Atėnų Istorija. Mitai ir tikrovė
“ Dievų įkurto miesto “ istorijos pradžią gožia legendos. Padavimuose minimi pirmieji atėnų karaliai yra legendinės būtybės – dievai ar bent pusdieviai. Pirmasis miesto valdovas Kekropas buvo žemiškos kilmės – pusiau žmogus, pusiau gyvatė; įkurdamas miestą, jis sutvarkė ir žmonių bendrabūvį, nustatė, kokie turi būti pagrindiniai visuomenės organizacijos elementai, pavyzdžiui, šeima. Kai kilo dievų varžybos, jo sprendimu naujojo miesto valdovu ir globėju tapo ne Poseidonas, o išminties deivė Atėnė Paladė. Kitas žemiškos kilmės Erichtonijas – kadaise, matyt, tapatintas su bendravardžiu Atėnų karaliumi Erechtėju – turi ne tik legendinių bruožų, kaip Kekropas, bet ir naujų, tikroviškesnių: jis išmokęs naudotis arklių ir vežimų, įvedęs Panatenėjų šventę; pats buvo dievinamas ir gyvatės pavidalu garbinamas greta Atėnės.
Kiti karaliai jau panašesni į žmonęs, turi daug mažiau dievų ir gyvūnų bruožų. Pasibaigus Pandijono viešpatavimui, palikimą dalijosi keturi jo sūnūs. Dėl to kilusiose peštynėse nugalėjo Egėjas. Vienur sakoma, kad jis buvęs vietinis gyventojas, kitur – kad ateivis, tačiau įdomu, kad net tų pačių legendų varijantuose šie dalykai nesutampa. Egėjas – mitinė asmenybė, davusi vardą Egėjio jūrai. Į tą jūrą jis puolęs apimtas gėdos dėl tariamos Tesėjo mirties. Tesėjas – svarbiausia sakmių apie Atėnus figūra. Tai svetur gimęs karaliaus sūnus, kuris užaugęs grįžta į savo tėvo miestą ir kelionėje tarsi naujasis Heraklis užmuša pabaisą, nudobia plėšikus. Paskui išlaisvina Atėnus nuo žeminančios žmonių duoklės, kurią miestui buvo uždėjęs galingasis Kretos karaliu Minas. Tesėjas nukauna jaučiagalvę pabaisą Minotaurą, pasislėpusią painiai pastatytame Labirinte ir laukiančią aukų: septinių jaunikaičių ir tiek pat mergelių… Šitas žygdarbis dar labiau pagražintas romantinio polėkio: pavojingame žygyje Tesėjui padeda numilėta karaliaus duktė Arijadnė.
Tesėjas karaliaudamas sujungęs Afriką į vieną stiprią valstybę, o jos gyventojus, kurie iki tol menkai tebendravo, subūręs aplink Atėnus. Prisimindami šį įvykį, atėniečiai net klasikos amžiais švesdavo Sinoikijos (bendro gyvenimo) šventę. Tačiau didysis karalius, pasak legendos, mirė tremtyje. Vėlesnių laiku gyvenimo pavyzdžiu pagražinta sakmė pasakoja, kad pasišalinti iš miesto jį privertusios intrigos ir kurstomi maištai.
Trojos kare atėniečiai dalivavo kaip bet kuri kita graikų valstybė nenorėdama pasirodyti prastesnė. Tuometinį karalių Menestėją Homeras šitaip pašlovina: „Jam negalėjo prilygti nė vienas pasalio herojų, – / Taip jis mokėjo rikiuoti skyduotuosius ir žirgus“. Kad ir pagirti poeto, atėniečiai “ Iliadoje“, neturi jokio svarbesnio vaidmens.
Po Menestėjo vėl ėmė valdyti Tesėjo sūmūs. Padavimas apie juos nesako nieko įdomaus. Paskutinis dinastijos karalius Timoitas perdavė sostą bėgliui, kuris drįso kautis su Atėnus puolančių beotiečių karaliumi ir dvikovą laimėjo. Tas bėglys buvo Melantas iš žilojo Nestoro giminės. Suirus Pilo karalystei, jis atsikėlė į Atėnus ir čia susirado naują tėvynę, naują karalystę. Jo sunus Kodras žuvo, bet išgelbėjo Atėnus nuo dorėnų antpuolio. Pasak vėlesnio padavimo, po šio puikaus vyro nebeatsiradę nė vieno verto būti karaliumi, todėl Atėnuose šis titulas buvęs panaikintas ir karaliaus palikuonys, taip pat vėlesnių laikų renkamieji valstybės valdovai jau vadinosi ne karaliais, o archontais. Kiek vėliau, kaip manoma, dėl nesantarvės valdovų šeimoje prasidėjo kėlimasis į Mažosios Azijos pakrantę, vadinamasis jonėnų kraustimasis. Jonijoje buvo įkurta nemaža miestų, tarp jų Milenas ir Efesas. Jonėnų kraustymasis ir vietoj karalystės iškilusi aristokratų valstybė išveda mus iš mitų pasaulio į istoriją.
Graikija – tai dalis Europos, kuri antikos laikais tiesiogiai siekėsi su Artimaisiais Rytais – pirmosiomis didelėmis klasinėmis visuomenėmis ir valstybėmis, pirmosiomis aukštomis kultūromis. Priešistoriniais laikais ji priklausė labiau Rytams nei Europai, ir net istoriniais laikais daugiau gijų rišo ją su Rytais nei su vakarais.