At funkcijos
5 (100%) 1 vote

At funkcijos

Turinys

Įžanga 3

1. Administracinės teisės sąvoka 4

2. Administracinės teisės funkcijos 4

2.1. Reguliacinė administracinės teisės funkcija 5

2.2. Apsauginė administracinės teisės funkcija 7

2.2.1.Žmogaus konstitucinių ir kitų teisių įgyvendinimas ir apsauga viešajame valdyme 7

2.2.2. Represinė administracinės teisės funkcija 16

3. Išvados 19

4.Functions of administrative law 20

Literatūra: 23

Įžanga

Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Dažnai mes susiduriame su prigimtinės ir pozityviosios teisės terminais. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas prievarta ir kurios taikomos tam tikru istoriniu laikotarpiu valstybinės organizacijos požymius turinčioje visuomenėje. Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į 2 dideles grupes: į viešąją ir privatinę teisę. Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos.Tačiau šiame darbe bus nagrinėjama tik administracinė teisė, o būtent administracinės teisės funkcijos.Teisės funkcijos – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė atlieka dvi svarbiausias funkcijas: reguliavimo ir apsaugos.

Kai kuriose teisės šakose dominuoja viena iš šių funkcijų. Tokios, pavyzdžiui, teisės šakos kaip baudžiamoji, baudžiamojo proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje svarbiausiai vaidmuo tenka reguliacinei funkcijai. Tačiau administracinėje teisėje kaip reguliacinė taip ir apsauginė funkcija atlieka didelį vaidmenį. Todėl dėl šio svarbumo ginčijamasi, kadangi iš vienos pusės žmonių teisių ir laisvių apsauga turėtų būti svarbiausias dalykas, tačiau iš kitos pusės, daug dėmesio yra skiriama ir teisės aktams, kurie apibrėžia administracinių santykių subjektų teisinį statusą.

Šio darbo tikslas yra pabandyti išnagrinėti administracinės teisės funkcijas. Administracinės teisės funkcijoms nėra skirta daug dėmesio, ši administracinės teisės sritis nėra plačiai nagrinėta. Taigi savo darbe vadovausiu teisės aktais, administracinių teismų praktika ir administracinės teisės paskaitų konspektais. Stengsiuosi bandyti atskleisti administracinės teisės funkcijų turinį analizuodama turimą medžiagą.

1. Administracinės teisės sąvoka

Norint apibrėžti administracinę teisę, reikia išryškinti jo reguliavimo dalyką. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad administracinės teisės reguliavimo dalykas galėtų būti suvokiamas kaip gana apibrėžtas ir savarankiškas – tai valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo santykiai. Būtent taip dažniausiai apibūdinama administracinė teisė šiuolaikiniame rusų teisės moksle. Antai N. Bachrachas rašo, kad „Administracinė teisė – tai viena iš savarankiškų teisės šakų, kuri susideda iš teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius vykdomosios valdžios srityje“. Panašiai administracinę teisę suvokia ir J. Kozlovas: „Administracinė teisė – … teisinės sistemos dalis, kurią sudaro visuma teisės normų, skirtų reguliuoti visuomeninius santykius, atsirandančius įgyvendinant vykdomąją valdžią. Tačiau tai būtų labai paviršutiniškas požiūris į administracinę teisę. Administracinė teisė dažnai vadinama valdymo teise arba teisės apie valdymą šaka. Toks administracinės teisės apibūdinimas grindžiamas lotynišku žodžiu administratio, lietuvių kalba reiškiančiu „valdyti“, „vadovauti“. Administracinė teisė dažnai vadinama valdymo teisė arba teisės apie valdymą šaka. Administracinę teisę galima apibrėžti kaip teisės šaką, susidedančią iš teisės normų, reguliuojančių viešojo valdymo sistemų, institucijų ir valstybės tarnybos organizavimą, jų ir kutų institucijų, įstaigų, įmonių vidaus administravimą, valstybės ir savivaldybių institucijų atliekamą viešojo valdymo veiklą bei su ja susijusius administracinio reagavimo ir asmenų teisių užtikrinimo viešojo valdymo srityje santykius [5].

2. Administracinės teisės funkcijos

Socialinė teisės paskirtis yra įgyvendinama teisės funkcijomis ( lot. functio – atlikimas, vykdymas). Teisės funkcijos – tai teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ar būdai. Istoriniu požiūriu ne visos teisės funkcijos universalios: vienos iš jų(reguliacinė) yra būdingos visų epochų teisei ( nes susijusios su pačia teisės esme – teisių ir pareigų santykiu), kitos – tik tam tikros epochos teisei (demokratinei) [1]. Administracinės teisės mokslas išskiria 3 funkcijas: teorinę, auklėjamąją ir taikomąją. Auklėjamoji funkcija skatina asmenį apmąstyti tą žalą, kurią jis patirs nepaklusdamas teisės imperatyvams, taip pat tą bendrąją naudą, kurią garantuoja teisėtas elgesys. Tai skatina asmenį elgtis teisėtai, ugdo jo gebėjimą gyventi santarvėje su artimu, ne tik jaustis asmenybe, bet ir matyti kitą žmogų ja esant.[1]Taikomoji funkcija tai kitaip tariant administracinių teisės normų taikymas.Teisės taikymas – valdinga kompetentingų valstybės
organų veikla realizuojant teisės normas konkrečiu gyvenimo atveju ir individualiai apibrėžtų asmenų atžvilgiu.Dažniausiai tai labai sudėtinga procedūra, nes reikia, kad teisės aktas būtų atitinkamai pritaikytas visuomenei, kad atitiktų Konstitucijai.

Kaip ir kitose teisės šakose administracinėje teisėje svarbiausias vaidmuo tenka reguliacinei ir apsauginei funkcijai.

2.1. Reguliacinė administracinės teisės funkcija

Reguliacinės funkcijos ypatybė, kad ji nustato visuomeninių santykių organizacijos ir socialinių ryšių tarpusavio koordinacijos pozityvaus elgesio taisykles [2]. Administracinėje teisėje ši funkcija pasižymi tuo, kad išleidžiami įstatymai, teisės aktai, kurie apibrėžia teisės subjektų dalyvaujančių viešajame valdyme teisinį statusą. Administracinė teisė daugiausia yra siejama su vyriausybe.Vyriausybės teisinį statusą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija [7], Vyriausybės įstatymas [10] ir Vyriausybės darbo reglamentas. Pagal Vyriausybės įstatymą Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje.Ji solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą. Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti, kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma pritaria jos programai.Pagal Vyriausybės įstatymą 8str. Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Respublikos Prezidentą, po Seimo rinkimų, kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų.

Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar suimti, taip pat negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė bei be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo. Ministrą Pirmininką skiria Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu.Ministras Pirmininkas atstovauja Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai.Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus – pavedimus, įforminamus rezoliucijomis.

Ministrą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko teikimu.Ministras vadovauja ministerijai.Ministras leidžia įsakymus ir įsakymais patvirtintus kitus teisės aktus, tikrina, kaip jie vykdomi.

Vyriausybė turi tam tikrus administracinius įgaliojimus:

1) Žemesniųjų viešosios administracijos grandžių formavimo įgaliojimai(steigia ir panaikina vyriausybės įstaigas, skiria ir atleidžia apskričių viršininkus, skiria ir atleidžia vyriausybės atstovus vykdančius savivaldybių administracinę priežiūrą, pasiūlo steigti, reorganizuoti, panaikinti ministerijas, tvirtina ir keičia ministerijų ir vyriausybės įstaigų nuostatas)

2) Kontrolės įgaliojimai (aprobuoja ministerijų ir vyriausybės įstaigų strateginius veiklos planus, per ministrus ar kitų įstaigų vadovus prižiūri kaip tuose ministerijose ir įstaigose įgyvendinami įstatymai, kontroliuoja kaip jos atstovai atlieka savo funkcijas prižiūrėdami savivaldybes ir jų veiklą)

3) Administracinio reagavimo įgaliojimai (panaikina neteisėtus ministerijų, vyriausybės įstaigų vadovų valdymo teisės aktus, atleidžia iš pareigų blogai dirbančius atstovus ir apskrities viršininkus)

Vyriausybė įgyvendina įstatymus,juos vykdo išleidžiama atitinkamus poįstatyminius aktus – nutarimus. Nutarimai neturi prieštarauti įstatymams ir Konstitucijai, negali nustatyti naujų teisės normų, negali reguliuoti tų santykių, kurių įstatymas nereguliuoja.

Subjektų dalyvaujančių viešajame valdyme teisinį statusą apibrėžia ir Vietos savivaldos įstatymas [11].Vietos savivaldos institutas tiesiogiai numatytas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Vietos savivaldos institucijos nėra valstybės institucijos. Žodis „savivalda“ rodo, kad jos atskirtos nuo valstybės, jos tvarkosi savarankiškai per savivaldybės tarybą išrinkta demokratiniu būdu. Institucija, įgyvendinanti savivaldos teisę, yra savivaldybės taryba.Pirmąjį savivaldybės tarybos posėdį šaukia apygardos rinkimų komisijos pirmininkas. Pirmajame posėdyje renkamas savivaldybės meras ir administracijos direktorius. Meras renkamas slaptu balsavimu. Savivaldybės taryba gali atleisti merą prieš terminą. Savivaldybės taryba turi administracinius įgaliojimus:

1) Organizaciniai ir kontrolės įgaliojimai (renka merą, gali jį atleisti prieš terminą; nustato savivaldybės administracinių etatų sąrašus; išklauso mero ataskaitas)

2) Įgaliojimai ekonomikos ir finansų srityje (nustato vietines rinkliavas; nustato tarifus už teikiamas paslaugas; nustato mokesčių lengvatas)

3) Įgaliojimai aplinkosaugos ir sanitarijos srityje (nustato saugomų teritorijų sąrašą savivaldybės teritorijoje; tvirtina įvairias taisykles kaip teisės aktus – gyvūnų laikymo, turgaviečių prekybos, gyvenamųjų vietovių tvarkymo ir švaros taisyklės)

Savivaldybės dėl savo teisių pažeidimo, atsižvelgdamos į pažeidimo pobūdį, gali kreiptis į teismą. Savivaldybės turi teisę imtis visų teisėtų priemonių, kad būtų laikomasi savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir su jo įgyvendinimu susijusių reikalavimų.

2.2. Apsauginė administracinės teisės funkcija

Tai socialinės paskirties lemiama teisinio poveikio kryptis, skirta apsaugoti bendrus svarbiausius ekonominius, politinius, nacionalinius, asmeninius santykius, jų neliečiamumą ir pašalinti neigiamus
visuomeninei santvarkai santykius[2].

Apsaugos funkcija apibūdina teisę kaip darančią ypatingą poveikį žmonių elgesiui, paveikiant jų valią sankcijos grėsme, nustatant draudimus ir įgyvendinant teisinę atsakomybę. Ši funkcija informuoja visuomeninių santykių subjektus, kokios socialinės vertybės yra saugomos valstybės teisinėmis priemonėmis. Be to, ji rodo visuomenės politinį ir kultūros lygį, humaniškus teisės pradus[2].

Administracinėje teisėje apsaugos funkcija turi dvi atmainas:

1)Žmogaus konstitucinių ir kitų teisių įgyvendinimas ir apsauga viešajame valdyme

2)Represinė

2.2.1.Žmogaus konstitucinių ir kitų teisių įgyvendinimas ir apsauga viešajame valdyme.

Žmogaus teisės – esminės šiuolaikinės civilizacijos vertybė.Žmogaus teisės yra ne vien teisinė, bet ir filosofinė, politinė, dorovinė kategorija. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1996m. lapkričio 20d. nutarime, „<…> teisės doktrinoje nėra suformuluotos prigimtinės žmogaus teisių ir laisvių vieningos sąvokos. Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas pamatines ir nekintamas teises bei laisves. Žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis“. Žmogaus teisės – tai laisvė veikti savo valia, vadovautis laisvu apsisprendimu. Tai savarankiškos ir nepakartojamos asmenybės saviraiškos būdas. Asmens teisės priklauso kiekvienam žmogui, nesvarbu, ar jis Lietuvos Respublikos pilietis, užsienietis ar asmuo be pilietybės. Konstitucijoje apibūdinant šių teisių subjektą vartojami žodžiai „žmogus“[6].

Daug piliečių teisių ir pareigų nustatoma savarankiškai administracinės teisės normomis, remiantis bendromis konstitucijos nuostatomis.Savarankiškos teisės neturi tiesioginio ryšio su konstitucijos nuostatomis. Pvz. teisė vairuoti, medžioti. Tos teisės įtvirtintos bendromis konstitucijos ir įstatymų nuostatomis. Šias teises suteikiamos piliečiui atsižvelgiant į tam tikras sąlygas (pvz. išlaikius vairavimo egzaminą).

Žmogaus santykiai su viešąja administracija gali būti dalijami i 2 grupes:

1)žmogaus ir viešosios administracijos ryšiai, kuriuose aktyvioji pusė – viešoji administracija, o žmogus privalo paklūsti teisėtiems viešosios administracijos reikalavimams. Tai subordinacijos santykiai.

2)Aktyvioji pusė – individas, o viešoji administracija privalo individo naudai atlikti tam tikrus veiksmus.

Antroji grupė apima šias teisės įgyvendinimo santykių grupes:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1806 žodžiai iš 6001 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.