Senovėje astronomijos centrai Vakaruose buvo Babilonas, Finikija, Aleksandrija, Atėnai, Roma; Rytuose – Indija, Vidurinė Azija, Kinija.
Prie Saulės kalendoriaus sukūrimo nemažai prisidėjo didieji astronomai. Chronologijos tėvu laikomas Eratostenas (276 – 194 m. pr. M. e.). Jis apskaičiavo žemės spindulį (6311 km.)ir pasiūlė skaičiuoti pagal metus, o ne pagal karalių, faraonų, imperatorių ir žynių dinastijas. Timocharis ir Aristilis (II a. pr. m. e.) sudarė pirmąjį žvaigždžių katalogą, nurodydami jų padėtis pastoviu dangaus skliauto taškų atžvilgiu. Į istoriją įėjo kaip žvaigžių katalogų pradininkai. Timocharis ir Aristilis atliko Saulės, Mėnulio ir kitų planetų matavimus, išrado Saulės laikrodį ir sutvarkė kalendorių. Mikalojus Kopernikas gimė 1473 m. vasario 19d. abipus Vyslos esančiame Torūnės mieste. Daugiamečių stebėjimų ir apmąstymų rezultatus 1543m. paskelbė šešių tomų klasikiniame veikale “Apie dangaus sferų sukimąsi”, kuriame pagrindė heliocentrinę pasaulio sistemą. Tichas Brachė (1546 – 1601) – žymus danų astronomas. Pastatė observatoriją su labai tiksliais to meto instrumentais ir daugelį metų sistemingai stebėjo šviesulių padėtį bei judėjimą, koordinačių tikslumu aplenkdamas ne tik pirmtakus, betir savo amžininkus. Brachė ypač daug stebėjo ir matavo Saulę, Marsą, Mėnulį, Jupiterį ir Saturną. Tai leido patikslinti ir kalendorines sistemas.
Kalendorių sudarymo pirmenybės laurai atitenka Egiptui.
Beveik visų dabartinės Europos Saulės kalendorių prototipu galima laikyti senovės Egipto kalendorių, sudarytą, pagal kai kuriuos duomenis, IV tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Metų pradžia pagal šį kalendorių buvo laikoma diena, kada pati ryškiausia dangaus žvaigždė Sirijus pirmą kartą pasirodo prieš saulėtekį horizonte po dviejų mėnesių nematomumo periodo (apytiksliai 70 parų). Egiptiečiai astronomai taip pat pastebėjo, kad Nilas išsilieja beveik tuo pačiu metu, kai pasirodoSirijus, o savo ruožtu šie abu reiškiniai sutampa su vasaros saulėgrįža.
Kadangi beveik visi Egipto gyventojai buvo susitelkę Nilo slėnyje, o nuo šios “šventos” upės išsiliejimo labai priklausė ūkinė šalies veikla, Saulės kalendorius čia įgavo gyvybišką reikšmę.
Senovės Egipto astronomai ir valstybės veikėjai metų pradžia nutarė laikyti potvynio sezono pirmo mėnesio pirmą dieną, o metų trukmę nustatė 365 parų.
Egiptiečių kalendoriniai metai buvo suskirstyti į 12 mėnesių po 30 dienų kiekvienas. Pirmas egiptiečių kalendorinių metų mėnuo buvo vadinamas totu, o tolesnieji faofiu, ačiu, chojaku, tibiu, mechiru, famenotu, farmučiu, pachonu, painiu, epifiu, mesoriu. Po to ėjo penkios pridėtinės paros. Toks palyginti darnus laiko skaičiavimas išvengė daugelio to metu naudoto Mėnulio kalendoriaus trūkumų. Tačiau senovės Egipto kalendoriuje kasmet didėjo paklaida. Tikroji metų trukmė, arba laiko tarpas tarp dviejų gretimų Saulės disko centro perėjimų per pavasario lygiadienio tašką, kaip ne kartą minėta, trunka 365,24222 saulinės paros, arba 365 paras 5h 46s. Dėl šios priežasties kasmet egiptiečių kalendorinių metų pradžia atsilikdavo nuo atogražinių metų pradžios apytiksliai 1/4 paros, o per ketverius metus – viena para. Dėl to vėliau egiptiečių kalendorių imta vadinti klaidžiojančiu.
Egipte šiuo kalendoriumi naudotasi daugelį amžių. Ne kartą buvo bandyta jį pataisyti. Pavyzdžiui, 238 m. pr. m. e. Evergetas, vienas iš Ptolemėjų dinastijos valdovų (dinastja, valdžiusi Egiptą 305 – 30m. pr. m. e. ), išleido dekretą, kuriame sakoma: “… idant metų laikai pastoviai sutaptų kaip pridera pagal dabartinę pasaulio tvarką ir neatsitiktų taip, kad kai kurios visuomeninės šventės, švenčiamos žiemą, kada nors būtų švenčiamos vasarą, nes žvaigždė (Sirijus) per kiekvienus ketverius metus pasislenka viena diena pirmyn, o kitos, švenčiamos vasarą, nebūtų švenčiamos žiemą, kaip buvo, taip ir liks metai iš 360 dienų ir penkių dienų, kurias prie jų prideda, tai nuo šiol įsakoma kas ketveri metai po penkių pridėtinių dienų prieš Naujuosius metus švęsti Evergeto dievų šventę, kad kiekvienas žinotų, jog ankstesnieji metų laikų ir metų skaičiavimo trūkumai nuo šiol valdovo Evergeto sėkmingai ištaisyti”.Tačiau ši reforma Egipte įsigalėjo daug vėliau. Ji siejama su Julijaus Cezario vardu.
Įžimus Romos karvedys, rašytojas, vyriausiasis
žynys, valstybės veikėjas Julijus Cezaris(102 – 44m. pr. m. e. ),būdamas Egipte, išstudijavoegiptiečių Saulės kalendorių ir Aleksandrijos astronomų siūlomas kalendorių reformas, padarė išvadą, kad reikia pakeisti sudėtingą ir painų romėnų Mėnulio ir Saulės kalendorių naujų Saulės kalendoriumi(Romėnai pirmiausia turėjo Mėnulio metus, kurie tęsėsi 354 dienas, t.y. 11 dienų trumpesni už atogražinius. Norint suderinti kalendorines dienas su metų laikais, kas dveji metai buvo įterpiamas papildomas mėnuo, turintis 22 arba 23 dienas. Dėl šio įterpimo susidarė dar didesnė painiava, nes įterpiama budavo savavališkai, vyriausiojo žynio nuožiūra.). Šiam tikslui Julijus Cezaris pakvietė į Romą Aleksandrijos astronomą ir matematiką Sozigeną ir jo padedamas
perdirbo, o 46 pr.m.e. įteisino garsiąją kalendoriaus reformą.