Saulės sistema
Saulės sistemą sudaro pati saulė, devynios didžiosios planetos (žemės grupės planetos: merkurijus, venera, žemė, marsas; didžiosios planetos: jupiteris, saturnas, uranas, neptūnas; prie šių tipų nepriskiriamas – plutonas), daugybė mažų planetų (asteroidų), kometoidų, meteorinių kūnų, dulkių ir dujų.
Merkurijus. Skersmuo 2,6 karto mažesnis negu žemės, paviršius nusėtas daugybe įvairasių dydžių kraterių. Atmosfera labai reta, temperatūra: +430 iki -160. Magnetinis laukas maždaug 300 kartų silpnesnis negu žemės. Palydovų neturi.
Venera. Skersmuo beveik lygus Žemės skersmeniui. Turi storą, tankią, iš CO2 sudarytą atmosferą, kurioje plaukioja sieros rūgšties garų debesys. Paviršiuje yra kalnynų, plokščiakalnių, žemumų, kraterių. Temperatūra: +460. Magnetinio lauko nerasta, palydovų neturi.
Žemė. Atmosfera susideda iš azoto, deguonies, argono, vandens garų, CO2. 71% paviršiaus dengia vanduo. Aplink skrieja vienas gamtinis palydovas – Mėnulis.
Mėnulis – vienintelis gamtinis Žemės palydovas. Jo skersmuo 4 kartus mažesnis už žemės. Neturi atmosferos, temperatūra: +130 iki -170. Paviršius nusėtas smūginių katerių.
Marsas. Jo skersmuo 1,9 karto mažesnis negu žemės. Turi retą atmosferą sudarytą iš CO2. Pučia smarkūs vėjai. Paviršiuje yra kalnynų, lygumų, kanjonų, kraterių. Ties ašigaliais matomos ledo kepurės. Temperatūra: +20 iki -100. Turi du palydovus: fobą ir deimą.
Jupiteris. Penkta pagal nuotolį nuo Saulės planeta (740-816 mln.km.; 11,86 m), didžiausia Saulės sistemoje. Skersmuo 11 kartų didesnis už Žemės. Jį gaubia stora ir tanki H ir He atmosfera. Debesų temperatūra: -138 C. Magnetinis laukas 20 kartų stipresnis nei Žemės. Turi 16 palydovų, 4 didieji matomi pro žiūronus. Turi siaurą žiedą, sudarytą iš ledo gabalėlių.
Saturnas. Šešta pagal nuotolį nuo Saulės planeta (1,35-1,51mlrd.km.; 29,5m.). Turi 7 ledo gabalėlių žiedus. Skersmuo 10 kartų didesnis už Žemės, o magnetinis laukas stipresnis kelis kartus. Saturną gaubia stora ir tanki atmosfera, sudaryta iš H, He, metano ir amoniako. Debesų temperatūra: -178. Turi 18 palydovų.
Uranas. Septinta pagal nuotolį nuo Saulės planeta (2,7-3,0mlrd.km., 84m.). Skersmuo 4 kartus didesnis už Žemės. Atmosfera labai stora, iš H, He, metano ir amoniako. Debesų temperatūra: -210. Turi 10 plonų žiedų, magnetinį lauką, 15 palydovų.
Neptūnas. Aštunta pagal nuotolį nuo Saulės planeta (4,46-4,54mlrd.km., 165m.), panaši į Uraną. Ją gaubia audringa tanki H, He ir metano atmosfera. Debesų temperatūra: -220. Turi 3 žiedus ir 8 palydovus.
Plutonas. Devinta, pati tolimiausia ir mažiausia, Saulės sistemos planeta. Skersmuo 5,5 karto mažesnis už Žemės. Paviršių dengia metano ledas, atmosfera labai reta, iš N ir metano. Temperatūra: -235. Turi 1 didesnį palydovą.
Be didžiųjų planetų, aplink Saulę skrieja apie 5000 (1-1000km) mažųjų planetų, arba asteroidų. Daugelis jų yra tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Asteroidų skersmuo ne didesnis nei 1000 km. Didieji asteroidai beveik apskriti, o mažesni – netaisiklingos formos. Yra 3 lietuviški asteroidai: Lietuva, Čiurlionis, Vilnius.
Mažesnio nei 1 km. skersmens asteroidai vadinami meteoroidais. Įlėkę į Žemės atmosferą, jie virsta meteorais arba bolidais. Daugelis jų sudega ore. Nukritę ant žemės meteorai vadinami meteoritais, jų išmuštos duobės – astroblemomis (Mizarų – 5km; Veprių – 8km). Jie skirstomi į akmeninius, geležinius, akmeninius-geležinius. Taškas, iš kurio skrieja meteoritas – radiantas.
Kometomis vadinami mažų asteroidų dydžio Saulės sistemos kūnai, kurių išvaizda prilauso nuo atstumo iki Saulės. Jų skersmuo nuo 1 km. iki 50km. Kometos branduolys, arba kometoidas, sudarytas iš sušalusių į ledą dujų, dulkių ir mažų meteoroidų. Priartėjusios prie Saulės, kometos atšyla ir įgyja ilgas dujų ir dulkių uodegas.
Galaktika
Saulės sistema, kurios centre spindi Saulė, yra nedidelė dalelė maždaug 200 mlrd. žvaigždžiųjungiančios sistemos, vadinamos Galaktika. Saulė nėra nei itin šviesi, nei labai silpna žvaigždė.
Saulė, be abejonės, senesnė už Žemę. Galaktika tikriausiai yra dar senesnė, nors konkrečių žinių apie jos ankstyvąją istoriją neturima. Galaktika yra plokščia sistema.
Pirmieji stebėjimai
Paukščių Takas ryškiausias nakties danguje, nors miesto gyventojai niekada jo nemato. Vienas pirmųjų ir geriausiai Paukščių Taką aprašė 150 m. K. Ptolemėjas iš Aleksandrijos, vienas antikos astronomų ir matematikų.
Dauguma tautų turi savo legendas apie Paukščių Taką. Tačiau jo prigimtis nebuvo žinoma iki pat 1609 m., kai Galilėjus pradėjo tirti jį pro teleskopą. Galilėjus pamatė, kad Paukščių Taką sudaro nesuskaičiuojama daugybė žvaigždžių.
Pirmasis žmogus pabandęs nustatyti Galaktikos formą, buvo V. Heršelis. Jis palygino Galaktiką su girnų akmeniu. Heršelis dažniausiai minimas kaip Urano planetos atradėjas. Be kita ko, jis spėjo, kad ūkai, panašūs i Andromedos ūką, yra atskiros žvaigždžių sistemos, esančios toli nuo mūsų Galaktikos.
Galaktikų forma
Per pirmąjį pasaulinį karą JAV astronomas H. Šaplis nustatė mūsų Galaktikos dydį. Jis taip pat įrodė, kad Saulė kartu su Žeme ir kitais Saulės sistemos nariais yra toli nuo
Galaktikos centro.Pasak dabartinių duomenų Saulė yra nutolusi per 32000 šviesmečių nuo Galaktikos centro.Tikrasis Galaktikos dydis ir nuotolis paaiškėjo tik iš E. Hablio darbų. Jis įrodė, kad spiralinės galaktikos yra nepriklausomos žvaigždžių sistemos, esančios toli nuo mūsų Galaktikos.