Asmuo ir laikas
5 (100%) 1 vote

Asmuo ir laikas

Asmuo ir laikas

Asmens tikslus ypač sąlygoja praeities atmintis -technologinė, istorinė, kultūrinė. Praeities atmintis dabartyje leidžia kelti tikslus ateičiai. Sudabartindamas praeitį, asmuo suvokia savo tapatumą. Dabartiniai tampa ne tik asmens išgyventi įvykiai. Iš bendruomenės -tautos -perimama kartų patirtis. T ai, kas perimama, vienaip ar kitaip yra išlikę. Mitai išlieka dabartiniai, nes jų turinį su“daro dvasinė reikšmė, kuri yra virš erdvės ir laiko. Dabartyje istorija išlieka įvairiais būdais -archeologiniais radiniais, kronikų knygomis, kitų tautų prisiminimais ir panašiai. Individuali praeitis negali būti atsieta nuo visuomenės praeities, nes ši sąlygoja asmens mąstymo turinį ir asmens praeitis įgauna istorinę apimtį. Asmens atmintis savo individualią praeitį sudabartina ją supančios kultūros formomis. Perimant tautos patirtį, svarbiausia yra kalba. Jos loginėje sistemoje įsitvirtina tautos mąstymo būdas, o žodynas išreiškia tautos kultūrinę patirtį. Kalba, kuria rašomi mokslo darbai, tobulėja tapdama tinkama tos srities problemoms reikšti. Tautų ir kultūrų bendradarbiavimas gali būti ir tautinės kultūros klestėjimo, ir jos nykimo priežastis. O tautos užsisklendimas ar savo dvasinio pranašumo prieš kitas tautas teigimas visada yra pražūtingi tautinei kultūrai.

Kas nulemia asmens tikslus, klausėme ankstesniame skyriuje. Iš dalies į tai galima atsakyti, apžvelgus jau pateiktus pavyzdžius. Galutinai į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Tai rodo anksčiau pateikta asmens samprata. Juk asmuo yra tampantis, ne tik esantis. Būtų klaidinga iš tų sąlygų išvedinėti tikslus. Štai automobilių konstruktoriui svarbu žinoti gamybos technologijos istoriją, išmanyti, kaip elgėsi jo pirmtakai kurdami naujus modelius, ir, žinoma, atsižvelgti į konkretų visuomenės poreikį. Gal reikės siekti geresnių aerodinaminių mašinos savybių, kurti kurą taupiau vartojantį ir mažiau teršiantį orą variklį, o gal svarbiau bus galinga, greita mašina. Šiaip ar taip, konstruktorius pirmiausia turės išmanyti konstravimo technologijos praeitį ir dabartį. Technologinė atmintis ir yra svarbiausia sąlyga, kuri leidžia tikslingai veikti dabartyje. Tai pasakytina ne tik apie technologinius dalykus, bet apie visą tikslingą žmogaus veiklą. Galime tarti, kad praeities atmintis dabartyje leidžia kelti tikslus ateičiai.

Asmuo, kaip vienkartinis ir tapatus sau, negali būti apibrėžtas logiškai, bendrą giminę jungiant su rūšiniu skirtumu, -asmuo giminės neturi. Asmens tapatybė savaime kelia gana keblų klausimą: kaip asmuo būna laike? Juk asmuo gyvena tapdamas ir būna ne kaip rūšinė bendrybė, ne kaip kažkas universalus ir pastovus, tarsi Platono idėja. Ta- pimas, kitimas, neišvestinumas iš kito, o savęs kūrimas yra asmens buvimo būdas. Atrodytų, kad asmuo ir laikas yra priešingybės, išskiriančios viena kitą. Juk laiko esmė yra laikinumas -praeiti, dingti, išnykti. Aišku, nedera užmiršti, kad laiką svarstome egzistencijos aspektu -kaip egzistencijos neigiamybę, o ne kaip fizikinę savybę. Teigiama prasme laikas esmės neturi, todėl objektyviai negali būti suvokiamas ar nusakomas.

Kaip asmuo būna laike? Kad asmuo nėra amžinas, rodo jo gimimas ir mirtis. Iki gimimo asmens nebuvo jokia prasme. Mirtis gali reikšti prapultį nieke, ir net religinis tikėjimas asmens amžinimu tos baimės nepašalina, nors palaiko viltį, kad galimybė pradingti nevirs tikrove. Kaip teigia A. Maceina, ,,būdamas iš nieko kilęs, asmuo tegali į niekį ir grįžti. Gimimas ir mirtis asmens atžvilgiu yra absoliutiniai dydžiai. Todėl įro- dymų, kad asmuo yra nemirtingas savaime, nėra ir negali būti. Yra tik pasitikėjimas Dievu-Meile, kaip manęs kūrėju, kad Jisai, trokšdamas manęs kaip manęs paties, savo meilės troškulio niekada neatšauks ir todėl mane, kaip mane patį, amžinai buvime grįs__ (36, 21).

Apribotas gimimo ir mirties rėmų, asmuo išnyra laike ir mirdamas iš laikino buvimo pasitraukia. Kaipgi jis išlieka tapatus sau?

Laikas turi tris matmenis -praeitį, dabartį ir ateitį. Įvykių slinktis praeitin naikina juos kaip įvykius, o ateitis dar neatėjusi; įvykių ateities atžvilgiu dar nėra, o praeities atžvilgiu jau nėra. Taigi galime klausti, kaip asmuo išlieka tapatus tam, ko jau nėra, ir tariasi būsiąs tas, kas dabar dar nėra? Jei laikas yra tapsmas, o asmuo yra tapatus sau, tai jis negali jau nebūti (praeitis) arba dar nebūti (ateitis) -asmuo yra tik čia ir dabar. Kitaip tariant, asmuo negali turėti nei praeities, nei ateities, o tik dabartį. Kaip sako A. Maceina, būti dabartiniam yra ontologinis asmens apspręstumas (36, 22).

Tai, kas padeda asmeniui suvokti save kaip tapatų sau, yra jo atmintis. Tik sudabartindamas praeitį, asmuo susivokia esąs visa laiką tas pats. Atminties praradimas sunaikintų jo tapatybę. Pavyzdžiui, psichinis ligonis, kurio atmintis sutrikusi, gali vieną rytą pabusti nebe Jurgiu ar Petru,o Cezariu, Napoleonu ir panašiai. Toks ligonis nebėra tapatus sau, jo praeitis dabartyje yra nutrūkusi ir jis egzistuoja jau kaip kitas.

Taigi galime teigti, kad asmuo išlieka tapatus sau dabartyje išgyvendamas visą savo praeiti ir iš praeities dabartyje užpildydamas ateitį savo tikslais, siekiais,
lūkesčiais. Jei ir norėtų jis ,,sudeginti tiltus__ į praeitį ar stengtųsi ne iš praeities dabartyje kurti ateitį, tai, nesuardžius savo asmenybės, jam būtų neįmanoma. Negalėdamas peržengti dabarties, asmuo ir ateičiai, ir praeičiai suteikia dabarties bruožų, šitaip atgaivindamas tris laiko matmenis -praeitį, dabartį ir ateitį. Tačiau atgaivina juos nebe tokius, kokie jie buvo ar bus. Praeitis ir ateitis asmenyje egzistuoja dabartyje, perėjusios per jo subjektyvumo prizmę.

Sudabartinami ne vien konkretaus asmens praeityje išgyventi įvykiai. Asmuo paverčia savu ne vien tai, ką yra patyręs. Kaip bendruomeniškas, asmuo save lemia remdamasis daugelio kartų patyrimu. Jo atmintis pasisavina ir sudabartina įvykius, kurie atsitiko prieš šimtus ar net tūkstančius metų. Jei asmuo juos pasisavina, tai įvykiai turi kažkokiu būdu išlikti dabartyje. Akivaizdu, kad asmuo gali perimti tik tai, kas išliko. Asmens atmintis išlaiko įvykius, kuriuos asmuo yra išgyvenęs. 0 kaip išlieka įvykiai, kurių jau niekas lyg ir negalėtų atsiminti, nes liudininkai yra seniai išmirę? Kaip asmuo perima kitų asmenų patirtį; kaip įvykiai, kurie nėra asmens patirtis, tampa jo paveldu; kokiu būdu asmenyje reiškiasi bendruomeniškumas?

Apie įvykius kaip apie buvusius kalba istorija, mitai, legendos. Ir mitas, ir istorija kalba įvykiais. Tačiau mite už įvykių slypi universali prasmė. Ir kol mums rūpės tie klausimai, apie kuriuos įvykiais pasakoja mitas, tol mitas gyvuos. Pritardami A. Maceinai (36, 22) galime teigti, kad mitas kalba apie tai, kas niekada nevyko, bet yra visada. Mitas išlieka dabartyje, nes jo turinį sudaro dvasinė reikšmė -tai, kas būna viršum laiko ir erdvės. Parodyti tą dvasinę reikšmę ir yra mito paskirtis.

Mitais taip pat perteikiama universali pasaulio tvarka bei prasmė (pavyzdžiui, Apvaizdos bei likimo suvokimas antikiniuose pasaulio sukūrimo mituose ir, tarkime, Edipo mite), fiksuojamos visuotinės kultūrų apmąstymo temos. Nesunku suvokti, kad mitas yra labai svarbus būdas visuomenės dvasinei patirčiai perteikti ir išlaikyti. Ne be reikalo antikoje Homero kūrinių studijos gimnazijose buvo vienas svarbiausių mokinių užsiėmimų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1205 žodžiai iš 3845 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.