga apima psichinius susirgimus, besitęsiančius ilgą laiką, turinčius tendenciją progresuoti (sunkėti), o taip pat ir priepuolinius psichinius susirgimus. Susirgimams, kuriuos jungia šis medicininio kriterijaus požymis priklauso šizofrenija, epilepsija, progresuojantis paralyžius, priešsenatvinės ir senatvinės psichozės ir t.t.

Laikinas psichinės veiklos sutrikimas- tai psichiniai susirgimai, nors skirtingos trukmės, bet pasibaigiantys pasveikimu. Šiai medicininio kriterijaus grupei priskiriama: patologinis girtumas, patologinis afektas, patologinė mieguistumo būsena, sąmonės aptemimai ir kt. Išvardintos psichinės būsenos trunka įvairų laiką- nuo kelių minučių, valandų ir net iki kelių mėnesių. Todėl laiko faktorius, esantis pagrindu nustatant šias būsenas, nėra pagrindinis. Pagrindiniu laikinų psichinės veiklos sutrikimų kriterijumi reikia laikyti visišką psichinių sutrikimų grįžtamumą- pasveikimą.

KAIP ATSKIRTI
GIRTUMĄ NUO FIZIOLOGINIO? Laikinas psichinės veiklos sutrikimas atsiranda asmenims, nesergantiems psichinėmis ligomis ir paprastai tai būna vienintelis epizodas asmens gyvenime. Tokių sutrikimų diagnozavimas ir ekspertų vertinimas ypatingai sudėtingas. Patologinis apsvaigimas- trumpalaikis psichozinis epizodas, kylantis iš įprasto apsvaigimo alkoholiu. Patologinio apsvaigimo atsiradimui reikšmę turi ne tiek alkoholio poveikis, kiek patirti praeityje centrinės nervų sistemos susirgimai, galvos smegenų traumos, ar laikini požymiai, kaip pervargimas,miego trūkumas, psichinis ir fizinis išsekimas, jaudulys, baimė, nerimas. Tokioje būsenoje pavartotas alkoholis, nepriklausomai nuo jo kiekio, kai kuriais atvejais sukelia patologinį apsvaigimą. Patologinis apsvaigimas labai skiriasi nuo įprastinio alkoholinio apsvaigimo. Patologinėje būsenoje asmeniui atsiranda baimė, nerimas, grėsmės jausmas, pažeidžiama orientacija, atsiranda kliedesiai, keičiasi ir žmogaus išorė, jo elgesys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinės bylos Nr. 2K-538 nutartyje pripažįsta, kad: “Sutinkamai su galiojančiais baudžiamaisiais įstatymais fiziologinis girtumas nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Į tai nurodo BK 13 str. 1 d. nuostatos. Baudžiamoji atsakomybė kyla padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką kaip esant lengvame, taip ir vidutiniame ar sunkiame girtumo laipsnyje. Tas faktas, kad asmuo dėl girtumo praranda normalų kontaktą su aplinka ir dėl to nesuvokia savo veiksmų esmės ir vėliau neprisimena ką jis darė, neišjungia jo baudžiamosios atsakomybės, kadangi fiziologinis girtumas neeliminuoja nei pakaltinamumo, nei kaltės. Nepakaltinamumo būseną BK 12 str. sieja su psichikos sutrikimais, kurių grupės išvardytos BK 12 str. pateiktame nepakaltinamumo apibrėžime. Visus šiuos psichikos sutrikimus jungia tai, kad jie kyla nepriklausomai nuo žmogaus valios. Psichikos sutrikimai dėl kurių asmuo gali prarasti normalią orientaciją, savo veiksmų suvokimą ir kontrolę, gali atsirasti ir dėl alkoholio vartojimo. Esant stipriam girtumo laipsniui asmuo gali, iš tikrųjų, nesuvokti savo veiksmų pobūdžio bei pavojingumo ir prarasti savo veiksmų kontrolę. Tačiau BK 12 str. dispozicija tarp psichikos sutrikimų, kurie sudaro medicininį nepakaltinamumo kriterijų, nemini fiziologinio girtumo. Fiziologinis girtumas nėra pagrindas laikyti asmenį nepakaltinamu dėl to, kad daromų veiksmų pavojingumo nesuvokimas ir kontrolės praradimas vyksta dėl sąmoningos ir kryptingos asmens veikos. Asmuo pats savo valia suprasdamas, kad dėl didelio išgerto alkoholio kiekio gali nesuprasti savo veiksmų pobūdžio, prarasti savo veiksmų kontrolę, ir numanydamas, kad dėl to gali padaryti nusikalstamą veiką, sąmoningai vartoja alkoholį ir taip priveda save prie tariamo nepakaltinamumo būsenos, ko pasėkoje tokioje būsenoje padaro nusikaltimą.

Asmens nepakaltinamumas gali būti siejamas tik su patologinio girtumo būsena. Patologinis girtumas atitinka BK 12 str. įvardytam nepakaltinamumo požymiui ”kitokia patologinė būsena”. Dėl patologinio girtumo asmuo taip pat praranda normalią orientaciją, normalų santykį su asmenį supančia aplinka, dėl ko gali padaryti pavojingą veiką. Tačiau patologinis girtumas atsiranda nepriklausomai nuo išgerto alkoholio kiekio, kaip pripažįsta psichiatrai persipynus keliems išoriniams ir vidiniams faktoriams, veikiantiems organizmą. Be to, patologinis girtumas turi specifinius požymius, kurie padeda jį atskirti nuo fiziologinio girtumo (gilus miegas po veikos padarymo, visiškas veikos aplinkybių neprisiminimas, pasimetimo būsena ir kiti požymiai, kuriais vadovaujasi medikai konstatuodami patologinį girtumą). Pagrindžiant kaltę asmenų, kurie nusikalstamą veiką padarė labai stipraus girtumo įtakoje, dėl kaltininko psichinio stovio ypatumo nėra prasmės nustatinėti jo kaltę kaip psichinį santykį su padaryta veiką ir jos pasekmėmis nusikalstamų veiksmų padarymo momentui. Šiuo atveju tik objektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai įrodinėjami nusikaltimo padarymo momentui. Subjektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas – kaltė laiko atžvilgiu pasislenka šiek tiek ankstesniam laikui, kai asmuo dar yra blaivas ir suvokia, kad savo veiksmais (didelio kiekio alkoholio vartojimu) jis gali prarasti savo poelgių suvokimą ir kontrolę, ir tikėtina, kad tokioje nekontroliuojamoje būsenoje gali padaryti veiksmus, kurie uždrausti baudžiamuoju įstatymu. Kartu nepaisant tokio suvokimo ir pasekmių numatymo, jis sąmoningai priveda save prie tokios būsenos, tuo prisiimdamas atsakomybę už savo vėlesnius veiksmus ir jų pasekmes.

Po medicininio kriterijaus silpnaprotystė sąvoka patenka visi psichiniai susirgimai, kurie turi įgimtą arba įgytą intelektualios funkcijos sutrikimo požymį.

Po kitokios patologinės būsenos sąvoka slypi tokios psichikos anomalijos, kurios neturi procesinio pagrindo. Klasikiniu tokių anomalijų pavyzdžiu yra asmeninės anomalijos, būdingos asmenims visą jų gyvenimą. Vienos psichopatijos formos balansuoja ties sveikatos riba, kitos prijungiamos prie psichinių susirgimų. Ši išskirtinė jų padėtis psichinių pažeidimų grupėje pateisina jų išskyrimą kaip “kitos patologinės būsenos” medicininiame kriterijuje. Šios būsenos vertinamos kaip besiskiriančios nuo
savo pobūdžiu.

b)JURIDINIS KRITERIJUS

Daugelis psichinių susirgimų, įvairiai pasireikšdami, sukelia psichinius sutrikimus- nuo lengvų, nepažeidžiančių asmens suvokimo ir laisvos valios, iki sunkių, pašalinančių baudžiamąją atsakomybę. Todėl pagrindiniu kriterijumi, nustatančiu psichinio susirgimo laipsnį, lemiantį asmens nepakaltinamumą, yra juridinis kriterijus.

Juridinis kriterijus reiškia, kad asmuo negalėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo visuomenei, valdyti jų. Juridinį kriterijų sudaro intelektualinis požymis- galimybė suvokti savo veiksmų pavojingumą ir priešingumą teisei, ir valinis požymis- galimybė valdyti savo veiksmus. Praktikoje pasitaiko atvejų, kai asmuo išsaugo gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę, dažnai supranta jų neteisėtumą, tačiau praranda galimybę susilaikyti nuo savo veiksmų- negali jų valdyti. Tais atvejais juridiniame nepakaltinamumo kriterijuje dominuoja valinis požymis.esant skirtingiems susirgimams gali būti įvairūs skirtingų juridinio kriterijaus sudėčių deriniai.

Visais atvejais būtina nepakaltinamumo sąlyga- tai medicininio ir juridinio kriterijaus sutapimas.

III.TEISMO PSICHIATRINĖ EKSPERTZĖ

1.TEISMO PSICHIATRINĖS EKSPERTZĖS SKYRIMO PRINCIPAI

Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas

52 straipsnis. Teisės psichiatrinė ir teisės narkologinė ekspertizė

Teisės psichiatrinė, teisės narkologinė ekspertizė daroma remiantis kvotos, tardymo organų ar prokuroro nutarimu, taip pat teismo nutartimi. Ekspertizes atlieka Valstybinė teisės psichiatrijos ir narkologijos tarnyba. Ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Daryti ekspertizę būtina kaltinamojo psichinei būklei nustatyti tais atvejais, kai kvotėjui, tardytojui, prokurorui ar teismui kyla abejonė dėl kaltinamojo pakaltinamumo ar jo galėjimo bylos proceso metu suprasti veiksmų esmę ar valdyti juos. Paprastai teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo pagrindu laikoma abejonė įtariamojo ar kaltinamojo psichiniu pilnavertiškumu. Nepaprastai svarbų vaidmenį vaidina informacija apie ankstesnius asmens psichinius susirgimus. Dažnai teismo psichiatrinės ekspertizė skiriama dėl neįprasto įtariamojo elgesio tardymo metu (neįprasti pasisakymai, nemotyvuotas atsisakymas atsakinėti į klausimus, išsiblaškymas arba nemotyvuotas linksmumas, beprasmiški poelgiai). Pastebėjus neįprastas asmens elgesio savybes arba sužinojus apie tai iš kitų asmenų parodymų, tardytojas privalo ištirti duomenis apie ankstesnį įtariamojo gyvenimo būdą ir kitas aplinkybes, rodančias galimą asmens nepakaltinamumą. Vienas iš teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo pagrindų yra nusikalstamos veikos pobūdis- motyvacijos nebuvimas veikoje, prieštaravimai tarp atlikto veiksmo ir kaltinamojo asmens, kartais nepaprastas žiaurumas. Nusikalstamų veikų žiaurumas nėra psichinio susirgimo požymis ir gali priklausyti nuo daugelio priežasčių, tačiau kai kuriais atvejais jis gali būti susijęs su psichiniais sutrikimais. Todėl teismo ekspertizės skyrimas ypatingo žiaurumo atvejais visada buvo laikomas viena iš svarbiausių teisingumo nustatymo priežasčių. Labai dažnai teismo psichiatrinė ekspertizė skiriama asmenims įvykdžiusiems žiaurius seksualinius nusikaltimus.

Net jeigu teismo psichiatrinę ekspertizę atlikęs ekspertas pateikia išvadą, liudijančią asmens nepakaltinamumą, galutinę išvadą priima teismas. Tik teismas, o ne ekspertas, priima galutinį sprendimą dėl asmens nepakaltinamumo. Tačiau negalima nuvertinti eksperto vaidmens. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino ne vieną žemesnio teismo nutartį (1999m. kasacinė byla Nr. 2K-358, Nr. 2K-110), dėl to, kad teismas, neatsižvelgdamas į prokuroro, gynėjo ir teisiamojo prašymus kviesti į teisiamąjį posėdį ekspertą to nepadarė.

2.TEISMO PSICHIATRINĖS EKSPERTZĖS ATLIKIMO PROBLEMOS LIETUVOJE

Lietuvoje nėra specialaus įstatymo, reguliuojančio visuomeninius santykius, susiklostančius teismo ekspertizės organizavimo, administravimo, finansavimo ir racionalaus panaudojimo srityse. Teismo ekspertizės skyrimo ir atlikimo tvarką numato procesiniai įstatymai. Nauji Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksai apsiriboja tik bendriausiomis teismo ekspertizę reglamentuojančiomis nuostatomis.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatyta, jog nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą jis turi teisę reikalauti, kad jo bylą nagrinėtų per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Savo ruožtu teismas privalo turėti galimybę remtis aukštos kvalifikacijos, nepriklausomų ir nešališkų ekspertų išvadomis. Tokias išvadas gali pateikti tik teisėtai, pagal įstatymą sudarytos ir veikiančios teismo ekspertizės įstaigos bei ekspertai. Todėl valstybė turi pasirūpinti, kad jos nacionalinėje teisės sistemoje būtų priimti teismo ekspertizės veiklą reguliuojantys įstatymai ir tinkamai organizuota juos vykdančių teismo ekspertų veikla.

Lietuvos
Respublikos Seimas turėtų priimti įstatymą , kuris leistų visas principines teismo ekspertinės veiklos nuostatas sutelkti vienoje vietoje, suteiktų joms įstatymo galią, privalomą visiems proceso dalyviams. Tai padidintų teismo ekspertinės veiklos efektyvumą: leistų patobulinti teismo ekspertizės įstaigų organizacinę sandarą ir jų funkcionavimą valstybės mastu koordinuojant šių įstaigų darbą, skatinti jas geriau tenkinti teismų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų poreikius teismo ekspertizėms. Kartu atsirastų reikiamos teisinės sąlygos efektyviau panaudoti privačių ekspertų galimybes šiems tikslams.

IV.MEDICININIO POVEIKIO PRIEMONĖS

LIETUVOS RESPUBLIKOS

PSICHIKOS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTATYMAS

37 straipsnis. Psichiatrijos įstaigos administracijos teikimu teismas, pagal psichiatrijos įstaigos išvadą nusprendęs, kad asmuo turi būti gydomas priverstinai jį hospitalizavus, privalo nurodyti psichiatrijos įstaigą, kurioje priverstinai turi

būti hospitalizuojamas šis asmuo, ir nustatyti priverstinio hospitalizavimo trukmę bei sveikatos priežiūros sąlygas.

Praėjus 6 mėnesiams, o jeigu reikia, ir anksčiau, teismas pagal psichiatrijos įstaigos išvadą psichiatrijos įstaigos teikimu privalo apsvarstyti priverstinio hospitalizavimo bei

priverstinio gydymo klausimą ir hospitalizavimą bei šį gydymą pratęsti, bet kiekvieną kartą ne daugiau kaip 6 mėnesiams, arba nutraukti.

38 straipsnis. Teismo nutartimi priverstinai hospitalizuotiems ligoniams, padariusiems visuomenei pavojingą veiką, galioja šio įstatymo reikalavimai, išskyrus teisę

pasirinkti psichiatrijos įstaigą, sveikatos priežiūros sąlygas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konsultacijoje išaiškino, kad jei teisminio nagrinėjimo metu iškyla teisiamojo pakaltinamumo klausimas, teismas privalo šį klausimą apsvarstyti. Teismas, pripažinęs, kad teisiamasis serga chronine psichine liga (ar yra kitas sutrikimas), dėl kurios jis negali suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, priima nutartį atleisti šį asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskirti jam priverčiamąją medicininio poveikio priemonę. Pripažinus, kad ekspertų išvada ( ji gali būti gauta tik bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje) yra pagrįsta, bet chronine psichine liga sergančiam asmeniui priverstinis gydymas yra nereikalingas, priimama nutartis nutraukti bylą. Neišnagrinėjus bylos teisiamajame posėdyje ir neištyrus bylos aplinkybių, nutraukti bylą neleidžia Baudžiamojo proceso kodeksas.

Remiantis Baudžiamuoju kodeksu, teismas gali paskirti šias medicininio poveikio priemones:

98 straipsnis. Priverčiamosios medicinos priemonės

1. Asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti šias priverčiamąsias medicinos priemones:

1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis;

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3260 žodžiai iš 6497 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.